Mes svajojame ir fantazuojame dažniau nei įsivaizduojame tai darą. Neurofiziologų teigimu, nuo 15 iki 50 procentų būdravimo laiko praleidžiame „skraidydami padebesiais“. Tai pakankamai svari priežastis, dėl kurios vertėtų šią nevalingą veiklą geriau patyrinėti. Ir apie ką gi mes svajojame? Ką byloja mūsų svajonės?
Sapnuoju, nors esu pabudęs
Svajojimas, fantazavimas, „varnų gaudymas“, „skrajojimas padebesiuose“, paskendimas mintyse… Mes, lietuviai, neturime vieno pavadinimo mūsų aptariamam reiškiniui. Anglakalbiai, pavyzdžiui, turi tam skirtą žodį „daydreaming”, kuris reiškia nevalingą svajojimą, savotišką sapnavimą atmerktomis akimis dienos metu. Vadinčiau tai „svajokliavimu” (būsena, panaši ir į svajojimą, ir į fantazavimą), tačiau abejoju, ar šį terminą priimtų valstybinė lietuvių kalbos komisija, todėl ir toliau sakysiu „svajojimas” arba „fantazavimas”, nors šiuos žodžius vartojame ir valingai veiklai apibūdinti. Taigi apie ką aš čia kalbu?
Visi žinome tą jausmą, kai mintys nuklysta į vaizduotės pasaulį, o mes kuriam laikui pasitraukiame iš čia ir dabar. Tuo metu mūsų vaizduotėje vienas kitą veja siekiai, tikslai, troškimai, kartais užvaldo baimė ir nerimas (kas būtų, jeigu būtų…), apima saldi nostalgija, o gal repetuojame tekstą, kurį netrukus pasakysime savo draugei… Kad ir kaip stengtumės sutelkti dėmesį į konkrečios akimirkos veiklą, mintys vis taikosi užbėgti į priekį nukeldamos mus į ateitį arba grįžtame atgal ir naujai surežisuojame praeities įvykius (pavyzdžiui, nepavykusią repliką pakeičia sklandžia ir efektinga). Kitaip tariant, kai tik mūsų smegenys neturi konkrečios užduoties, jos tarsi „persijungia“ ir ima žaisti su praeities ir ateities įvykių turiniu.
Vakar, rytoj, bet ne dabar
Dar neseniai nevalingas svajojimas buvo laikomas ne tik tuščiu laiko švaistymu, bet netgi patologišku užsiėmimu. Seni psichologijos vadovėliai įspėja, kad dažnas atsidavimas fantazijoms ir svajonėms nuvesiąs žmogų į beprotybę. Jungtinėse Valstijose Pirmojo pasaulinio karo metu būsimieji kareiviai gaudavo klausimyną, kuriame buvo įtrauktas ir toks teiginys: „Aš dažnai svajoju dienos metu (angl. „I daydream frequently“).“ Jei šauktinis prie šio teiginio pažymėdavo „taip”, tai buvo traktuojama kaip neurozės požymis – prasta savybė kariui.
1950-ųjų metų pedagoginės psichologijos vadovėliuose pedagogai įspėja tėvus neleisti vaikams nuklysti į nevalingas fantazijas baimindamiesi, kad tai gali pastūmėti vaiką į neurozę arba psichozę. Šiais laikais neskubame svajingumo sieti su psichiniu sutrikimu, tačiau ir dabar mokytoja suskubs užsisvajojusį mokinį grąžinti į mokyklinį suolą.
Svajojimas, fantazavimas – tai sąmonės repeticijos, kurių metu mes ruošiamės ateičiai arba apdorojome praeities išgyvenimus, kitaip tariant, pabėgame nuo dabarties. Rytų filosofijos idėjomis dvelkianti „čia ir dabar” sąmoningumo būsena šiandien suvokiama kaip dvasinės brandos požymis, taigi, siekiamybė, tačiau, kaip pamatysime, pasitraukimas iš dabarties žmogui reikalingas ne mažiau kaip sugebėjimas joje išlikti.
Bėgimas nuo realybės – tai tik viena iš liūdnai pagarsėjusių fantazavimo funkcijų. Fantazavimas gali būti naudingas ir reikšmingas asmenybės vystymuisi. Savęs, pasiekusio tikslą, vaizdinys gali būti įkvėpimo šaltinis, paskatinti žengti tikruosius žingsnius svajonės link. Laikoma, kad fantazuojame konstruktyviai, kai mūsų fantazijų pasaulyje yra šiek tiek (bet ne per daug) geriau nei realybėje. Pavyzdžiui, taip elgiasi sportininkai, kai įsivaizduoja laimintys būsimas rungtynes (dažniausiai jie išties yra pajėgūs jas laimėti). Visai kas kita, kai minkštai sofoje įsitaisęs realybėje nesportuojantis krepšinio gerbėjas įsivaizduoja esąs puikus krepšininkas. Šiuo atveju fantazija tarnauja kaip savęs apgaulė, leidžianti pabėgti nuo slegiančios realybės ir trukdanti priimti atitinkamus sprendimus. Vaizdžiai kalbant, vešli fantazijos laja turi gaubti tvirtą sąmonės kamieną, o šaknys – įleistos į realybę.
Nevalingas svajojimas – labai slaptas ir intymus reikalas. Tokių svajonių tyrinėtojai teigia, kad mes labiau linkę kalbėti apie savo intymų gyvenimą, o ne apie kasdienines fantazijas. Svajonės ir fantazijos tarsi veidrodis atspindi ne tik mūsų turimus ar potencialius privalumus, bet ir silpnybes, agresiją, baimes.
Kūrybingas svajoklis
Šiuolaikinių tyrimų duomenimis, nugrimzdus į fantazijų pasaulį smegenys aktyviai dirba – apdoroja anksčiau surinktą informaciją. Nustatyta, kad dieninių fantazijų metu suaktyvėja smegenų sritis, atsakinga už problemų sprendimą. Manoma, jog taip svajodamas žmogus mokosi spręsti problemas.
Daugybė kūrybinių profesijų atstovų – kompozitorių, rašytojų, režisierių – medžiagos darbui semiasi iš savo dienos meto fantazijų. Jei ne tingūs nuklydimai į vaizduotės pasaulį, galbūt nebūtų padaryta daugelio atradimų matematikoje, fizikoje, ir kituose moksluose. Psichoterapeutas Danas Jonesas, tyrinėjęs įvairių įžymybių polinkį fantazuoti (pavyzdžiui, Bethoveno, Leonardo da Vinci’o, Alberto Einsteino ir kitų), atrado bendrą būdingą savybę – gebėjimą nevaržomai užsisvajoti. Žinoma, nereikia būti genijumi, kad vaizduotės pasaulyje padarytum vertingų įžvalgų. Vaizduotės lobiai – prieinami kiekvienam.
Gebėjimas fantazuoti, kaip rodo tyrimai, koreliuoja su kitomis geromis žmogaus savybėmis: aukštesniu intelektu, empatija. Tie, kurie geba giliai pasinerti į fantazijų pasaulį, visiškai užsimiršti, į realybę grįžta su didesniu įžvalgų kraičiu nei paviršutiniški svajotojai.
Taigi neverta save „dresuoti“ nuolatos būti tik čia ir dabar, nes svajonėms ir fantazijoms skirtas laikas gali būti prasmingas ir vaisingas.
Neigiama svajoklio pusė
Žodis „svajonė” mums asocijuojasi su malonia patirtimi, įsivaizduojama siekiamybe. Žodis „fantazija” irgi paprastai turi malonų skonį. Vis dėlto fantazijos ne visada būna malonios. Lygiai kaip žmogų gali pakylėti malonūs ir įkvepiantys vaizdiniai, baimės ir nerimo sukurti vaizdiniai gali gramzdinti. Pavyzdžiui, operacijai besiruošiantį pacientą gali persekioti ir išsekinti nesėkmingos operacijos vaizdinys, kuriame jis save mato luošą ir nelaimingą.
Net ir paprastose kasdieninėse situacijose neigiami pafantazavimai gali kelti daug beprasmio streso. Pavyzdžiui, pakliuvote į kamštį ir matote, kad galite vėluoti. Vaizduotė iškart piešia scenarijų, kuriame sulaukiate pelnytų priekaištų iš vadovo. Gi realybėje kamštis gali išsisklaidyti ir darbovietę pasieksite nepavėlavęs. Neigiamų fantazijų užkulisiuose virveles paprastai tampo užslopinta agresija, pavydas, nesaugumo jausmas, kaltė, gėda. Žinoma, kartais net ir neigiama fantazija gali praversti. Per vaizdinį gali prabilti intuicija, įsivaizduodami liūdnas pasekmes galime pasiruošti nesėkmei.
Fantazijos gali būti keistos, iškreiptos, destruktyvios, „įsiurbiančios“ (iš kurių labai sunku sugrįžti į realybę). Tokios fantazijos iš tiesų gali būti gresiančio ar jau esamo psichikos sutrikimo požymis.
Žmonės pasineria į fantazijas vedini nostalgijos, ilgesingų prisiminimų, savigraužos. Tokie vaizduotės „pasivaikščiojimai“ gali turėti neigiamą poveikį asmenybei – neleisti atsiduoti gyvenimui tokiam, koks jis yra, siekti įsikabinti į praeitį. Kita vertus, fantazijos gali būti ir susitaikymo, savo klaidų įsisąmoninimo proceso dalis.
Daug fantazuoja tie, kurie jaučiasi turį didelį potencialą, bet užstrigę, nežinantys, kaip tą potencialą realizuoti. Tokiu atveju fantazijos gali arba tarnauti kaip gairės realiai asmenybės kelionei, arba likti tik kaip realybės bei realizuoto potencialo pakaitalas.
Kai svajonės apleidžia
Svajonės ir fantazijos gali tapti kūrybiniu stimulu, įkvėpimo šaltiniu, tačiau jos gali sukasdienėti, tapti rutiniškomis ir neįdomiomis. Viena – leistis į vaizduotės kelionę po savo vidinį pasaulį, atrasti daugybę įdomių, iškalbingų vaizdinių, iš kurių galima pasisemti įžvalgų realiam gyvenimui. Kita – suktis užburtame niekur nevedančių vidinių dialogų rate. Pavyzdžiui, žmogus po nevykusio pokalbio gali kurti vis naujus scenarijus ir vaizduotėje atkurti situaciją, kurioje jis pasirodo šmaikštesnis, labiau pasitikintis savimi, tačiau niekas dėl to nesikeis.
Visai nefantazuoti ir nesvajoti, lygiai kaip visą laiką būti tik čia ir dabar, kažin ar iš viso įmanoma. Tačiau vaizduotės „pasivaikščiojimų“ kokybė gali labai skirtis. Būna gyvenimo atkarpų, kai, rodos, viskas teka sava vaga, viskas gerai, bet kartu lyg ir kažko trūksta – toks jausmas, kad svajonės apleido.
Anot psichologės Amy Fries, tokie epizodai, kai nėra svajonių, dažnai pasireiškia pereinamaisiais gyvenimo etapais, pavyzdžiui, kai paauglys tampa suaugęs, viduriniame amžiuje arba pereinant į senatvės tarpsnį. Staiga pajunti, kad iki tol turėti didieji planai, siekiai ir svajonės tampa kur kas mažiau reikšmingi nei buvo iki tol, o nauji siekiai dar „neišsikristalizavę”. Šis vakuumas gali būti labai skausmingas. Tokiais gyvenimo tarpsniais fantazijos gali tapti rutiniškos ir neįdomios, o viduje imama justi tuštuma, bejėgiškumas, išgąstis. Svajonių trūkumu arba jų neturėjimu skundžiasi depresija sergantys žmonės. Įdomu, jog depresija sergančių žmonių, kurie tvirtina nebeturį „spalvotų” svajonių ir kuriems pasaulis perkeltine prasme atrodo bespalvis, spalvų suvokimas pakinta ir tiesiogine prasme!
Ką daryti, kai svajonės apleidžia? Visų pirma, reikia nuolankiai susitaikyti ir išgyventi buvimo „gūdžiame miške” būseną. Tiesiog stengtis ją išbūti ir tikėtis ateisiant naujas svajones ir įkvėpimą, nes taip ir atsitiks.
Kas maitina mūsų vaizduotę?
Fantazijų ir svajonių tyrinėtojai nustatė, kad geriausiai žmonėms sekasi svajoti judant: vaikščiojant, vairuojant mašiną ar dviratį, bėgiojant, plaukiojant. Panašu, jog fantazijos veikia išvien su kūnu, jos liejasi, kai kūnas atsiduoda judesiui. Žymusis Albertas Einsteinas rašė, kad giliausias įžvalgas jis padarydavo ilgų pasivaikščiojimų metu.
Visa, ką gyvenime patiriame, gali atsispindėti mūsų vaizduotės pasaulyje. Sakome „ką valgai, tas ir esi”, tačiau šį posakį galime pritaikyti ir fantazijų kokybei nusakyti: jei kasdienybė – tik mažai vienas nuo kito besiskiriančių rūpesčių virtinė, o laisvalaikis nuspėjamas ir vienodas, tai ir fantazijos suksis monotoniškoje kasdienybės karuselėje arba bandys nuobodulį kompensuoti nuo realybės atitrūkusiais vaizdiniais. Taigi, jei norime, kad mus pagautų įdomūs vaizduotės pliūpsniai, suteikime ir savo kasdienybei spalvų: skirkime laiko susitikimams su įdomiais žmonėmis, įkvepiantiems pokalbiams, įdomiam kino filmui, knygai, hobiui ar studijoms.
Verta „pagauti” savo kasdienines fantazijas ir patyrinėti. Ar jos įkvepia? Ar jos nurodo gaires, padiktuoja žingsnius, kuriuos reikėtų žengti realiame gyvenime? O gal jos yra tik bevertis greitasis maistas smegenims? Gal fantazijose iš tiesų save tik apgaudinėjame ir slepiamės nuo tikrojo savęs?
Skirtingai nuo tikrųjų sapnų, „dieninis sapnavimas” sąmonei yra lengviau prieinamas – šios rūšies fantazijas žmogus gali valdyti. Nuklydus į neigiamą fantaziją, galima sukurti pozityvesnį scenarijų, o, pagavus save murkdantis garbėtroškos, teisuolio ar saviplakos fantazijose, verta sau ištarti: „Užteks fantazuoti, laikas gyventi!“.
Egidija Šeputytė