Kūdikio gimimas atneša daug džiaugsmo, jaučiamės pakylėti. Tačiau pasikeitęs kasdienis gyvenimas, rūpinimasis mažyliu jaunus tėvelius kartais išmuša iš vėžių. Didžiausias mūsų kaip tėvų savigarbos „naikintojas” ir nemalonių minčių šaltinis būna nenumaldomas vaikelio verksmas.
Pradžioje mes griebiamės įvairių raminimo „technikų”, jas visas stengiamės išbandyti vos ne vienu metu. Vėliau sulaukiame aplinkinių žvilgsnių ir pastabų („Na, ir kurgi tas jūsų rėksniukas?”). Toks socialinis spaudimas verčia jaustis pačiais blogiausiais tėvais, negebančiais pasirūpinti dar visai mažutėle atžala. Galiausiai, nebežinodami ko griebtis, nuleidžiame rankas ir dirbtinėmis šypsenomis, slopindami kilusį pyktį bei nepasitenkinimą, bandome kalbinti kūdikį, kuris nė nemano nusiraminti.
Kristina, kaip ir daugelis jaunų mamų, susidūrė su problema, kai kūdikis yra tikras verksniukas. Tikėjimas ir gražių bei malonių akimirkų, kurios bus praleistos su pirmagimiu, laukimas išsisklaidė tarsi rūkas vėjyje. „Deja, tai – tik akimirkos”, – atsidūsta ji mūsų susitikimo metu. Taip, nėštumas sunkumų nesukėlė, jokių didesnių stresų ji nepatyrė. Gimdymas, na, turbūt kaip ir visoms. Ne, gydytojai mažylio sveikatos būsenos sutrikimų neranda. Tiesiog jis verksniukas.
Šios jaunos mamos balse girdžiu nepasitikėjimą savimi ir bejėgiškumą. Panašūs jausmai nesvetimi kiekvienai mamai ir tėčiui, auginantiems dažnai verkiantį kūdikį. Žemiau pabandysiu atsakyti į klausimus, kurie neišvengiamai kyla susidūrus su tokia problema.
Ką mums sako vaiko verksmas?
Kūdikio verkimas apverčia tėvelių pasaulį aukštyn kojomis, nes jie tai suvokia kaip pavojaus signalą. Į visą šį procesą žiūrėkite kiek ramiau – juk kūdikis nemoka kalbėti, o verkimas – vienintelė priemonė, kuria jis gali bendrauti. Taip vaikas praneša tėvams, kas su juo vyksta. Verksmas – sveiko vaiko kalba. Juk rėkti reikia tiek daug jėgų! Kūdikis, kuris daug verkia, yra stiprus. Atidesni ir ne tokie įsitempę tėveliai po kelių mėnesių jau pradeda skirti verkimo „atspalvius”: ar kūdikis prašo pagalbos, ar kviečia pabendrauti, ar sako, kad yra pervargęs. Duokite sau laiko kūdikio verksmui atpažinti, nepulkite jo tuojau pat tildyti.
Kas geriau: mama ar tėtis?
Dėl kūdikio verksmingumo šeimoje kyla nesusipratimų, pavyzdžiui, kai vienas iš tėvelių nesugeba nuraminti mažučio. Tėčiai dažnai „pralaimi kovą” su verksmu: „Vos tik vyras paima mažylį ant rankų, tuojau pat jį pravirkdo. Lyg tyčia.”Motinystės jausmas jaunoms mamoms leidžia veikti intuityviai: jos net negalvodamos priglaudžia kūdikį, suranda tinkamą pozą, pamasažuoja. Vyrai lieka nuskriausti, nes tėvystės jausmą reikia išsiugdyti. Jie gali tikėtis partnerės pagalbos. Todėl svarbu, kad mama pamokytų jaunąjį tėvelį, jam pasufleruotų, o ne čiuptų verkiantį kūdikį iš rankų. Juk visi įgūdžiai ugdomi palengva.
Kartais nutinka ir taip, kad mamos „pralaimi nelygioje kovoje” su kūdikio verkimu: „Aš jį raminu visais įmanomais būdais, kol, galiausiai, pikta ir nusivylusi pripažįstu, kad pralaimėjau.” Taip atsitinka, kai po ilgos „darbo” dienos mama jau nebežino ko imtis, kad nuramintų verksniuką. Ramūs tėčiai tokiu atveju tampa gelbėtojais, tačiau užgauna mamos širdį: „Na kodėl aš negaliu nuraminti savo kūdikio?” Tai lemia pervargimas: mama šypsosi per prievartą, priglaudžia be šilumos, bando užkalbinti ir prajuokinti, kai pačios akys liūdnos ir pavargusios. Vaikai tokį netikrumą jaučia, jie negali su juo taikstytis, todėl tik dar labiau verkia ir stumia mamą gilyn į nuovargio liūną. Tokioje situacijoje svarbi tėvelio ir kitų aplinkinių pagalba, kad jaunoji mamytė galėtų atsipūsti.
Kaip įpratinti kūdikį prie dienos ritmo?
Žinios apie vaikelio fiziologiją bei paros ritmą turėtų suteikti šiek tiek aiškumo ir padėti nusiraminti. Įdomu ir keista, jog ką tik gimę kūdikiai gyvena kiek kitokiu ritmu – jų para trunka net 25 valandas. Tai leidžia suprasti posakį „sumaišė dieną su naktimi”. Pirmosiomis savaitėmis kūdikio miego ciklo trukmė yra maždaug 50 minučių. Taigi nieko nuostabaus, kad jautresni kūdikiai pabunda kas valandą. Tokie nesusipratimai lemia tai, kad tėveliai pirmaisiais mėnesiais turi padirbėti „įstatydami” vaikelį į vėžes – paros ritmą. Kūdikiui svarbu, kad tuo pačiu laiku jį žadintų, maitintų, praustų, migdytų. Dienotvarkė ne tik leidžia planuoti dienos darbus, bet ir kūdikiui suteikia saugumo bei stabilumo pojūtį. Ji ypač svarbi jautresniems vaikams, vadinamiesiems verksniukams, kurie kiek ilgiau užtrunka adaptuodamiesi prie naujų gyvenimo sąlygų. Juk net ir suaugusiems žmonėms pakitusios gyvenimo sąlygos sukelia nemažai streso. Pabandykit prisiminti, kokie buvo pirmieji jausmai, kai išsikraustėte iš tėvų namų, nusprendę gyventi savarankiškai? Panika, nerimas: kas užmokės už butą, kas virs valgyti, kas uždirbs pinigus… Taip pat jaučiasi ir kūdikėliai, kurie nerimauja, ar bus sušildyti, pamaitinti, o dar ta šviesa, garsai, pojūčiai… Su visomis šiomis naujovėmis mažyliai susigyvena per trejus pirmuosius mėnesius.
Kodėl jis verkia be priežasties?
Kūdikis duoda signalą dėl labai „žemiškų” priežasčių: jam per karšta arba per šalta, šlapia, jaučiasi alkanas, pervargęs ar vienišas. Visus šiuos nepatogumus mes stengiamės pašalinti. Tačiau nutinka ir taip, kad, rodosi, lyg viskas tvarkoje, bet verksniuko nepavyksta nuraminti net įmantriausiais būdais: „Ir sauskelnes keičiu, ir maitinti bandau, o apie sūpavimus ir liūliavimus net enciklopediją galėčiau išleisti! Niekas nepadeda…” Tokios situacijos yra pačios nemaloniausios tiek tėveliams, tiek ir jų mažyliams.
Kūdikio būdravimo metu tėvai neriasi iš kailio ir stengiasi palaikyti gerą mažylio nuotaiką. Jį užima įvairiomis veiklomis, žaislais. Tačiau pamiršta, kad kūdikio dėmesio išlaikymo laikas dar visai trumputis, vos kelios minutės. Tik tokį laiko tarpą kūdikis su mumis efektyviai ir smagiai bendrauja. Dėmesio apimtis taip pat ribota – vaikelis sugeba priimti vieną arba du stimuliavimo šaltinius (suaugę žmonės priima tik du-tris stimuliavimo šaltinius). Tėveliai tai turėtų prisiminti bendraudami su savo kūdikiu: vienu metu tik kalbiname arba tik žaidžiame, rodome. Besirinkdami žaislus ir veiklą, mes turime atsižvelgti į šiuos kūdikio dėmesio ypatumus. Kitu atveju: siūlydami ryškius, daugiafunkcius žaislus ir įvairius, besikeičiančius žaidimus, mes rizikuojame per greitai nuvarginti vaiką.
Norėdami kuo geriau patenkinti vaikelio bendravimo poreikius ir nepravirkdyti jo, tėveliai turi išmokti atpažinti savo kūdikio nuovargio signalus. Nuvargę kūdikiai dažnai nukreipia akutes į šalį, pasikeičia jų „gugavimo” tonacijos, judesiukai tampa intensyvesni, stipresni, staigesni, o tai neretai išgąsdina ir juos pačius. Jaunųjų tėvelių užduotis – laiku pastebėti nuovargio signalus ir sumažinti žaidimo intensyvumą arba kūdikiui leisti pabūti ramioje aplinkoje. Juk pernelyg smarkus stimuliavimas sukelia nuovargį, kuris išsilieja ašaromis. Kas būna toliau, pasakoti nebereikia…
Pervargimo grėsmė kyla ir raminimo, migdymo metu. Kai vaikelis pradeda verkti, o jo raudos tęsiasi, atrodo, jau amžinybę, mes griebiamės įvairiausių metodų. Paimame vaikelį ant rankų, supame įvairiu tempu, dėl savo kantrybės išteklių ribotumo keičiame supimo pozas, lakstome kaip išprotėję. Mažas kūdikėlis trumpam aprimsta ir vėl, mūsų dideliam nusivylimui, pradeda verkti. Tokiu atveju pirmiausia reikėtų aprimti patiems. Galite palikti kūdikį jo lovelėje ir kelioms minutėms atsitraukti, išeiti iš kambario. Kartais nutinka, jog mažieji verksniukai, palikti vieni, ima ir užmiega saldžiu miegeliu. Tai akivaizdus faktas, kad net ir raminant, migdant svarbu pastovumas. Tačiau jei verksmas nesiliauja, o jūs jau viską išbandėte, prisiminkite vieną patį efektyviausią arba jums patogiausią raminimo būdą. Jis neturi būti skubotas, judrus. Pasistenkite švelniai ir ilgesnį laiką taikyti šią raminimo metodiką. Tai – „sugedusios plokštelės principas”, kuris padeda aprimti ir kūdikiui, ir tėveliams. Pavyzdžiui, labai gerai kūdikius nuramina judėjimas valso ritmu, sūpavimas neskubant.
Ką daryti, jei kūdikis neužmiega?
Užmigdyti mažylį greitai ir be ašarų yra vienas iš didžiausių iššūkių kiekvienai jaunai mamai: „Kai užmigdau vaiką, tai jaučiuosi didžiausią darbą atlikusi – rankos pavargusios, skauda nugarą.”
Ar jaučiatės pervargę ir nežinote, kaip nuraminti kūdikį? Stebėkite, ką vaikelis daro pats, kad nusiramintų. Dažniausiai tai bus kumštuko ar pirštuko čiulpimas, antklodėlės tempimas ant veidelio ir panašūs įpročiai. Atraskite mažylio nusiraminimo „strategiją” ir naudokitės ja.
Kad sėkmingai palydėtumėte kūdikį į miego karalystę, suformuokite miegojimo įprotį. Pavyzdžiui, kiekvieną vakarą, prieš einant miegoti, atlikite kokius nors „ritualus”: išmaudykite, aprenkite pižamėle, paskaitykite pasakėlę, pamaitinkite krūtimi.
Svarbu, kad kūdikis būtų migdomas tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje – savo lovytėje, kambaryje. Augdamas vaikas mokosi per asociacijas. Geriausia, kad kūdikio miegamasis būtų skirtas tik miegoti. Jei tai darote diena iš dienos, tai vaikelis supras, jog jį ruošia miegui ir jis pasijus saugiai bei ramiai. O kai jautiesi ramus ir mylimas, tai ir miegelis greičiau ateina.
Kiekvieną vakarą pasakykite savo kūdikiui, kad atėjo metas miegoti. Jeigu jūs tą kartosite nuo pat pirmųjų mėnesių, jūsų vaikui šie žodžiai asocijuosis su miegu. Galbūt pradžioje kūdikis to nesupras, tačiau, kai supras, klausys ir pats lauks, kol paguldysite jį į lovelę.
Būti kūdikio verksniuko tėveliais tikrai sukus darbas, kuris reikalauja daug vidinės stiprybės ir fizinių jėgų. Nors verksmas atrodo varginantis, tačiau jis byloja apie nepaprastus kūdikio fizinius ir psichinius gebėjimus – juk tik taip jis leidžia jums išgirsti apie save.
Gintarė Meslinienė