Kreipiuosi, nes reikalinga pagalba. Neseniai išsiskyriau su drauge, tačiau nenoriu to pripažinti, nes veikiau ji mane paliko dėl mano paskutinio veiksmo. Paskutinis lašas buvo prieš pat Velykas, kai su draugės tėčiu aš padauginau alkoholio ir jį sumušiau, nepamenu dėl ko tai įvyko ir kaip. Pamenu tik jos akis ir klausimą kas nutiko? Kitą dieną kai atsibudau galvojau, kad tai buvo košmaras, bet… Aš suprantu, kad tai jos tėtis ir žinau, jog ji jį be galo myli.
Mano išgėrimai pradėjo dažnėti ir dažnėti, kai vis dažniau likdavau pas ją. Galbūt norėjau įtikti jos tėčiui? Tikriausiai. Pats normalaus tėvo neturėjau. Kartais pagalvoju, kad tas protrūkis galėjo būti dėl mano tėvo vaikystėje sukeltų traumų, nes aš kaip vyriausias vaikas gindavau mamą nuo ją puolančio girto tėvo. Draugės tėtis nėra piktybinis, tačiau turi griežtą charakterį. Jo žodis paskutinis, jis viską žino ir gali, viskas turi būti pagal jį. Ne kartą mano draugei yra pasakęs: „žiūrėk iš ko duoną valgai“. Aš tvardydavausi ir nieko nesakydavau. Bet tą dieną jis vėl tai pakartojo, kai gėrėm. Aš savo ruožtu padėdavau jos tėvams, kaip tik galėdavau. Moku priskaityti prie situacijų ir žmonių, bet mano kantrybė irgi ne geležinė.
Esu studentas patiriu stresą dėl mokslų, greitai reikės gintis baigiamąjį. Pinigų stygius tiek pas mane ir mano šeimą, tiek ir pas jos šeimą ir ją. Nuolatinio darbo neturėjau, užsiimdavau WEB puslapių kūrimu. Nuolatos sėdžiu prie kompiuterio, nes studijuoju informatiką. Aš gyvenu Klaipėdoje, ji studijuoja Kaune. Grįždavau pas ją kiekvieną savaitgalį, ir būdavom pas jos tėvus namuose kaime. O iš jos tėvų namų retai kada kur išeidavom, ir retai būdavau savo namuose. Labai retai būdavome vieni, nes dar neturiu vairuotojo teisių, ir neidavome netgi pasivaikščioti.
Teises pradėjau laikytis 2015 gegužės mėnesį. Per vasarą pravažinėjau būtinas valandas, po to viskas sustojo. Pradėjau laikytis teises tik po kurio laiko kai išsiskyrėm, nieko nenorėjau daryti.. O dabar liko išsilaikyti tik vairavimo egzaminą. Kodėl taip ilgai viskas truko? Gali būti, kad turiu baimę vairuoti, o jos šaltinis mano buvęs grupiokas, kuris greitai po to, kai gavo vairuotojo teises, žuvo avarijoje. Mane tai taip sukrėtė, kad negalėjau nueiti net į jo laidotuves.. O galbūt bijau atsakomybės? Gal tiesiog tam neteikiau prioriteto? Teises turėjau laikytis kai man buvo aštuoniolika, ir mama to reikalavo, bet atsisakiau, nes tuo metu mama laukėsi, ir aš galvojau, kad pinigų reikės broliukui ir panašiai…
Man 23, jai 20. Kai susipykdavom, man kildavo noras išeiti iš jos namų, ir aš nesuprantu kodėl? Gal noriu pabėgti nuo problemų ar taip numalšinti konfliktą? Nors tik dar labiau pablogėdavo viskas. Ji labai jautri, ir aš toks manau. Man kyla klausimas, kodėl aš pasidarau užsispyręs, kai aš myliu ir mane myli? Nekreipdavau dėmesio į jos nuomonę ar paprasčiausius prašymus. Aš manau, kad nuvertinau ją dėl to, kad ji moteris, negerbiau jos ir nelaikiau lygiaverte.
Man ji tokia miela, švelni ir gyvybinga, aplinkiniai ją tai pat labai mėgsta. Jai galima išsipasakoti viską, tik aš tai mažai darydavau. Kodėl? Gal dėl to, kad bijodavau jai pasirodyti silpnas kaip vyras? Nors aš dabar toks ir jaučiuosi – bejėgis ir įkalintas kitame mieste dėl mokslų. O dabar aš su ja noriu šnekėtis apie viską, kad tik ji su manim kalbėtųsi, bendrautų ir dalintųsi viskuo apie ką galvoja, kas ją neramina ir džiugina.Turiu užbaigti mokslus. Tuo metu bandžiau suderinti ir mokslus, ir darbą, ir santykius. Bet labiausiai nukentėjo mudviejų santykiai. Labai noriu tai ištaisyti. O labiausiai pats noriu pasikeisti į geresnį žmogų, ir kad ji mane matytų kaip tokį.
Visiškai atsisakiau alkoholio, truputi sportuoju, nes ji priekaištaudavo dėl mano pilvuko, sveikiau maitinuosi, daugiau laiko skiriu savęs priežiūrai. Skaitau ir ieškau straipsnių apie santykius ir jų gerinimą. Suprantu, jog svarbiausia pradėti nuo savęs. Galbūt man trūksta pasitikėjimo savimi? Aš prisipažįstu savo trūkumus, pripažįstu ir jos trūkumus, ir Ją Myliu. Noriu tobulėti kartu su ja, ji man padėjo įveikti save ir stengtis siekti užsibrėžto tikslo. Aš labai ją vertinu, jog ji buvo su manimi ir taikėsi su mano blogomis savybėmis, nors aš nieko neturėjau ir nieko negalėjau jai pasiūlyti. Po to įvykio aš kritau jos akyse. O aš kiekvieną dieną graužiuosi, kad mano poelgis kainavo jos meilę ir pasitikėjimą manimi… Einu miegoti su mintimi apie Ją, ir pabundu su mintimi apie Ją. Per visą savo gyvenimą tai yra mano didžiausia pamoka ir lūžis. Aš noriu pasikeisti. Aš sieju su ja savo ateitį, kitos merginos manęs nedomino ir nedomina.
Mums sunku rasti kompromisus, sunku išsakyti, kas blogai ir kokie yra mūsų pačių lūkesčiai. Ji mano varomoji jėga gyvenime, ir aš darysiu viską, kad tik ji būtų laiminga. Kadangi mums sunku išsipasakoti, sugalvojau panaudoti užrašų knygutes. Vienoje rašyti kritiką, pastebėjimus ar blogus dalykus, o kitoje gerus dalykus – kas patinka, savybes ir pan. Ji man kažkada seniai yra sakius, kad lengviau užrašyti tai, ką galvoji, ir ji teisi. Apskritai ji dažniausiai teisi… Aš žinau, kad santykiai reikalauja daug darbo ir turiu daug visko „iškuopti“ per tą laiką, kol esam atskirai. Padėkit, patarkit man. Aš noriu pasikeisti, aš noriu vesti ją gyvenimu keliu, kad ir koks jis duobėtas būtų. Aš žinau, kad Ji mane myli, o aš Ją – visa savo širdimi…
Atsako klinikinis psichologas Antanas Mockus
Dėkui už atvirą pasidalinimą savo rūpesčiais. Išties dabar Tau sunkus metas. Kaip suprantu, išsiskyrei su mergina, tačiau to nenori pripažinti, nes tai nebuvo tavo iniciatyva ir tavo sprendimas. Apgailestauji dėl savo padarytų klaidų, bandai suprasti to priežastis, nori pasikeisti. Tavo noras pasikeisti labiausiai susijęs su siekiu susigrąžinti buvusią draugę. Tačiau kyla abejonių, ar ji pas Tave sugrįš, jei ir pavyktų pasikeisti. Ar toks lūkestis realus? Abejoju. Atrodo, kad visą atsakomybę už santykių susigrąžinimą prisiimi sau: „kai pasikeisiu, ją tikrai susigrąžinsiu“. Taip, yra ką savyje keisti, svarbu save pažinti, gilintis į save ir į tarpasmeninio bendravimo subtilybes. Tačiau tai, kas įvyko tarp Tavęs ir draugės, jau paveikė santykius (pvz., prarastas pasitikėjimas), ir jie nebus tokie kokie buvo. Šiai dienai ir ji renkasi, ar toliau būti su Tavimi, kad ir kaip būtum pasikeitęs. Jos sprendimas gali būti teigiamas, tačiau gali būti ir neigiamas. Tad Tavo pasikeitimas nebūtinai gali pateisinti lūkesčius.
Galbūt dėl to susidaro man įspūdis, kad šiai dienai Tau svarbiausia yra ją susigrąžinti, o noras „pasikeisti į geresnį žmogų“ skamba kaip vienintelė priemonė, išsigelbėjimo šiaudas to pasiekti. Greičiausiai tai susiję su Tavo stipriai išgyvenamu bejėgiškumo jausmu. Taip pat panašu, jog tikiesi pasikeisti labai greitai, kuo greičiau. Tačiau toks lūkestis neatrodo realus. Savęs pažinimas, gilinimasis į save ir keitimasis yra ilgas procesas. Tad jis gali užtrukti, ir tam prireiks ne tik pastangų, darbo su savimi, bet ir kantrybės.
Be abejo, kyla klausimas – tai ką daryti? Nesurašysiu „receptūros“, nes jos nėra. Į galvą ateina esminis principas, kad savo santykių problemą gali išspręsti tik santykiuose. Jei buvusios draugės sprendimas išsiskirti ir baigti Jūsų santykius yra galutinis, tai gali keistis kiek nori, jos nesusigrąžinsi, ir teks priimti skaudžia tiesą, kad kelio atgal nėra. O jei dar yra galimybių kalbėtis, tada būtų verta aiškintis, kas jums trukdo bendrauti, kame abu (ne tik Tu) turėtumete keistis, kad santykiai jus tenkintų, ir abu norėtumėte būti kartu. Bet jei ir nepavyks jos susigrąžinti, savęs pažinimas ir savo gyvenimo keitimas galėtų tapti pagrindine kryptimi, alternatyva, kuria būtų galima judėti toliau.
Iš klausimo matosi, kad yra sunkumu susijusių ne tik su santykiais, bet ir su mokslais, su darbu. Piknaudžiavimas alkoholiu, agresijos bei emocijų valdymas taip pat yra temos, į kurias būtų galima gilintis. Taigi daug galimybių ir erdvės darbui su savimi. Kai tiek daug sunkumų vienu metu, gal verta pagalvoti apie psichologo ar psichoterapeuto konsultacijas, kurių metu įmanoma rasti laiko joms visoms „apčiupinėti“ ir pasigilinti, kaip jas būtų galima spręsti Tavo situacijoje. Stiprybės!