Testas „Ar tu introvertas?“
Jei iki šiol neįsitikinote, kur jūsų vieta šioje introversijos ir ekstraversijos įvairovėje, galite pasitikrinti pagal šiuos klausimus. Atsakykite į kiekvieną klausimą „teisinga“ ar „neteisinga“, pasirinkdami geriausiai jus apibūdinantį*.
* Tai neformalus klausimų rinkinėlis, ne koks nors moksliškai pagrįstas asmenybės testas. Klausimai suformuluoti remiantis introversijos charakteristikomis, kurias dažniausiai naudoja šiuolaikiniai tyrėjai.
1. Pokalbius dviese vertinu labiau nei grupės veiklą.
2. Dažnai man lengviau reikšti mintis raštu.
3. Man patinka vienatvė.
4. Atrodo, kad man mažiau nei bendraamžiams rūpi turtas, garbė, statusas.
5. Nemėgstu lengvo mandagaus pokalbio, kur kas labiau patinka atvirai
pasišnekėti man rūpimomis temomis.
6. Žmonės sako, kad esu geras klausytojas.
7. Per daug rizikuoti nemėgstu.
8. Man patinka toks darbas, į kurį galiu pasinerti kuo mažiau pertraukiamas.
9. Man patinka švęsti gimtadienius nedidelėje draugijoje, su vienu ar dviem
artimais draugais ar šeimos nariais.
10. Žmonės mane apibūdina kaip „tyliakalbį“ ar „susitvardantį“.
11. Nemėgstu rodyti ir aptarinėti savo darbo su kitais, kol jo nepabaigiau.
12. Nemėgstu konfliktų.
13. Geriausiai man sekasi dirbti vienam.
14. Prieš šnekėdamas esu linkęs pagalvoti.
15. Jaučiuosi išsekęs, kai tenka ilgiau bendrauti su žmonėmis, net jei tai ir
būna malonu.
16. Dažniausiai telefono skambučius įrašau balso pašte.
17. Jeigu galėčiau pasirinkti, man mielesnis savaitgalis, kai galima visai nieko
neveikti, nei toks, kai visko daug numatyta.
18. Nemėgstu vienu metu daryti daug darbų.
19. Aš lengvai susikaupiu.
20. Mokytis man lengviau paskaitose negu seminaruose.
Kuo į daugiau klausimų atsakėte „teisinga“, tuo didesnis veikiausiai esate introvertas. Jeigu teigiamų ir neigiamų atsakymų skaičius maždaug vienodas, galite būti ir ambivertas. Taip, tikrai esama tokio žodžio.
„Rūšis, kurią sudarytų vien generolai pattonai, kažin ar išliktų, tačiau ne geriau baigtųsi ir rasei, kurios visi nariai būtų vincentai van goghai. Aš linkęs manyti, kad šiai planetai reikia sportininkų, filosofų, sekso simbolių, tapytojų ir mokslininkų; kad jai reikia geraširdžių, akmenširdžių, kietaširdžių ir minkštaširdžių. Jai reikia tų, kas paskirtų gyvenimą nagrinėti, kiek lašelių vandens kokiomis aplinkybėmis išskiria šunų seilių liaukos; jai reikia tų, kas įamžintų trumpalaikį vyšnių žydėjimo grožį keturiolikos skiemenų posme ar per dvidešimt penkis puslapius aprašytų tamsoje lovoje gulinčio mažylio jausmus, laukiant ateinančios nakčiai jį pabučiuoti mamos… Tačiau, jei asmenybė turi kokių ypatingų galių, reiškia, kad į jas buvo nukreipta kitoms sritims reikalinga energija.“ Allen Shawn
Dar niekada nemačiau žmogaus, kuris būtų toks malonus ir drauge toks nepalaužiamas.
Introvertai – priešingai, gali net ir nestokoti bendravimo įgūdžių ir mėgti pobūvius bei verslo susitikimus, tačiau netrukus jie užsinori atsidurti namie, su pižama. Jie mieliau skiria visuomeninę energiją artimiems draugams, kolegoms, šeimai. Klauso daugiau negu šneka, mąsto prieš pasakydami, dažnai įsitikinę, kad raštu išreikšti mintis jiems lengviau negu kalbant. Paprastai nemėgsta konfliktų. Dauguma baiminasi mandagaus lengvo pokalbio, bet dievina gilias diskusijas
Pats Jungas introvertus laiko „švietėjais ir kultūros skleidėjais“, parodančiais pasauliui „vidinio gyvenimo, kurio taip skaudžiai stokoja mūsų civilizacija, vertę“.
Bet kas, jei žmogui patinka, kai šalia tokie hipertiminiai charakteriai, tačiau jis mėgsta ir savo ramią, į susimąstymą linkusią prigimtį? Kas, jei jam patinka žinoti vien tam, kad žinotų, nebūtinai planuojant veikti? Kas, jei žmogus norėtų, kad pasaulyje būtų daugiau, o ne mažiau į refleksiją linkusių charakterio tipų?
Ir visiškai sąmoningai. Savo memuaruose polinkį į kūrybingumą turintiems vaikams jis pataria:
„Dauguma išradėjų ir inžinierių, kuriuos teko sutikti, panašūs į mane – jie drovūs, gyvena minčių pasaulyje. Jie primena menininkus. Tiesą sakant, geriausi jų yra menininkai. O menininkams geriausia dirbti vieniems, kai jie kuria rinkai ar kokiam komitetui ir gali kontroliuoti išradimo kūrimą, nesikišant daugybei kitų žmonių. Netikiu, kad komitetas kada nors išrado ką nors revoliucinga. Tad jei esate iš tų retų inžinierių, ne tik išradėjų, bet ir menininkų, duosiu jums patarimą, kuriuo pasekti gal ir nebus lengva. Štai tas mano patarimas: dirbkite vienas. Jums geriausiai seksis kurti revoliucingus produktus ir tobulinti jų savybes, jei dirbsite savarankiškai. Ne komitete. Ne komandoje.“ Styvas Wozniakas
Newtonas buvo vienas iš didžiausių pasaulio introvertų. Williamas Wordsworthas aprašė ji kaip „Protą, kuris iriasi vienas per nepažintosios minties jūrą…“
Nustatyta, kad atvirieji biurai sumažina rezultatyvumą ir kenkia atminčiai.
Nesaikingas stimuliavimas iš tiesų trukdo išmokti: neseniai atliktas eksperimentas parodė, kad žmonėms lengviau mokytis ramiai pasivaikščiojus po mišką nei po triukšmingą miesto gatvę. Kitu atveju tiriant 38 000 įvairių sektorių protinio darbo darbuotojų, paaiškėjo, kad didžiausias produktyvumo trukdys yra paprastas darbo pertraukimas. Net kelių užduočių vykdymas vienu metu, tas šiuolaikinio biuro karių taip vertinamas grobis, paaiškėja esantis mitas. Mokslininkai dabar jau žino, kad smegenys nepajėgia vienu metu kreipti dėmesio į du dalykus. Tai, kas atrodo kelių užduočių atlikimas vienu metu, iš tiesų yra dėmesio perkėlimas nuo vienos prie kitos iš kelių užduočių, o tai sumažina produktyvumą ir kone dvigubai pagausina klaidų.
Kafka dirbdamas negalėjo pakęsti šalia savęs nė jį garbinusios sužadėtinės:
Kažkada sakei, kad man rašant, norėtum sėdėti šalia. Tai paklausyk: tada aš visai negalėčiau rašyti. Nes rašymas reiškia ribų nepažįstantį atsivėrimą, tą visišką savęs atskleidimą ir nusižeminimą, kuriame žmogus, jei šalia jo būtų kiti, jaustųsi save visiškai pametęs, kurio jis paprastai vengtų, jei nebūtų praradęs proto… Štai kodėl kai rašai, tau vis viena nuolat trūksta vienatvės, štai kodėl tyla aplinkui tave vis neatrodo pakankamai tyli, štai kodėl net nakties giluma nėra pakankamai gili.
Rezultatai buvo nedviprasmiški. Dvidešimt trijose grupėse iš dvidešimt keturių vyrai pateikė daugiau idėjų dirbdami savarankiškai nei sykiu su grupe. Dirbdami individualiai jie pasiūlė tokios pačios arba geresnės kokybės idėjas. Reklamos darbuotojai grupėje pasirodė nė kiek ne geriau negu tariamai introvertiški mokslininkai tyrėjai.
„Džiugesys pajuntamas ties riba tarp nuobodulio ir nerimo, kai iššūkiai tinkamai subalansuoti su asmens gebėjimu veikti.“ Mihaly Csikszentmihalyi
Keletą dešimtmečių nuo septintojo pabaigos įtakingas psichologas tyrėjas Hansas Eysenckas gynė hipotezę, kad žmogiškosios būtybės siekia „tinkamo“ joms stimuliavimo lygio – ne per daug ir ne per mažai.
Introvertams patinka užsidaryti kabinetų duris ir pasinerti į darbą, nes tokia tyli intelektinė veikla juos labiausiai stimuliuoja.
Per smarkus stimuliavimas sukelia ne tiek nerimą, kiek jausmą, kad negali aiškiai galvoti, jog tau jau visko per akis, ir tenori eiti namo.
Kitame gana garsiame eksperimente introvertų ir ekstravertų buvo paprašyta pažaisti gana sunkų žodžių žaidimą, kurio metu klysdami ir mėgindami jie turėjo išsiaiškinti pagrindinį žaidimo organizavimo principą. Žaisdami jie dėvėjo ausines, iš kurių retkarčiais pasigirsdavo garsų papliūpos. Jų buvo paprašyta nusireguliuoti ausinių garsą taip, kad būtų kiekvienam kaip tik tinkamas. Ekstravertai pasirinko vidutiniškai 72 decibelų garsą, o introvertai tepasirinko tik 55 decibelus. Dirbdami sklindant tokiam garsui, kokį vieni ir kiti pasirinko, – smarkų ekstravertai ir silpnesnį introvertai, – abiejų asmenybių tipų asmenys jautėsi vienodai sužadinti (kaip paaiškėjo matuojant jų širdies plakimo dažnius ir kitus rodiklius). Žaidė jie vienodai gerai.
Kai introvertai buvo paprašyti dirbti sklindant tokiam garsui, kokį pasirinko ekstravertai, ir atvirkščiai, viskas pasikeitė. Introvertus ne tik per smarkiai stimuliavo stiprus garsas, bet jie ir pasirodė blogiau – jiems prireikė vidutiniškai 9,1 pabandymo vietoje 5,8, kad perprastų žaidimą. Ekstravertai, priešingai, esant ramesnėms aplinkybėms jautėsi stimuliuojami nepakankamai (ir veikiausiai nuobodžiavo), jiems prireikė maždaug 7,3 pabandymo vietoje 5,4, kurių pakakdavo žaidimui suprasti, kai buvo dirbama sklindant didesniam triukšmui.
„Jeigu mąstote sudėtingesniais būdais, – sakė man mokslininkė, – tai šnekučiuotis apie orą ar apie tai, kur vykote per atostogas, tikrai mažiau įdomu negu kalbėtis apie vertybes ar moralę.“ Jadzia Jagiellowicz
Kita itin jautrių žmonių savybė, išaiškinta Aron, yra tai, kad kartais jiems būdinga ypatinga empatija. Tarsi juos nuo kitų žmonių emocijų ir pasaulio tragedijų bei žiaurumų skirtų plonesnės sienos.
Kitų rūpesčiai neapsakomai jį jaudrindavo, kaip ir kunkuliuojantis gyvenimo grožis: jaudino jį, vertė jį stverti plunksnakotį ir apie visa tai rašyti.
„Kai jautrūs žmonės atsiduria tikrai jų raiškai palankioje aplinkoje, jie juokiasi ir plepa nė kiek ne mažiau negu visi kiti.“ Jacquelyna Strickland
Kai kurie mokslininkai ima tyrinėti idėją, kad troškimas atpildo yra ne šiaip koks įd omus su ekstraversija susijęs ypatumas. Kaip tik jis ir padaro ekstravertą ekstravertu. Kitaip sakant, ekstravertams būdinga tendencija siekti atpildo, pradedant paskutinį žodį turinčiojo asmens statusu ir baigiant užaštrintais seksualiniais potyriais bei lengvai pasiekiamais grynaisiais pinigais. Nustatyta, kad jiems būdingos didesnės ekonominės, politinės ir hedonistinės ambicijos negu introvertams; net jų socialumas yra jautrumo atpildui funkcija. Pasak šio požiūrio, ekstravertai daug bendrauja dėl to, kad žmogiškasis ryšys iš esmės teikia pasitenkinimą.
Atrodo, kad introvertams geriau už ekstravertus sekasi atidėti pasitenkinimą, o tai lemtingas gyvenimo įgūdis kur bepasisuktum – tai ir geresni SAT testo rezultatai, didesnės pajamos ir žemesnis kūno masės indeksas.
Pavydas pasibjaurėtinas jausmas, tačiau jis byloja apie tiesą. Daugiausia pavydime tiems, kas turi tai, ko trokštame patys.
Ekstravertams gali būti sunku suprasti, kaip introvertams būtina „pasikrauti“ įtemptos dienos pabaigoje. Mes juk užjaučiame ilgai nemiegojusį sutuoktinį, kuris grįžta iš darbo toks pavargęs, kad neįstengia nė kalbėti. Gal sunkiau suprasti, kad per smarkus visuomeninis stimuliavimas irgi gali ne mažiau sekinti.
O introvertams nelengva suprasti, kaip skaudinti gali jų tylėjimas.
Joyce išmoko vertinti ir Isabelės jautrumą. „Isabelė turi suaugusio žmogaus sielą, – įsitikinusi ji. – Užmiršti, kad ji viso labo vaikas. Kai šnekuosi su ja, man visai nereikia nutaisyti to ypatingo balso, kokiu žmonės paprastai kalba su vaikais, netaikau prie jos nė savo žodyno. Kalbu su ja taip, tarsi ji būtų suaugusi. Ji be galo jautri, labai rūpestinga. Jai rūpi kitų žmonių gerovė. Ji greitai susinervina, bet visa tai vis jos jautrumo dalis, ir tokią savo dukterį aš myliu.“
Jis atšoka nuo naujumo ir per didelio stimuliavimo, o ne nuo ryšio su žmonėmis. Kaip matėme paskutiniame skyriuje, introversijos ar ekstraversijos lygiai nėra susiję nei su žmogaus simpatingumu, nei su mėgavimusi artimumu. Introvertai taip, kaip ir kiti vaikai, ieško kitų žmonių draugijos, tik mažesnėmis dozėmis.
Mes linkę pamiršti, kad mokymas didelėmis grupėmis nėra koks nors šventas ir neliečiamas, kad mokiniai taip sutelkiami į grupes ne dėl to, kad tai geriausias būdas išmokyti, bet todėl, kad taip pigiausia, be to, ką gi dar daryti su vaikais, kol mes, suaugusieji, darbe? Nieko blogo, jeigu jūsų vaikas mėgsta dirbti savarankiškai ir tiesiogiai bendrauti; tik jis tiesiog netelpa į vyraujantį mokymo modelį. Mokyklos tikslas turėtų būti parengti vaikus tolesniam jų gyvenimui, bet pernelyg dažnai vaikus tenka ruošti tam, kad pragyventų dieną mokykloje.
McAdamso įsitikinimu, mes visi rašome gyvenimo istorijas, tarsi būtume romanistai, – su pradžia, konfliktu, siužeto posūkiais ir pabaigomis. Ir tai, kaip apibūdiname buvusias nesėkmes, iš esmės nulemia mūsų pasitenkinimą dabartiniu savo gyvenimu. Nelaimingi žmonės linkę vertinti pralaimėjimus tarsi teršalus, sugadinusius kokį gerą dalyką („Po to, kai mane paliko žmona, jau niekad nebuvau tuo pačiu žmogumi“), o kūrybingi suaugusieji nesėkmes laiko nepažintu pavidalu siunčiama palaima („Skyrybos buvo viena skaudžiausių mano gyvenimo patirčių, bet aš daug laimingesnis su savo nauja žmona“). Tie, kas gyvena pilnakraujį, išsipildymo kupiną gyvenimą, kurie sugeba aukotis šeimai, bendruomenei ir pagaliau patiems sau, paprastai iškilusiose jiems kliūtyse sugeba įžvelgti prasmę. Tam tikra prasme McAdamsas įkvėpė gyvybės vienai iš svarbiausių vakarietiškosios mitologijos įžvalgų: suklumpame ten, kur paslėptas mūsų lobis.
Daugiausia čia kalbu apie asmenybę, kuri pažįsta save iš štai tokių savybių: refleksyvus, intelektualus, knygius, nesididžiuojantis, jautrus, linkęs mąstyti, rimtas, kontempliatyvus, subtilus, introspekcinis, nukreiptas į vidų, švelnus, ramus, kuklus, vertinantis vienatvę, drovus, nemėgstantis rizikuoti, pažeidžiamas. Knyga Tyla yra ir apie šio žmogaus priešybę: „veiklos žmogų“, kuris kunkuliuoja, plačiai užsimoja, linkęs bendrauti, visuomeniškas, lengvai susijaudina, mėgsta vyrauti, save įtvirtinti, yra aktyvus, nebijo rizikuoti, nelengvai pažeidžiamas, orientuotas į išorę, nerūpestingas, drąsus, nesutrinka būdamas dėmesio centre.
Svarbiausios idėjos:
Svarbiausia yra meilė, visuomeniškumas nėra būtinybė. Branginkite artimiausius žmones. Dirbkite su tais kolegomis, kuriuos mėgstate ir gerbiate. Iš naujų pažįstamų išsirinkite tuos, kuriuos pavyks priskirti prie jau pažįstamų grupių ar kurių draugija jums savaime maloni. Nesijaudinkite dėl to, kad reikėtų bendrauti ir su visais kitais. Taip, žmogiškieji santykiai mus visus padaro laimingus, taip pat ir introvertus, tačiau siekite ne kiekybės, o kokybės.
Gyvenimo paslaptis rasti sau tinkamą apšvietimą. Vieniems tai Brodvėjaus scenos prožektoriai, kitiems nedidele lempele nušviestas rašomasis stalas. Pasitelkite prigimtines savo galias, – atkaklumą, susikaupimą, įžvalgą, jautrumą, – dirbti tam darbui, kurį mėgstate, kuris jums svarbus. Spręskite uždavinius, kurkite meną, giliai mąstykite.
Apgalvokite tai, kokį indėlį jums lemta įnešti į šį pasaulį, įsitikinkite, kad jūs tai atliekate. Net jei tektų kalbėti viešai, susitikti su daugeliu žmonių ar imtis kitos jums nemalonios veiklos, vis viena tai darykite. Tačiau pripažinkite, kad jums tai sunku, pasimokykite, kad būtų lengviau, atlyginkite sau, kai tai atliekate.
Meskite televizijos pranešėjo darbą ir įsigykite bibliotekininko kvalifikaciją. Tačiau jeigu jums patinka televizijos reporterio darbas, tuomet susikurkite ekstravertiškos personos vaidmenį, padedantį jums pragyventi dieną. O štai svarbiausia taisyklė, kurią siūlyčiau taikyti verslo susitikimams. Vienas naujas ir tikras ryšys duos daugiau naudos negu sauja išdalytų vizitinių kortelių. Paskui sprukite sau namo ir ramiai ilsėkitės įsitaisę ant sofos. Susikurkite atsigavimo nišas.
Gerbkite savo artimųjų poreikį bendrauti ir savo poreikį vienatvės (ar atvirkščiai, jei esate ekstravertas).
Laisvalaikį leiskite taip, kaip jums patinka, o ne taip, kaip manote, kad derėtų. Likite namie Naujųjų metų išvakarėse, jeigu jums to norisi. Numokite ranka į komiteto susirinkimus. Pereikite į kitą gatvės pusę, kad nereikėtų beprasmiškai čiauškėti su mažai pažįstamais žmonėmis. Skaitykite. Gaminkite maistą. Bėgiokite. Parašykite apsakymą. Susitarkite pats su savimi, kad dalyvausite tam tikruose visuomeniniuose renginiuose, tačiau nesijausite prastai, jei iš kai kurių atsiprašysite.
Jei jūsų vaikai tylūs, padėkite jiems priprasti prie naujų situacijų, bet leiskite gyvenime būti savimi. Džiaukitės jų protų originalumu. Didžiuokitės jų sąžiningumu ir ištikimybe draugams. Nesitikėkite, kad jie seks būriui įkandin. Verčiau paskatinkite juos linkti ten, kur traukia jų pomėgiai. Džiaukitės, kai jie skina tų aistringų pomėgių vaisius sėdėdami ant geriausio būgnininko kėdės, lakstydami mažojo beisbolo lauke ar jausmus išliedami ant popieriaus lapo.
Jei esate mokytojas, džiaukitės visuomeniškais, aktyviai pamokose dalyvaujančiais mokiniais. Tačiau neužmirškite puoselėti ir drovių, švelnių, nepriklausomų, tų, kurie labiau už viską pasaulyje dievina chemijos mėgintuvėlius, papūgų taksonomiją ar XIX a. meną. Tai rytdienos menininkai, inžinieriai, mąstytojai.
Jei esate vadybininkas, atminkite, kad nuo trečdalio iki pusės jūsų darbuotojų veikiausiai yra introvertai, neatsižvelgiant į tai, ar tokie atrodo, ar ne. Gerai apmąstykite tai, kaip esate sutvarkęs savo organizacijos biuro erdvę. Nesitikėkite, kad introvertai džiūgaus, jei jiems teks dirbti atvirajame biure, kad juos pradžiuginsite per pietų pertrauką surengtomis gimtadienio vaišėmis ar komandai sutvirtinti skirtomis iškylomis. Tačiau panaudokite introvertų galias; juk tai žmonės, kurie gali padėti jums giliai mąstyti, kurti strategijas, spręsti sudėtingas problemas. Jie – tai it tos kanarėlės anglies kasyklose, nujaučiančios artėjančią bėdą.
Neužmirškite ir „naujojo grupės mąstymo“ pavojų. Jeigu siekiate kūrybingumo, paprašykite savo darbuotojus individualiai pasiūlyti problemos sprendimus, o tik paskui pasidalyti savo idėjomis. Jei pageidaujate minios išminties, surinkite ją elektroniniu būdu arba raštu ir įsitikinkite, kad žmonės neišvys vienas kito idėjų, kol visiems bus suteikta proga jas išsakyti. Tiesioginis ryšys svarbu, nes jis sukuria pasitikėjimą, tačiau grupės dinamika neišvengiamai skatina kūrybinį mąstymą. Sudarykite sąlygas, kad žmonės galėtų bendrauti akis į akį mažomis neformaliomis grupėmis. Neapsirikite ir atkaklumo ar iškalbos nesupainiokite su geromis idėjomis. Jeigu jūsų darbuotojai aktyvūs (tikiuosi, kad jie tokie yra), atminkite, jog jie veikiausiai geriau dirbs, vadovaujami introverto, o ne ekstraverto ar charizmatinės asmenybės.
Kad ir kas jūs būtumėte, neužmirškite, kad išoriškumas nėra tikrovė. Esama žmonių, kurie elgiasi kaip ekstravertai, tačiau tos pastangos kainuoja jiems energijos, autentišką jų būtį, net fizinę sveikatą. Kiti atrodo atsainūs ir užsidarę, tačiau vidinis jų pasaulis turtingas, dramatiškas. Tad kai kitą sykį išvysite susimąsčiusį, tyliai kalbantį žmogų, prisiminkite, kad jis gali spręsti lygtį, kurti sonetą ar modeliuoti skrybėlę. Taip sakant, tas tylusis asmuo kaip tik gali būti
išskleidęs savo tyliąsias pajėgas.
Iš mitų ir pasakų žinome, jog šiame pasaulyje esama visokiausių galių. Vienam vaikui suteiktas šviesos kardas, kitam – išminčiaus kepurė. Svarbiausia nesistengti įgyti visų įmanomų galių, bet sėkmingai panaudoti tas, kurios suteiktos jums. Introvertams įduoti raktai į slaptuosius ypatingų turtų sodus. Jei turite tokį raktą, tarsi pasakos Alisa galite drąsiai leistis žemyn Triušio ola. Juk leistis į Stebuklų šalį nebuvo jos apsisprendimas – tačiau ši kelionė tapo jai nepaprastu nuotykiu, fa ntastišku, artimu jos prigimčiai.
Be kita ko, Lewisas Carrollis irgi buvo introvertas. Be jo, nebūtų parašyta Alisa stebuklų šalyje. Tačiau dabar tai jau neturėtų mūsų stebinti.