Esate girdėję, kad geriausias būdas išspręsti konfliktą – jo išvengti? Visgi gyvenimo patirtis rodo, jog ne visada pavyksta šio principo laikytis: kai du žmonės vienu metu pretenduoja į vieną ir tą patį, konfliktas tampa neišvengiamas. Dažnai įvykus konfliktinei situacijai, neturime galimybių (ir galbūt įpročio) pagalvoti, kas nutiko ir kaip turėčiau elgtis, kokiu būdu išspręsti šį konfliktą būtų protingiausia (o ir naudingiausia!). Tam žinoma reikia turėti ne tik noro, tačiau ir žinių. Todėl šiandien panagrinėsime, kokios yra galimos konfliktų sprendimų strategijos.
Konfliktų sprendimų strategijos
Konfliktų sprendimo strategijomis vadiname būdus, kuriais sprendžiame iškilusius konfliktus. Galime išskirti penkis dažniausiai pasitaikančias strategijas:
• Rungtyniavimas
• Prisitaikymas
• Vengimas
• Kompromisas
• Bendradarbiavimas
Jas ir aptarsime plačiau, išskirdami jų bruožus, teigiamas ir neigiamas puses bei situacijas, kuriose galime sėkmingai pritaikyti kiekvieną iš strategijų.
Rungtyniavimas
Šią strategiją dar galime pavadinti konkurencine, kurioje kiekviena iš konflikte dalyvaujančių pusių siekia laimėti (o tai reiškia, kad kita pusė turi pralaimėti). Šiuo atvejupirmiausia stengiamasi patenkinti savus interesus, kitai pusei primetamas sau palankus sprendimas.
Tokios strategijos taikymas labai retai atneša ilgalaikius rezultatus, kadangi viena pusė būtinai turi pralaimėti. Natūralu, kad pralaimėję mes pradedame priešintis mums primestam sprendimui, sabotuojame jį. Šiandien pralaimėję, rytoj galime nebenorėti bendradarbiauti.
Ko gero, šis konfliktų sprendimo būdas nesvetimas daugeliui žmonių, tačiau dažniausiai taikomas nesąmoningai. Visgi gali būti situacijų, kuomet ši strategija yra taikoma ir tikslingai, pvz., kritinėse situacijose, kuomet reikia reaguoti žaibiškai, jaučiant, kad kito pasirinkimo nėra, o ir nėra ko prarasti, siekiant bendros gerovės ir turint tam pakankamai valdžios.
Prisitaikymas
Šį konflikto sprendimo būdą dar galime pavadinti nuslopinimu, nusileidimu. Jis visiškai priešingas prieš tai aptartam, kadangi konflikto metu yra priimama oponento pozicija, o savi interesai neginami. Siekdami bet kokia kaina palaikyti gerus santykius su oponentu, mes iš viso nuneigiame konflikto egzistavimą.
Prisitaikymo strategija gali būti labai naudinga, jeigu konfliktas nėra gilus ar rimtas. Tokiu atveju neretai netgi oponentas įvertina, jog mes neeskalavome konflikto ir palaikėme draugiškus santykius – tokie konfliktai greitai užgęsta patys. Taip pat ši strategija labai tinkama, jeigu konflikto baigtis mūsų oponentui yra labai svarbi, tačiau mums – nelabai. Dar viena situacija, kuomet ją galime naudingai panaudoti – kai šansai apginti savo interesus yra labai menki.
Visgi jeigu realus konfliktas egzistuoja ir negalioja nei viena iš prieš tai paminėtų sąlygų, taip pat jeigu matote, jog oponentas visiskai neįvertina to, kad prie jo taikomasi ir nori tuo pasinaudoti, neatsako geranoriškumu – šis būdas tikrai nėra tinkamas.
Vengimas
Šiam konfliktų sprendimo būdui būdinga, kad konflikto dalyviai nesiima jokių aktyvių veiksmų, negina savo teisių, su niekuo nesitaria dėl sprendimo. Iš konflikto jis ar jie pasitraukia emociškai (pvz., tyli) arba fiziškai (pvz., išeina iš patalpos). Kai imame jaustis neteisūs, taip pat esame linkę pasirinkti vengimą…
Didžiausi, šios strategijos minusai yra, kad iš savęs yra atimama galimybė paveikti situacijos eigą, tuo leidžiant oponentui dominuoti ir suteikiant galimybę jam dar labiau pakelti savo reikalavimus. Taip pat pasitraukimas (vengimas) gali paskatinti iš viso nebespręsti esančios problemos, o to pasekoje problema gali dar labiau išaugti.
Šios strategijos pritaikymas gali būti naudingas tuomet, jeigu konfliktas iš tiesų neliečia mūsų tiesioginių interesų ir mes tiesiog nenorime tuščiai eikvoti jėgų. Kitas variantas – kuomet mūsų nedalyvavimas jame nedaro įtakos konflikto raidai ir baigčiai. Ir galų gale – kai vengiant spręsti konfliktą bandoma atkreipti dėmesį į besitęsiančią problemą ar užsitęsusią krizę…
Kompromisas
Tai konflikto sprendimas, kuomet abi konflikto pusės „taiko nuolaidas“ – t. y. ieško kompromiso. Neretai „dalijimas pusiau“ laikomas teisingiausiu sprendimu. Tačiau iš tikro šią strategiją teisinga taikyti tik keliais atvejais. Vienas iš jų, kai oponentų interesai yra visiškai nesuderinami, taip pat, kai sprendimą reikia rasti labai greitai. Bandymas rasti kompromisą yra teisingas taip pat ir tada, kai kiti bandymai spręsti problemą buvo neefektyvūs ir kuomet išlaikyti bendravimo galimybę mums yra svarbiau nei pilnai apginti savo interesus.
Tačiau jei kompromiso buvo griebtasi iškart, neišanalizavus kitų galimų sprendimų, tai gali būti toli gražu ne pats geriausias sprendimo variantas. Juk viena iš pusių galėjo būti nerealiai „išpūtusi“ savo reikalavimus, tad pritaikytos nuolaidos jai būtų visai neskausmingos. Kita priežastis, kodėl šis konflikto sprendimo būdas nėra toks patrauklus, yra jog „pusinis“ sprendimas gana greitai ima nebetenkinti abiejų pusių ir jo imama nebesilaikyti.
Bendradarbiavimas
Ši konfliktų sprendimo strategija dar vadinama laimėti-laimėti (angl., win-win). Tai sėkmingiausia strategija, nes abi konflikto pusės aktyviai dalyvauja konflikto sprendime, gina savo interesus, atsižvelgia į oponento pageidavimus ir randa abi puses tenkinantį sprendimą.
Ši strategija ypatingai tinkama, jeigu problemos sprendimas yra svarbus abiems pusėms. Taip pat, kuomet su oponentu mus sieja ilgalaikiai ir artimi ryšiai. Visgi norint, kad pavyktų bendradarbiaujant sėkmingai išspręsti konfliktą abi konfliktuojančios pusės turi sugebėti išdėstyti savo interesų esmę ir taip pat – išklausyti priešingą nuomonę. Tai būtina sąlyga, kurią ne visuomet ir ne visiems pavyksta išpildyti. Tačiau..
Tikiu, jog žinios ir noras išspręsti konfliktą pačiu palankiausiu būdu tikrai padės tobulėti mažesniais ar didesniais žingsneliais ir konfliktų sprendimą paversti santykius auginančiu, o ne juos griaunančiu procesu. Sėkmės!
Antanas Mockus