Liaudis sako: viltis – kvailių motina. Ar mes tuo tikime, ar netikime, vis tiek kartkartėmis šia tema pajuokaujame. Tačiau psichologai tvirtina, kad viltis nelaimėje yra galingesnė nei paguoda. Tai ne tik šviesus tikėjimas, kad viskas bus gerai. Tai konkretus žinojimas, kad rasi išeitį, užteks ryžto siekti savo tikslų, kad ir kokie jie būtų, kad ir kas nutiktų.
Žmonės paprastai skiriasi vilties laipsniu. Vieni mano galį įveikti keblią padėtį ar rasti problemų sprendimo būdą, kiti nesijaučia turį pakankamai jėgų, gabumų ar sumanumo savo siekiams įgyvendinti.
Optimistai į nesėkmę žiūri kaip į laikiną dalyką, kurį jie pajėgūs įveikti, o pesimistai jaučia kaltę dėl nesėkmės ir mano esą bejėgiai ką nors pakeisti. Skirtingi žmonių požiūriai lemia jų elgesį. Optimistas, negavęs darbo ir dėl to nusivylęs, tuojau pat su viltimi imasi kurti naują veiksmų planą, stengiasi su kuo nors pasitarti, ieško pagalbos, nes laiko padėtį pataisoma. Pasimistas elgiasi priešingai: jis mano, kad tokių kliūčių nenugalės, todėl nieko nesiima daryti. Pasitaikančias nesėkmes jis laiko savo asmeniniu trūkumu, kuris visada nuodija gyvenimą.
Kaip ir viltis, optimizmas yra tvirtas tikėjimas, kad gyvenime viskas galų gale susitvarkys, nepaisant nesėkmių ir nusivylimų. Emocinio intelekto požiūriu optimizmas yra vidinė nuostata, sauganti nuo apatijos, nevilties, depresijos kilus sunkumams. Optimizmo ir vilties – kaip ir bejėgiškumo bei nevilties – galima išmokti. Abi nuostatas sieja gebėjimas, psichologų vadinamas saviveiksmiškumu, kitaip tariant, tikėjimu, kad kiekvienas žmogus gali įveikti visus gyvenimo sunkumus ir išbandymus. Bet kokių charakterio savybių ugdymas didina pasitikėjimą savo jėgomis, skatina žmogų nevengti rizikos ir nebijoti vis sunkesnių išbandymų. Nugalėdami sunkumus kartu sustipriname pasitikėjimo savo jėgomis pojūtį.
Stenfordo universiteto psichologas Albertas Bandura, tirdamas saviveiksmiškumą, pastebėjo, kad ši savybė padeda žmogui suformuluoti svarbius jam tikslus ir ištverti sunkumus. Jei pasiekti tokių tikslų vis dėlto nepavyksta, žmogus linkęs kaltinti save dėl pastangų, o ne gebėjimų trūkumo, todėl yra atsparesnis nesėkmėms ir nepraranda vilties.
Daugiau nei šimtu tyrimų patvirtinta, kad pagal saviveiksmiškumą galima prognozuoti ir darbuotojo produktyvumą. Kilus problemoms, stiprus saviveiksmiškumo pojūtis („esu veiklus, atkaklus, stropus“) leidžia darbuotojams išlikti ramiems ir ieškoti sprendimų, o ne mąstyti apie savo trūkumus ir silpnybes. Tai skatina žmogų labiau orientuotis į vidines, o ne išorines galimybes.
Kompetencija, atkaklumas, tikėjimas, kad patys kuriame savo gyvenimą ir galime nugalėti sunkumus, padeda pasiekti trokštamų rezultatų, o kartu su pergalėmis visuomet auga ir pasitikėjimas savimi. Sėkmė yra pats tvirčiausias tikėjimo savimi pamatas. Jei mūsų pradinės pastangos sumažinti svorį, mesti rūkyti ar baigti pradėtą darbą buvo sėkmingos, saviveiksmiškumas visada augs.
Jei tikime, kad galime ką nors padaryti, ar šis įsitikinimas būtinai ką nors padarys? Tai priklauso nuo mūsų galimybės kontroliuoti rezultatus. Galite manyti, kad esate puikus vairuotojas (ryškus saviveiksmiškumas), bet jausti girtų vairuotojų keliamą pavojų (maža kontrolė). Galite jaustis kompetentingas darbuotojas, tačiau bijodamas diskriminavimo dėl amžiaus, lyties ar išvaizdos galite manyti, kad jūsų perspektyvos abejotinos.
Jei žmogus netiki savo galimybėmis, jo nepasitikėjimas savimi didina stresą, kurį žmogus patiria atlikdamas įvairias užduotis. Laikui bėgant savigrauža dėl nepasiektų tikslų tik didėja.
Kontrolės pobūdis
Psichologas Julianas Rotteris atliko daug įdomių eksperimentų. Jis pastebėjo, kad vieni žmonės teigia nuolat „jaučią“, kad viską, kas jiems nutinka, valdo vienokios ar kitokios išorinės jėgos, o kiti mano, kad viską lemia jų pačių pastangos ir įgūdžiai.
Tyrimai leidžia daryti išvadą, kad žmonės, kurie jaučia, kad patys kontroliuoja aplinką, yra savarankiškesni, gauna geresnį darbą, daugiau uždirba, lengviau meta rūkyti, sėkmingiau sprendžia problemas šeimoje, turi daugiau draugų, paprasčiau įveikia įvairius stresus ir geba atsisakyti greito malonumo dėl ilgalaikių tikslų.
Nuo to, kaip suvokiame kontrolę, priklauso ir nesėkmės priežasčių supratimas bei jų aiškinimas. Tikriausiai pažįstate žmonių, laikančių save aukomis ir dėl nesėkmių darbe kaltinančius tai, ko jie nepajėgūs kontroliuoti: „idiotą“ viršininką, „baisias“ darbo sąlygas, „nežmoniškus“ reikalavimus. Jei taip manantys žmonės patikėtų, kad pastangos, įprotis uoliai dirbti ir savidrausmė gali pakeisti padėtį, jų darbo rezultatai pagerėtų, atlyginimas didėtų, atsirastų naujų karjeros galimybių. Pastebėta, kad klestintys žmonės savo nesėkmes yra linkę laikyti atsitiktinumu arba vertinti taip: „Reikia keisti požiūrį“.
Snieguolė Kirijanovienė