„Skaitymas veikia gydančiai. Jis yra pašventimas, stebuklingas raktas, atveriantis duris į mūsų sielos erdvių gelmes, į kurias kitaip nesugebėtume patekti…” (M. Prustas)
Kada esame nusiminę, prislėgti knyga gali atverti sielos langą, įleisti gaivaus oro ir taip padėti įveikti kančią ir skausmą, gydyti sielos žaizdas. Gera knyga „apvalo” sielą. Skaitymas teikia malonumą. Laikas, praleistas su puikia knyga rankose, praplečia pasaulio vaizdą, suteikia naują patyrimą, naujas žinias. Gyvenimas pateikia ne vien malonias dovanas. Kasdienybė reikalauja atsakomybės, susikaupimo, susitikimo su tikruoju, neišgalvotu „aš”. Vidinis mūsų pasaulis glūdi šviesos ir tamsos priešpriešoje. Sąmonės šviesa apšviečia tik jo dalį. Tamsoje lieka skausmingi praeities išgyvenimai, mūsų nepriimtinos savybės ir, deja, neišnaudotos galimybės, talentai. Sunkiomis gyvenimo akimirkomis, ieškodami atsakymų į svarbius egzistencinius klausimus, bandome remtis autoritetais. Vienas iš šaltinių – knygos, jose glūdinti išmintis.
Ieškodami problemų sprendimo knygynuose žvelgiame į lentynas, nukrautas „laimės receptų” knygomis. Jos siūlo, kaip tapti laimingam, turtingam, padaryti karjerą, sukurti šeimą, auginti vaikus, sėkmingai išsiskirti, būti sveikam. Jos gundo skambiais pavadinimais, siūlančiais ne tik greitą ir lengvą problemų sprendimą, bet ir efektyvius asmenybės tobulinimo būdus. Savipagalbos (angl. self-help) knygos populiarios tarp skaitytojų. Nors šių knygų pavadinimai atliepia į mūsų poreikius, tačiau apie didesnį jų poveikį neteko girdėti (pagal JAV atliktus tyrimus tik 10 proc. tokių knygų buvo kliniškai patikrintos). Savigalbos knygos sužadina viltį, atitraukia nuo kasdienybės, žadėdamos savirealizacijos, savikontrolės, dvasinės ramybės, universalius nesudėtingus turtingo ir laimingo gyvenimo receptus. Tačiau mūsų vidinė realybė turi dėsnius, į kuriuos minėtų knygų autoriai nelinkę atsižvelgti. Self-help knygose dažniausiai aprašomos įvairios manipuliavimo aplinkiniais ir savimi technikos, kurios moko kontroliuoti situaciją siekiant savo tikslų. Tačiau manipuliuojant, net ir pasiekus užsibrėžtus tikslus, iškyla pavojus prarasti kai ką ypatingai svarbaus – gebėjimą džiaugtis, atvirai ir nuoširdžiai reikšti savo jausmus, būti autentišku, būti savimi, būti be kaukės. Taigi knygos gali ir kenkti: žadindamos nerealias viltis, nurodydamos kelius, kurie neveda į laimę, o siūlo pigius ir apgaulingus sprendimus. Tai primena V. Haufo pasaką „Akmeninė širdis”, kurios herojus tapo turtingas, tačiau prarado širdį, gebėjimą mylėti ir džiaugtis. Šiame straipsnyje aptarsiu gydomąjį knygų poveikį ir tai, kaip pasirinkti tikrai gydančias knygas.
Biblioterapija ir jos istorija
Evangelija teigia, kad pradžioje buvo Žodis. Jis nuo seniausių laikų padėjo gydyti sielą. Paprasčiausias to pavyzdys – aprašyti ir daug kur pasaulyje iki šiol gydymui naudojami šamanų užkalbėjimai, archajiniai ritualai. Jie remiasi simbolių kalba. Atsiradus raštui, rašytinio žodžio galia ėmė daryti didelį poveikį žmogaus sielai. Knyga gali gydyti, taip pat ir paskatinti savidestrukcijai.
Gydymas knygomis atsirado gerokai anksčiau, nei buvo oficialiai pripažintas kaip gydymo būdas. Biblioterapijos atsiradimas dažnai siejamas su viena iš „Tūkstančio ir vienos nakties” pasakų, kurioje rūmų gydytojas rekomendavo savo valdovui, kenčiančiam nuo sunkios ligos ir baimių, skaityti knygas ir taip jį išgydė. „Rigvedoje” „širdžiai gydyti” rekomenduojama skaityti „išmintingas knygas”, o tikintysis gydančius žodžius randa maldoje.
Terminas „biblioterapija” buvo pasiūlytas JAV ligoninių bibliotekų asociacijos, 1916 m. Biblioterapija – tai specialiai skaitymui atrinktos literatūros kryptingas naudojimas gydymo tikslams. Bendrojoje medicinoje ir psichiatrijoje specialiai parinktų knygų skaitymas buvo pradėtas naudoti kaip psichoterapinė priemonė siekiant skaitymu spręsti asmenines kliento problemas. Šis psichoterapijos metodas sujungia psichologijos, psichoterapijos ir literatūros žinias, naudojamas gydyti ir asmenybės augimui skatinti. Biblioterapija turi daug bendro su savigyda, savigalba. Tačiau, skirtingai nei paprastas skaitymas, ji kryptingai skatina atitinkamus vidinius pasikeitimus: silpnina liguistas būsenas, keičia nuostatas, įsitikinimus, tikslus. Biblioterapija – tai specialisto vadovaujamas sisteminis skaitymas, skirtas psichikos būklei pagerinti.
Jau pirmi tyrimai parodė, kad skaitymas, kai tapatinamės su herojumi, turinčiu panašių problemų, padeda aiškiau suprasti ir tinkamai spręsti mūsų aktualias problemas. Knygų skaitymas koreguoja nuotaiką ir emocinę būseną, veikia mąstymą, elgesį. Tai gana patraukli gydymo forma. Jos poveikis neįkyrus, priimtinas jautriems žmonėms, leidžiantis „dozuotai” stimuliuoti emocijas. Tinkama gydymui literatūra gydo ne tiek siužetu, kiek idėjomis, estetinio skonio ugdymu, giliais ir stipriais emociniais išgyvenimais.
Biblioterapijos tradicijos atstovas Lietuvoje, aprašęs šį metodą ir savo patirtį, yra gydytojas psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas. Jis biblioterapiją sėkmingai naudoja kaip vieną iš psichikos ligų gydymo komponentų. Jaunesnės kartos gydytoja psichoterapeutė Jūratė Sučylaitė jau kelerius metus taiko poetinę terapiją ligoniams ir sveikiems žmonėms. Tai gydymas poezija: eilėraščių analizė, kūrybiškas rašymas, anot psichoterapeutės yra „būdas atgaivinti pojūčius, ugdyti jausmus ir gyvąją kalbą, sutaikančią su atšiauriu pasauliu ir leidžiančią geriau suvokti, kas iš tiesų esame” .
Knygų įvairovė
Kaip alternatyvą savigalbos knygoms siūlau rinktis populiariąją psichologinę literatūrą. Įdomi jos kryptis – pagal analitinės psichoterapijos principus dirbančių psichoterapeutų knygos. Šios terapijos tikslas – per mitų ir pasakų analizę, juose slypinčius simbolius pažinti sudėtingas žmogaus pasąmonės gelmes, skatinti natūralius, mūsų sielose užkoduotus, asmenybės transformacijos procesus. Lietuvių kalba yra dvi tokios knygos: prieš porą metų mūsų knygynuose pasirodžiusi Clarisos Pinkola Estes knyga „Bėgančios su vilkais. Laukinės moters archetipas mituose ir pasakose” ir Roberto Blay knyga „Geležinis Džonas. Knyga apie vyrus”. Pirmoji yra viena iš perkamiausių, įtakingiausių ir populiariausių praėjusio amžiaus pabaigos knygų. Joje vaizduojami moters transformacijos procesai. Autorė sugebėjo perteikti pasakose „slypintį” balzamą sergančioms sieloms gydyti. Ji kviečia įsiklausyti į savo sielos balsą, savo prigimtį, išgirsti jos poreikius, siekius ir troškimus, atgaivinti pažeistus ir gyvybiškai būtinus instinktus. Ši knyga – apie moters dvasios gelmes, jos instinktyvią laukinę, natūralią sielą. Autorės žodžiais tariant, ši knyga yra „tikras maistas ir vaistas sielai”. Antroji analitinei krypčiai atstovaujanti knyga skirta vyrams. Šioje knygoje pasakos apie Geležinį Džoną pagrindu atskleidžiamas vyro vidinis pasaulis, apžvelgiamos aštuonios vyro brandos pakopos.
Egzistencinei krypčiai (analizuojančiai žmogaus gyvenimo svarbiausius aspektus, jo būtį pasaulyje, padedančiai įsisąmoninti galimybes ir apribojimus) atstovauja pasaulyje plataus pripažinimo sulaukusi žymaus austrų psichoterapeuto Viktoro Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės”. Šios knygos autorius teigia, kad svarbiausias suaugusio žmogaus poreikis yra prasmės siekimas ir jos atradimas. Jis iškelia dvasinio matmens svarbą žmogaus gyvenimui ir sveikatai, akcentuoja asmeninės atsakomybės reikšmę. Žmogus save įprasmina tik radęs savo unikalų pašaukimą, vykdydamas savo gyvenimo misiją. Knyga kviečia įprasminti gyvenimą kuriant, dirbant, patiriant gyvenimo įvairovę ir priimant ištvermės nuostatą „neišvengiamos kančios atveju”. Šiai krypčiai atstovauja ir I. D. Yallom knygų vertimai, pastaraisiais metais pasirodę knygynų lentynose.
Kognityvinės krypties, kurios tikslas yra, keičiant neefektyvius mąstymo stereotipus, keisti jausmus ir neveiksmingus elgesio modelius. Galiu pasiūlyto šios psichoterapijos krypties knygą, skirtą kenčiantiems nuo depresijos ir nerimo. Tai D. Greenberger, Ch. Padesky „Nuotaika paklūsta protui. Keiskite jauseną keisdami mąstymą.” Ši knyga reikalauja rimto atidaus darbo vadovaujant specialistui. Lietuviškojo vertimo pratarmėje apie šios knygos privalumus rašoma: „mažiau suvartosite vaistų (turinčių šalutinį poveikį ir neskatinančių paties žmogaus keistis), daug mažiau tikėtini ligos pasikartojimai, tikėtinas spartesnis gijimas, pagaliau geriau pažinsite save”.
Savigalba. Kaip atsirinkti gydančias knygas?
Gydantį poveikį mūsų psichikai daro tik geros, kokybiškos literatūros skaitymas. Kaip ją atsirinkti? Gydomąjį knygos poveikį lemia mūsų poreikiai, problemos ar traumuojančios gyvenimo situacijos aprašymas literatūroje. Gydo knygos, kurios yra aktualios mūsų gyvenimiškai situacijai, kai jose sėkmingai sprendžiamos mums svarbios problemos. Skaitymas padeda aiškiau suvokti realybę per tarpininką – knygos herojų. Skaitydami gerą knygą, dirbame su savimi: treniruojame savo intelektą, išgyvename tikrus jausmus, aktualiname savo problemas ir poreikius. Knyga gali padėti susivokti sprendžiant santykių su draugais, mylimaisiais, tėvais, pagaliau savimi pačiu problemas. Tinkamai parinkta literatūra praplečia išgyvenimų diapazoną, padeda pamatyti gyvenimą kaip įvairesnį, visapusiškesnį. Labai sunku, tiesiog neįmanoma pateikti universalaus recepto. Ne tik todėl, kad esame skirtingi, turime skirtingus poreikius, požiūrius, interesus, bet ir kiekvienas esame skirtingame savo gyvenimo, savo kelio į laimę ir pašaukimą etape.
Tačiau vis dėlto pabandysiu pateikti pačias bendriausias rekomendacijas. Gydanti literatūra – tai literatūra, kuri skatina ieškoti savyje jėgų, keisti savo požiūrį į situaciją, pagaliau keisti pačią situaciją. Netinkama literatūra užliūliuoja tuščiomis iliuzijomis ir svajonėmis, skatina susitaikyti ir laukti, kol kažkas ateis ir išspręs tavo problemas. Taigi, siekiant gydomojo literatūros poveikio, svarbu tinkamai parinkti tekstus. Biblioterapijai galima rinktis gerą grožinę ir populiarią mokslinę (medicininę, psichoterapinę, psichologinę, filosofinę) literatūrą. Svarbu, kad pasirinkta literatūra atitiktų poreikius ir interesus. Pasirinkimą lemia mūsų problemos pobūdis ir teksto įdomumas (mūsų interesų ratas, vertybės, įsitikinimai). Parinkti tekstus gali padėti specialistas, psichologas psichoterapeutas. Renkantis atsižvelgiama į traumavusios situacijos pobūdį ir laukiamą teksto poveikį: raminantį ar stimuliuojantį, skatinantį keisti požiūrio tašką ar elgesį. Knygos herojus turėtų būti mums suprantamas ir artimas, o knygoje vaizduojamos situacijos kažkuo panašios į mūsų gyvenimo situaciją, patiriamus sunkumus, sprendžiamas problemas.
Tad kokios knygos turi gydomąjį poveikį? Geras grožinės literatūros kūrinys suteikia galimybę patirti gydančius sielą išgyvenimus. Grožis „apvalo” sielą. Grožinė literatūra turtinga simbolių ir potekstės. Kiekvienas žmogus juos interpretuoja savaip, remdamiesi savo gyvenimo patyrimu. Gydantį poveikį turi gera grožinė, laiko patikrinta literatūra, nesenstanti klasika. Ji gali paliesti mūsų sielos gelmes, „apvalyti” ir pažadinti. Tokios lieratūros pavyzdys gali būti F. Dostojevskio romanai, atskleidžiantys vidinę kančią, mumyse glūdintį gėrio ir blogio pradą, ar L. Tolstojaus kūriniai apie gyvenimo prasmės paieškas. Gal jus sudomins A. Čechovo nesenstančios tragikomiškos gyvenimo situacijos ar Stendalio herojų laimės ir meilės ieškojimas. O galbūt jus labiau jaudins ir gydys Šiaurės kraštų rašytojų K. Hamsuno, H. Wassmo ar Pietų Amerikos magiškojo realizmo atstovų J. L. Borgeso, G. G. Markeso knygos? Humoristinė literatūra ramina, atitraukia nuo sunkių išgyvenimų ir atskleidžia komiškąją gyvenimo pusę. Tokie autoriai kaip J. Hašekas, Jerom K. Jeromas, M. Larni, J. Gimberis praskaidrina net ir niūriausią dieną. Poezija nuo Šekspyro iki japonų haiku padeda pažinti ir įvardyti jausmus, atveria išgyvenimų pasaulį, skatina emocinį augimą.
Gydantį poveikį turi esė (pavyzdžiui, F. Kafkos „Laiškas tėvui”, atskleidžiantis tėvo ir sūnaus konfliktą). Knygynuose galima rasti ir gydančios biografinės literatūros. Pvz., T. Guenard. Knyga „Stipriau už neapykantą” patyrusiems smurtą ir meilės stygių vaikystėje, sužeistoms ir gyvenimo užkietintoms širdims atskleidžia sunkų kelią į meilę, suteikia galimybę patirti gydantį emocinį sukrėtimą. A. Beisser „Skrydis be sparnų. Praradimų, negalios ir išgijimo apmąstymai” atveria fizinės negalios patirtį, neįgalaus žmogaus sielos stiprybę.
Gydo ir filosofinė literatūra. Ji išgyvenantiems krizę gali padėti spręsti egzistencines problemas. A. Maceinos „Saulės giesmė” skatins matyti šviesiąsias gyvenimo puses ir jomis džiaugtis. Religinė literatūra (G. K. Chesterton, H. M. Nouwen) padės ieškantiems atsakymų į kankinančius būties klausimus. Psichologinė literatūra paskatins savęs supratimą ir priėmimą, vidinės darnos kūrimą, pasitikėjimą savimi, savo galimybėmis. Knygose, tokiose kaip E. Frommo „Menas mylėti”, R. Norwood „Moterys, kurios myli per stipriai”, B. Schaeffer „Meilė, naujas požiūris į intymumą”, analizuojami įvairūs meilės aspektai, skatinama atsisakyti destruktyvių santykių ir kurti sveikus.
Taigi, gera literatūra skatina atrasti save, nepažintą, neįvertintą, praplėsti pasaulio matymą, efektyviau naudoti aplinkos teikiamas galimybes, susitelkti reikšmingiems tikslams pasiekti realybėje, ne fantazijose. Reikėtų vengti literatūros, kuri stiprina liguistus išgyvenimus, perteikia autoriaus ligą, gali aptemdyti mūsų vidinį pasaulį. Netinkamai pasirinktų knygų poveikis gali būti neigiamąs: paskatinamas klaidingas savęs ir pasaulio suvokimas, pažadinami neišpildomi norai, keliami nerealūs uždaviniai.
Naudinga turėti dienoraštį ir užrašyti skaitant kilusias mintis ir jausmus. Taip galima aiškiau pamatyti ir įvertinti asmenines problemas, rasti sprendimus. Perskaitytos knygos poveikis didesnis, kai ji analizuojama, aptariama grupėje ar individualiame pokalbyje su specialistu. Nuostabu, kad skaitant vieną knygą patiriami skirtingi išgyvenimai. Tai rodo, kaip skirtingai mes matome realybę. Analizuodami knygą galime aiškiau suvokti gyvenimo įvairovę, pasisemti įkvėpimo naujai veiklai, pamatyti, kaip mūsų sąmonė iškraipo realybę trukdydama kurti autentišką gyvenimą ir juo džiaugtis. Skaitydami knygas galime saugioje aplinkoje spręsti savo problemas, analizuoti savo vidinį pasaulį, praplėsti savo sąmonės ribas.
Stebuklingas žiedas
Karalius sukvietė visus karalystės burtininkus ir pasakė:
– Norėčiau visuomet būti geras pavyzdys savo pavaldiniams. Trokštu atrodyti tvirtas ir stiprus, ramus ir kantrus, pasitikdamas gyvenimo išbandymus. Kartais mane nuliūdina ir prislegia koks menkniekis. Kartais netikėtas džiaugsmas ar sėkmė mane pernelyg apakina ir sujaudina. Visa tai man nepatinka. Jaučiuosi tarsi koks šapelis jūroje, blaškomas likimo bangų. Pagaminkite man amuletą, kuris apsaugotų nuo besikeičiančių sielos būsenų ir nuotaikų – ir liūdnų, ir džiaugsmingų.
Burtininkai vienas po kito atsisakė išpildyti karaliaus norą. Į juos besikreipiantiems žmonėms jie galėdavo pagaminti bet kokį amuletą, bet apmulkinti karalių buvo ne taip paprasta. Be to, reikėjo amuleto, pasižyminčio tokia neįprasta galia.
Karalius užsirūstino, bet štai į priekį žengė senyvas išminčius ir tarė:
– Didenybe, rytoj tau atnešiu žiedą. Kiekvieną kartą, kai į jį pažvelgsi būdamas liūdnas, pralinksmėsi, jei būsi pernelyg sujaudintas, nurimsi. Tereikės perskaityti išgraviruotus stebuklingus žodžius.
Rytojaus dieną senasis išminčius grįžo nešinas žiedu, ir, visiems susirinkusiems iš smalsumo užgniaužus kvapą, užmovė žiedą karaliui ant piršto.
Karalius pažvelgė į žiedą ir perskaitė išgraviruotus žodžius: „Net ir šitai praeis.”
Kokius jausmus ir mintis pažadino perskaitytas tekstas? Kokius prisiminimus, vaizdinius sukėlė pasakojimas? Ar jums pažįstamos karaliaus problemos? Kaip jūs sprendžiate panašias problemas? Koks stebuklingas daiktas padėtų įveikti sunkumus? Kokios knygos jums padėjo, padeda spręsti iškilusias problemas?
Regina Stančikaitė