Greičiausiai nesuklysiu sakydama, kad kiekvienas iš mūsų nors kartą gyvenime yra susidūręs su sunkumais: vieniems nepasisekė mokykloje per baigiamuosius egzaminus, kurie turėjo užtikrinti sėkmingas studijas išsvajotame universitete, kitus bendradarbių akivaizdoje gėdingai pažemino viršininkas, trečius skaudžiai išdavė mylimas žmogus ar išvykdamas gyventi ir dirbti į Airiją paliko artimas vaikystės draugas. Kiekvienas šių įvykių – ar darbo praradimas, ar draugo išdavystė – neišvengiamai sukelia nemalonius, o kartais ir sunkiai pakeliamus išgyvenimus. Deja, ne visada ir ne visiems lengvai pavyksta sugrįžti į normalią gyvenimo tėkmę. Ypač kai skaudžios nelaimės ir sunkūs išbandymai užklumpa netikėtai – tada, kai esame mažiausiai jiems pasiruošę ir mažiausiai to tikimės.
Psichologinė krizė
Kai tam tikri, dažniausiai nelaukti ir netikėti gyvenimo įvykiai pasidaro nebepakeliami, ir žmogus nebesugeba įveikti šių sunkumų įprastais būdais, išgyvenama psichologinė krizė. Tai ne pats įvykis, bet jo suvokimas ir asmens reakcija į jį. Jai būdingi keli aspektai ir juos reikėtų bent trumpai apžvelgti, kad geriau suprastume tokiose situacijose atsidūrusius žmones, kuriais gali tapti mūsų artimieji ar bet kuris iš mūsų.
Psichologinę krizę sąlygojęs įvykis yra emociškai arba vertybių atžvilgiu labai svarbus ir reikšmingas ją išgyvenančiajam. Pavyzdžiui, asmuo, kuriam darbas yra vienintelis saviraiškos būdas ir svarbiausias jo garbės pripažinimo simbolis, praradęs darbą gali išgyventi psichologinę krizę. O kitas, kuris darbą traktuoja kaip vieną iš saviraiškos galimybių ir sugeba atrasti kitų būdų, atleidimo iš darbo situaciją išgyvens daug lengviau ir paprasčiau. Nuo to, kiek įvykis yra svarbus konkrečiam žmogui, priklausys, ar jis išgyvens psichologinę krizę, ar ne.
Ar asmuo išgyvens krizę, priklauso nuo jo turimų problemų sprendimo įgūdžių. Pabandykite save įsivaizduoti asmens, kuris dėl staigios ir netikėtos ligos prarandą mylimą žmogų, vietoje. Asmuo, niekada nepatyręs panašių išgyvenimų, gali jaustis sugniuždytas, o jo turimi būdai, kuriuos pasitelkęs sugebėdavo įveikti neigiamas emocijas po neišlaikyto egzamino, šioje situacijoje neveiksmingi. Nebeužtenka pasiguosti, kad egzaminai tėra maža dalis didelio pasaulio ir kad ateityje bus suteikta dar viena galimybė sau įrodyti, ko esu vertas, ką sugebu. Deja, šioje situacijoje žmogus suvokia, kad antros galimybės nebebus.
Kad ir kokios nepakeliamos atrodytų situacijos, psichologinės krizės yra įveikiamos. Po ilgos žiemos visada ateina pavasaris, o rudenį mus palikę paukščiai būtinai sugrįžta ir toliau džiugina savo įvairiaspalvėmis trelėmis. Gal ir banaliai skamba, tačiau šiuose žodžiuose yra daug prasmės. Psichologinė įtampa krizės metu yra pernelyg intensyvi ir negali tęstis ilgą laiką: mūsų organizmas užprogramuotas apsisaugoti ir bet kokia kaina kovoti su įtampa. Tarsi pavasarį tirpstant sniegui, įtampa vėliau ar anksčiau atslūgsta. Žinoma, nereikia pamiršti, kad psichologinėje krizėje visada glūdi dvi galimybės: ją galime sėkmingai įveikti ir subręsti kaip asmenybės arba galime jai pasiduoti. Antruoju atveju žmogus gali turėti sveikatos sunkumų ir jam bus sunkiau susitvarkyti su galimomis problemomis ateityje.
Kalbant apie psichologines krizes, natūraliai kyla klausimas, kaip galime išvengti šių situacijų. Ką reikėtų daryti, kad jos aplenktų mūsų namus? Juk kai kurias iš jų tikrai galime padaryti ne tokias tikėtinas, pavyzdžiui, neskristi lėktuvu į Rygą, stengiantis išvengti galimos katastrofos, arba nestoti į universitetą dėl tikimybės neišlaikyti svarbaus stojamojo egzamino. Nė vienas iš mūsų negali būti tikras, kad visada sugebės išvengti panašių situacijų. Nesame apsaugoti nuo galimų pavojų, kurie tyko mūsų gyvenimo kryžkelėse, ir tuo labiau visą gyvenimą stengtis nuo jų slapstytis. Todėl psichologai pirmiausia kelia klausimą ne kaip galėtumėme išvengti pavojų ir apsisaugoti nuo nemalonių ir sunkių išgyvenimų, bet kaip juos pasitikti, išgyventi ir tapti stipresni, jautresni ir atviresni gyvenimo pokyčiams.
Psichologė Toma Juciūtė