Turiu problemą su draugu. Jis gyvena su didelėmis tėvų, šeimos problemomis, su dideliu kaltės jausmu. Kartais būna dingsta kelioms dienoms ir niekas negali su juo susisiekti. Kai atsiranda, būna emociškai išsekęs. Pripažįsta, jog kažkas su juo vyksta, tačiau kas, kaip jaučiasi, kalbėtis nenori. Kiekvieną kartą, kai stengiuosi kalbėti, kalba baigiasi dar neprasidėjusi. Ką daryti? Kaip bendrauti? Pas psichologą nueiti jo neįtikinsiu.
Atsako klinikinis psichologas Antanas Mockus
Jūs pastebite, kad Jums svarbus žmogus, Jūsų draugas, emociškai išsekęs, tačiau apie savo sunkumus su Jumis nesidalina. Norite padėti, bet negalite. Greičiausiai dėl to kyla bejėgiškumo jausmas. Pirmas dalykas – tai sau vienai pagalvoti „už ką aš galiu prisiimti atsakomybę šioje situacijoje, o už ką ne?“, „kuo iš tikrųjų aš galiu padėti?“, „kas priklauso nuo manęs, o kas ne?“. Kalbėti ar nekalbėti su Jumis nuspręsti gali tik Jūsų draugas. O Jūs galite tik tai, kas nuo Jūsų priklauso t.y. kviesti pokalbiui. Kaip supratau, tą ir darote.
Nors situacija sudėtinga, tačiau tai nereiškia, jog nieko negalite padaryti. Jei Jūsų draugui sunku ir jam nesinori kalbėti, galima su juo būti ne tik kalbantis: buvimu šalia, apkabinimu. Tačiau akivaizdu, kad jo sunkumai veikia jūsų santykius. Pavyzdžiui, jo staigūs dingimai gali sukelti daug visokių jausmų (nerimo, baimės, liūdesio, pykčio ir kt.). Todėl apie tai tikrai būtų prasminga pasikalbėti. O nesikalbėjimas apie tai, kas vyksta jūsų santykiuose, gali kliudyti toliau jiems plėtotis.
Galbūt Jūsų draugui sunku, jis nemoka kalbėti apie savo jausmus (o tai dažnai pasitaiko), galbūt jis uždaras žmogus ir turi vidinę nuostatą „tik aš pats turiu išspręsti savo problemas, niekas man nepadės ir mano problemos niekam neįdomios“. Tada būna sunku iš kito, iš Jūsų ar psichologo, priimti pagalbą. Tam reikia laiko, artimesnio bendravimo, kad būtų galima pasitikėti kitu. Galbūt dar jūsų santykiams reikia laiko, kad Jūsų draugas pasijaustų saugesnis, labiau pasitikėtų Jumis. Galbūt dėl sunkumų savo šeimoje, jis nėra patyręs saugaus, artimo, pasitikėjimu grįsto santykio ir panašu, kad jam dar daug reiks išmokti kaip juose būti.
Galima neįkyriai atkreipti dėmesį į jo būseną (psichologai tai vadina atspindėjimu): „Matau, kad tu šiandien išsekęs. Kas įvyko?“ Galima pačiai pradėti dalinantis savo jausmais dėl jo nesikalbėjimo, staigių dingimų. Pradėjimas pokalbio nuo savo jausmų, išgyvenimų, skatina ir kitus dalintis savaisiais. Kaip ir minėjau, sprendimą kalbėtis ar ne, palikite savo draugui. Svarbu, kad jis turėtų erdvės kalbėti apie savo sunkumus. Svarbu, kad savo kvietimu pokalbiui išreiškiate savo susirūpinimą jo būsena, kad Jums kaip niekaip kitam iš tikrųjų rūpi ką jis išgyvena ir jaučiasi. Galbūt ne iš karto, tačiau nuoširdi žinutė, kad jis kažkam rūpi, kad gali su kitu pasidalinti savo sunkumais, padės jam labiau atsiverti.