Britų sociologas A. Giddensas mūsų laikmetį apibūdina kaip perdėto susirūpinimo savimi amžių, kuriame mes stengiamės būti ne tuo, kuo iš tikrųjų esame, bet tuo, kuo manome, kad turime būti. Bandome save pakeisti, suprojektuoti pagal tam tikrus visuomenėje vyraujančius socialinius modelius ir normas. Nenuostabu, kad žaibišku greičiu plinta populiariosios psichologijos knygos, kitaip vadinamos savipagalbos (angl. Self-help) arba savęs kūrimo (angl. Self-building) literatūra.
Tokios literatūros gausu mūsų knygynų ir prekybos centrų lentynose. Sėkmės ir laimės mokančios knygos, pavyzdžiui: Stepheno Covey „7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai. Asmenybės pokyčių pamokos” (2006), Briano Tracy „Auksinės vadovavimo taisyklės” (2005), Napoleono Hillo „Napoleono Hillo raktai į sėkmę. 17 sėkmingos veiklos principų” (2004), Robino Sharmos „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį”” (2005) ar „Kelias į didingumą” (2007) ir daugelio kitų sėkmės mokytojų knygos patenka į perkamiausiųjų sąrašus.
Kyla natūralus klausimas, kodėl tokių knygų šitiek daug, kas šiandien lemia jų populiarumą? (Pavyzdžiui, R. Sharmos knyga „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį””perkamiausių knygų rinkimuose MAXIMA TOP 10 lapkričio ir spalio mėnesiais svyravo tarp trečiosios ir ketvirtosios vietos.)
Psichologas psichoterapeutas Robertas Petronis, paklaustas, ar teko skaityti tokio pobūdžio literatūros, atsako be užuolankų: „Į tokio pobūdžio literatūrą visada žiūrėjau atsargiai ir skeptiškai.” Jis įvardija dvi pagrindines self-help literatūros populiarumo priežastis: technikos amžių ir vakarietišką optimistinę pasaulėžiūrą.
„Įsiklausykite, kaip tokių knygų pavadinimai skamba originaliąja anglų kalba, -pabrėžia psichologas, – „How to…” (liet. kaip), t.y. kaip pasiekti vieną ar kitą dalyką, kurio trokšti. Technikos amžiuje populiaru ir reikalinga tai, kas susiję su konkrečiais patarimais ir būdais, kurie nurodo, kaip pasiekti konkretų rezultatą. Tai veržiasi į visas kultūros sritis, ir psichologija čia ne išimtis. Tokioje literatūroje nekalbama apie gilesnį savęs pažinimą, savo vidinio gyvenimo sričių supratimą. Joje kalbama apie tam tikrus praktinius žingsnius.”
Kita psichologo įvardyta savipagalbos literatūros populiarumo priežastis yra amerikietiškai kultūrai būdingas begalinis optimizmas. Tikėjimas, kad gerai žinodamas tam tikrus būdus ir taisykles, žmogus gali pasiekti norimą rezultatą, tai yra sėkmę, turtus, karjerą, naudingas pažintis, laimingą santuoką. Laikantis taisyklių visa tai yra garantuota. Taip optimistiškai nusiteikę autoriai vieną po kitos rašo self-help knygas.
Ar vidinius sunkumus galime išspręsti greitai ir lengvai?
Ar galime tikėti metodais, duodančiais konkrečius pažadus, pavyzdžiui, kad per dvi savaites uždirbsite konkrečią pinigų sumą? Jei taip, vadinasi, bet kuris ir kiekvienas žmogus, skaitęs patarimus ir jų laikęsis, gali tai padaryti. Robertas Petronis pabrėžia, kad tai – absoliučiai nerealu. O įdomiausia, kad, kuriam nors iš tų žmonių nepasisekus, kaltas lieka jis pats, o ne metodika, kuri aprašoma knygoje. Matyt, žmogus netiksliai atliko ir suprato jam pateiktus patarimus, o pati metodika yra nepriekaištinga.
Vienu iš abstraktesnių šios literatūros skaitymo tikslų yra jau minėtasis technologinis amžius. Psichologas teigia, kad technologizuotos, vartotojiškos, visur skubančios visuomenės pasekmė yra vidinė tuštuma, vienatvė, susvetimėjimas. Sukdamiesi kasdienybės rate žmonės jaučia diskomfortą, todėl pradeda ieškoti būdų, kurie galėtų jį sumažinti. Bėda ta, kad būdai, kurie nurodomi taip vadinamoje populiariojoje literatūroje, yra lengvi, greiti, adaptuoti prie greito gyvenimo tempo. Į juos nereikia gilintis, užtenka tiesiog perskaityti, susipažinti ir vykdyti. Dilema yra tokia: ši literatūra yra skirta vidinių sunkumų sprendimui, tačiau būdai šiems sunkumams spręsti pritaikyti tai pačiai technologizuotai visuomenei.
Tad ar šiose knygose galima rasti ką nors naudingo? Psichologas patvirtina, kad jose yra daug pagrįstų tiesų. Atskiros mintys ar idėjos gali padėti suvokti save ir aplinką. Tačiau ši literatūra ypač supaprastinta. R. Petronis svarsto: jei mes pradėsime filosofinius traktatus rašyti papunkčiui arba skaidyti religinius tekstus, pavyzdžiui: „Pirmas: Kas tai yra krikščionybė? Antras: Kas tai yra religija?” – ar neprarasim tų veikalų dvasios ir gilumos?
Renkamės: „popsinė” ar populiarioji?
Kalbėdamas apie tokių knygų psichologinę vertę, R. Petronis pabrėžia, kad labai svarbu diferencijuoti psichologinę literatūrą, t.y. atskirti populiariąją, kuri yra naudinga ir pritaikyta ne profesionalui, o paprastam žmogui, ir „popsinę”, kuri dažnai mintis iškraipo ir supaprastina. Psichologas aiškina, kad „popsinė” psichologija vieną konkrečią mintį pateikia ypač supaprastintai ir izoliuotai. Kartais tai gali būti naudinga, bet dažnai taip prarandama giluma ir prasmė. Tokios literatūros populiarumas liudija tai, kad daugybė žmonių patiria dvasinę tuštumą. Priešingu atveju tokių knygų taip gausiai nepirktų. Kitas dalykas – dabartinis gyvenimo tempas neleidžia gilintis į rimtą psichologinę dvasinę literatūrą. Todėl tokios literatūros vietą užima lengvai ir greitai skaitomos knygutės, kurias galima paskaityti prieš miegą ar radus laisvą minutę per pietų pertrauką. Tam, kad žmogus suvoktų savo emocinius poreikius, juos keistų, reikia daug laiko, kantrybės ir atidumo, o ne greitų patarimų vykdymo.
Anot psichologo, didžiausia problema yra tai, kad šiuo metu užėję į knygyną psichologijos skyriuje mes surasime visko: ir astrologijos, ir chiromantijos, ir energetikos, ir tokios literatūros, kuri orientuota į paviršutiniškus patarimus („popsinė” psichologija), ir gerų psichologijos knygų. Žmogui sunku susigaudyti, ką rinktis. Jis nežino pavardžių, nežino kriterijų.
Populiarioji psichologija yra labai svarbi kiekvienam iš mūsų. Tokie psichologai, kaip A. Ellis, A. Beckas, P. Vaclavikas, šalia akademinių veikalų rašė knygas, skirtas plačiam skaitytojų ratui. Psichologas R. Petronis pataria kiekvienam iš mūsų paskaityti šių autorių knygų.
Laimė yra siekimas
Kaip sako R. Petronis, laimės akcentavimas tokiose knygose yra utopinis ir netgi pavojingas. Pavojingas tuo, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime pasitaiko sėkmių ir nesėkmių, visi tam tikru metu jaučiamės tiek laimingi, tiek nelaimingi. Nuolat pabrėžiant tik vieną pusę, žmogus tampa nepasiruošęs kitai pusei, kuri susijusi su nesėkmėmis ir silpnybėmis. Susidaro įspūdis, kad, jei patirsiu nesėkmių, jei jausiuosi nelaimingas, tai kažkas su manimi yra negerai. Vadinasi, esu nevykęs, nes jei stengsiuosi, laimingas galėsiu jaustis nuolatos. Tai yra iliuzija. Toks įsitikinimas gali duoti priešingą rezultatą: jei žmogus, laikydamasis knygose nurodytų patarimų, nepasijunta laimingas, jis tampa nelaimingas. Patarimai, kaip tapti laimingam, gali virsti patarimais, kaip tapti nelaimingam.
Kalbėdamas apie laimę R. Petronis prisimena skaitytas mintis apie tai, kad tiesmukiškas laimės vaikymasis yra panašus į bandymą pagauti vaivorykštę – kuo arčiau prieini, tuo labiau ji nutolsta. Laimės išgyvenimas pasiekiamas per tam tikrus dalykus, o ne tiesiogiai jo siekiant. Esu laimingas ne tada, kai noriu toks būti, o tada, kai siekiu tam tikrų dalykų. Todėl pasijuntu laimingas.
Prisiminkime gerai žinomą filmą „Amelija iš Monmartro”. Čia rodoma, kaip žmonės laimingi pasijunta per 10 sekundžių. Laimė išgyvenama per slaptus ir, atrodo, nereikšmingus asmeninius pomėgius, pavyzdžiui: kišant ranką į pilną grūdų maišą arba laužant šaukšteliu karamelinio saldėsio plutelę, žiūrint bulių kautynes ar spaudant įvyniojamą siuntinių popierių. Tai – jausmas, kurį, kaip ir kitus mūsų jausmus, sunku apibrėžti, o kai kada apie tai neįmanoma net pasikalbėti.
Bene taikliausiai laimę apibūdino Labai Mažo Protelio Meškiukas Mikė Pūkuotukas: „Valgyti medų labai smagu, bet yra tokia akimirka prieš valgant, kai būna dar smagiau, tik Pūkuotukas nežino, kaip ji vadinasi.” Gal žinote jūs?
Lina Jarockytė