Laimės tema nagrinėjama nuo senų laikų. Siekis rasti laimę – bene vienas didžiausių žmonijos troškimų, o jos paieškų pradininkais galima laikyti Konfucijų, Mencijų, Budą ir Aristotelį. Vėliau ne vienas žymus filosofas nagrinėjo laimės fenomeną, o XX amžiaus antroje pusėje laimės suvokimas ir laimingi žmonės tapo ne vieno psichologo ir sociologo tyrimo objektu.
Svarbus veiksnys, paskatinęs domėtis laimės tema, – žmogaus laimės pajautimo ir aplinkybių abipusis ryšys ir abipusė įtaka. Taigi būti laimingam verta. Laimė – tarsi užburtas ratas, kuris įsisuka dar smarkiau, vos tik į jį patekus. Tyrimų duomenimis, žmonės, palaikantys artimus santykius su draugais, yra laimingesni nei uždari, mažai bendraujantys asmenys, nors ir pats laimės jausmas skatina žmonių socialumą; žmonės, uždirbantys pakankamai pinigų ir galintys susikurti patogų gyvenimą, jaučiasi laimingesni nei vargšai, tačiau ir pats laimės pojūtis stimuliuoja produktyvumą, kūrybiškumą, o tai savo ruožtu lemia didesnes pajamas; netgi po pokalbių dėl darbo laimingi besijaučiantys kandidatai dažniau sulaukia teigiamų atsakymų. Tad kas yra laimė ir kur jos ieškoti? Ar įmanoma tapti laimingam?
Kas toji laimė?
Laimė – tai vidinė žmogaus nuostata. Pasak olandų sociologo bei socialinio psichologo R. Veenhoveno, didžiąją dalį savo mokslinės karjeros skyrusio laimės tyrimams, laimę galima matuoti pagal tai, kiek žmogus pozityviai vertina savo dabartinio gyvenimo, kaip visumos, bendrą kokybę. Kitais žodžiais tariant, kiek žmogui patinka gyvenimas, kurį jis gyvena. „Dr. Happiness“ (daktaru Laime) vadinamas Edas Dieneris nurodo tris svarbius laimės, kaip jausmo, aspektus:
subjektyvumas: kiekvienas žmogus net ir tuos pačius objektyvius laimės supratimą lemiančius veiksnius vertina ir priima skirtingai;
pozityvių veiksnių būtinybė: norint jaustis laimingam, neužtenka išvengti vien blogų, bet reikia ir gerų dalykų;
globalumas vertinant visą gyvenimą: jeigu šiandien dėl ko nors esi supykęs ar nuliūdęs, dar nereiškia, kad visą gyvenimą toks buvai ar būsi.
Pozityviosios psichologijos atstovo Seligmanno teigimu, tikrąją laimę lemia trejopa gyvenimo patirtis:
- reguliariai patiriami malonumai („malonus gyvenimas“);
- didelis įsitraukimas į pasitenkinimą teikiančią veiklą („geras gyvenimas“);
- savo privalumų naudojimas siekiant tarnauti kam nors daugiau nei sau pačiam („prasmingas gyvenimas“).
Žymus psichologas išveda paprastą laimės formulę: laimė yra malonumo, įsitraukimo į veiklą ir suteikiamos prasmės suma. Lyg ir viskas paprasta: visa galva pasineri į įdomų darbą – juk darbas, kaip ir pinigai, – viena iš svarbiausių lietuvių nurodomų vertybių („Eurobarometro“ 2008 m. pavasario duomenys), prisidedančių prie laimės, – dirbi nejausdamas ir neskaičiuodamas laiko, mėgaujiesi darbo procesu, jo rezultatais, tvirtai tiki savo darbo prasme – juk visa tai darai ne sau, tai darai dėl kitų (klientų, darbuotojų, vadovų, akcininkų), – uždirbi pinigų, juos leidi ir esi laimingas. O gal vis dėlto ne taip? Nes po kurio laiko pajunti, kad malonumas tapo persidirbimu ir nuovargiu, o darbdavys sako: „Ačiū už pastangas, bet esam priversti Jūsų paslaugų atsisakyti.“ Taigi staiga pasijuntame, tarsi būtume išmesti iš užburto laimės rato. Tyrimai rodo, kad laimės jausmas tokiu atveju sumažėja net penkeriems metams…
Kyla natūralus klausimas, kokios yra tos objektyvios aplinkybės, leidžiančios žmonėms jaustis laimingiems? Pasak psichologų, pagrindiniai ingredientai yra du – gyvenimo sąlygos ir individualios žmogaus savybės.
Agnė Anaitė