Šis straipsnis atsirado iš vieno labai paprasto ir gražaus sakinio, kurį ištarė mano mokslo draugas Pavelas iš Estijos (tiesa, žodžiai buvo pasakyti rusiškai, o čia pateikiu lietuviškai): „Kai manęs pasaulyje yra mažiau, tai daugiau pasaulio atsiranda manyje…”
Dirbdamas psichologu kuo toliau, tuo labiau suprantu, kiek daug žmogui duoda tai, kad jis gali išsikalbėti. Nuoširdus, dėmesingas kito žmogaus klausymas yra jam dovana. Kartais užplūsta jausmas, jog visuomenė nevertina savo ausų ir tai, kad turi tik vieną liežuvį, stengiasi kompensuoti nuolatiniu kalbėjimu, nuomonės reiškimu, interneto dienoraščių rašymu, postringavimu bei kitų žmonių protinimu. Taigi, pirma šio straipsnio dalis tebūnie apie tai, kaip klausyti.
1. Pasiruošti baltą lapą. Eidamas į konsultaciją visada stengiuosi „išsišvarinti”. Įsivaizduoju, kad tampu baltu lapu, kuriame klientas užrašys savo pasakojimą. Svarbiausia neturėti lūkesčių dėl kliento, nes tai visada suvaržo, apriboja. Besilankydamas jis neretai patiria įvairias transformacijas, atranda, kad gali gyventi kitaip ir pats pasikeisti, būti kitoks. Turėdamas konkretų lūkestį dėl kliento, tik apsunkinčiau jo keitimosi procesą.
2. „Suskliausti” savo patirtį. E. Husserlis pirmasis prabilo apie fenomenologinį pasaulio pažinimą. Norėdamas iš tikrųjų patirti ir pamatyti pasaulį, turiu savo patirtį „paimti į skliaustus”. Tam tikra prasme sumažėti, susitraukti, tapti mažiau svarbus. Mūsų vidinė patirtis, įsitikinimai, tiesos stipriai veikia tai, kaip mes matome išorinį pasaulį. Kad ir banalokas pavyzdys, bet greičiausiai esate girdėję posakį, jog įsimylėjęs žmogus pasaulį mato pro rožinius akinius. Tai gali būti ir privalumas – pasaulis atrodo šiltesnis, meilesnis, draugiškesnis, ir trūkumas – nutolstama nuo tikrojo, realaus pasaulio vaizdo. Jei vėl kalbėtume apie klausymą, tai, kas atrodo teisinga man, gali trukdyti išgirsti dalykus, kurie yra teisingi kitam žmogui. Tai, kaip aš matau pasaulį, gali trukdyti pamatyti jį iš kito žmogaus žiūros taško.
3. Jausti kitą. Būnant vyru keistoka rašyti apie jausmus. Vyras nuo mažens mokomas neverkti, nerodyti jausmų, susitvarkyti su jais savarankiškai ir nekelti į viešumą. Bet visgi… Per vieną konsultaciją klientas labai smarkiai verkė. Pajutau, kad kyla ašaros ir man. Po kelių dienų supratau svarbų dalyką – tos ašaros, kurios man kilo, buvo ne mano, bet kliento. Aš jaučiau tai, ką jautė jis. Neturėjau jokios svarbesnės priežasties verkti, kažkokių vidinių sunkumų, bet verkti vis tiek norėjosi. Po šio įvykio galiu sakyti, kad praktiškai pavyko išgyventi tai, kas teorijoje vadinama empatija – įsijautimu į kitą. Norint tapti empatiškam, tereikia savo pasaulyje padaryti vietos kito žmogaus jausmams, įsileisti juos.
Iš tiesų, klausyti man tampa vis sunkiau nei kalbėti. Rodos, L. Kingas („Larry King Live”) yra pasakęs, kad geras pašnekovas yra ne tas, kuris moka šnekėti įdomiai, bet tas, kuris padeda kitam pasijausti ypatingam ir įdomiam. Klausyti – tai pamiršti save ir priimti kitą. Tai visada savotiška transcendencija, laikinas atsisveikinimas su savimi ir susitikimas su kitu.
„Kai mokinys pasiruošęs, pasirodo mokytojas“ (budistų patarlė)
Viename praėjusių šio žurnalo numerių jau rašiau apie tai, kaip rasti mokytoją („Kur geriausia investuoti?”, „Aš ir psichologija” Nr. 4). Jaučiu, kad šiuo metu man daug svarbesnė tema yra paties mokinio pasiruošimas mokytis. Labai seniai (apie 400 m. pr. Kr.) Sokratas pasakė: „Žinau, kad nieko nežinau.” Manau, kad tai galėtų būti kiekvieno mūsų aksioma. Ką reiškia šie žodžiai? Iš vienos pusės, tenka atsisveikinti su visomis iliuzijomis, susijusiomis su ekspertiškumu, išmanymu, savo dalyko žinojimu, protingumu (šita dalis nėra itin maloni), tačiau įgyjame galimybę sužinoti, išmokti, patirti, užaugti.
Asmeniškai patyriau, kad labai sunku yra būti neprotingam. Nelengva įsivaizduoti, kad vesdamas paskaitą ar seminarą pasakau kažką išties kvailo, abejotino, nes išties labai norisi šnekėti išmintingai, protingai. Bet tada atsigręžiu ir pamatau, kiek toli jau gyvenime nuėjau ir kiek daug išmokau vien dėl to, jog nemaniau esąs protingas. Ar būčiau išmokęs vaikščioti, jei būčiau manęs, kad puikiai vaikštau, nors iš tikrųjų tik ropinėjau keturiomis?
Manau, tai labai siejasi su klausymu. Vidiniame pasaulyje turiu atrasti vietos naujoms žinioms, naujai patirčiai, kitokiam pasaulio matymui. Mano vidinis „ekspertas” turi būti lankstus ir gebėti susitraukti tada, kai noriu išmokti, sužinoti. Vadinasi, tapdamas mokiniu, visada atlieku rezignacijos veiksmą – susitraukiu, sumažėju, tampu ne toks svarbus, mažiau protingas.
„Kuo mažesnis mano namas, tuo gražesnė gamta aplink jį“ (pats sugalvojau)
Berašant šį straipsnį, mintys vis grįžta prie jo pavadinimo „Mažas didelis pasaulis”. Pradedu suprasti, kad pasaulis yra pakankamai objektyvus ir jį mažą (ar didelį?) padaro suvokiantysis. Vienam musė atrodys neįtikėtinai sudėtingas evoliucijos produktas, vertas 300 knygos puslapių, kitam – tik niekingas kenkėjas, kurį reikia pritvoti. Panašiai juk vertiname ir žmones… Vienus įžūliai vadiname visuomenės padugnėmis, kitus – lyderiais, šviesuoliais. O kur dar visas psichikos ligomis sergantiems žmonėms taikomų epitetų srautas: „psichas”, „debilas”, „šizikas”. Juk „užklijavęs tokią etiketę”, pats sau užkertu kelią tapatintis su tuo žmogumi, įsileisti jį, pažinti. Objektyvuoju ir „sudaiktinu” jį.
Tuomet atsitinka taip, kad pasaulyje gyvenu nebe su žmonėmis, bet su daiktais… Jau ne bendrauju, bet manipuliuoju. Žmogus man nebėra spontaniškas, nenuspėjamas, gyvas, bet parankus, nuoseklus, miręs (?).
Vieną vėlų vakarą sugalvojau pats nusistatyti psichiatrinę diagnozę. Turiu prisipažinti, kad tai buvo labai įdomi patirtis. Manęs tiek daug ir aš pats sau atrodžiau toks įvairus, kad niekaip nesutilpau į jokios psichinės ligos rėmus. Turėjau keletą gramų depresijos, keliolika – ekshibicionizmo, gal šiek tiek manijos ir kitų ligų po truputį. Bet susitapatinti su liga man visiškai nepavyko. Aš gi Timas – žmogus, asmuo. Kaip galiu būti liga? Tai atradęs nutraukiau eksperimentą (manau, pačiu laiku) ir toliau gyvenu sau laimingas, vientisas, gyvas.
Dabar jau suprantu, kad bet kokia liga negali apimti viso žmogaus. Kaip ir jo profesija, savybė, šukuosena ar lytis. Kiekvienas yra savitas, kitoks, įdomus. O šiuos dalykus suvokti man padėjo penkiametis, kurio kartą paklausiau: „Jonuk, kas tu nori būti užaugęs?”. Jis man trumpai ir su gilia išmintimi atsakė: „Aš.”
Timas Petraitis