Nepaisant alternatyviosios medicinos keliamų pavojų, man apmaudžiausia dėl to, kaip ji iškreipia mūsų supratimą apie žmogaus organizmą. Kaip Didžiojo sprogimo teorija yra daug įdomesnė, nei Pradžios knygoje aprašyta pasaulio sukūrimo istorija, taip ir dalykai, kuriuos mokslas mums gali papasakoti apie šį pasaulį, yra daug įdomesni, nei koks nors pramanas apie alternatyviosios medicinos specialisto išrastas stebuklingas piliules. Norėdamas atkurti tą pusiausvyrą siūlau jums svaiginančią kelionę po vieną iš keisčiausių ir labiausiai pamokomų medicinos tyrimų sričių: ryšį tarp žmogaus kūno ir proto, šio ryšio reikšmę gydymui ir ypač placebo poveikiui.
Kaip ir šundaktarystė, placebas medicinoje tapo nebemadingas nuo tada, kai biomedicinos modelis ėmė duoti apčiuopiamus rezultatus. Laidotuvių varpai placebui nuskambėjo dar 1890 metais viename iš Medical Pressvedamųjų straipsnių, kuriame buvo pasakojama apie gydytoją, savo pacientei vietoj morfino įšvirkštusį vandens; pacientė visiškai pasveiko, bet, atskleidusi apgaulę, užginčijo gydymo sąskaitą teisme ir bylą laimėjo. Tas straipsnis buvo tarytum gedulinga giesmė, nes gydytojai nuo seno žino, kad mokant ligonius nuraminti ir tinkamai su jais elgtis galima pasiekti labai efektyvių gydymo rezultatų. „Nejaugi (placebui) niekuomet nebus suteikta galimybė daryti nuostabų psichologinį poveikį taip patikimai, kaip tai daro daug nuodingesni jo varžovai?“ – tuomet klausė Medical Press.
Laimė, placebas buvo pasitelkiamas ir toliau. Istorijos bėgyje placebas buvo aprašytas kaip puikiai skausmą slopinanti priemonė, o kai kurie iš šių pasakojimų tiesiog pribloškiantys. Amerikiečių anesteziologas Henry Beecheris aprašė operaciją, atliktą lauko ligoninėje per Antrąjį pasaulinį karą. Žiauriai sužalotam kareiviui buvo sušvirkšta sūdyto vandens, nes morfinas jau buvo pasibaigęs. Gydytojo nuostabai, pacientas puikiai atlaikė operaciją. Amerikiečių misionierius Peteris Parkeris aprašė kitą operaciją, atliktą kinų pacientei XIX amžiaus viduryje: po operacijos ji „nu šoko ant grindų“, nusilenkė ir išėjo iš kambario, tarytum nieko nebūtų įvykę.
1890 metais Berneas Theodoras Kocheris atliko 1 600 skydliaukės šalinimo operacijų, nenaudodamas jokių skausmą malšinančių priemonių, ir aš lenkiuosi prieš žmogų, kuris sugebėjo atlikti sudėtingas kaklo operacijas sąmoningiems žmonėms.
XX amžiaus pradžioje Mitchelas atlikinėjo amputacijas ir krūtų šalinimo operacijas taip pat nenaudodamas jokių vaistų nuo skausmo; chirurgai, dirbę dar prieš išrandant anestetikus, dažnai apra šydavo, kaip kai kurie pacientai, būdami visiškai sąmoningi, ramiai, net nesukandę dantų, ištverdavo raumenų ir kaulų operacijas. Žmogus gali kur kas daugiau, nei pats mano.
Kalbant apie visa tai, būtų įdomu prisiminti du televizijos triukus, rodytus 2006 metais. Pirmasis buvo gana melodramatiška operacija „pritaikius hipnozę“ per kanalą „Channel 4“: „Mes tik norime pradėti debatus dėl šios svarbios medicinos problemos“, – paaiškino prodiuserių kompanija „ZigZag“, išgarsėjusi tokiais televizijos šou kaip „Mile High Club“ ir „Streak Party“. Operacija – įprastas išvar žos šalinimas – buvo atlikta naudojant medikamentus, bet mažesnę jų dozę, ir tai buvo laikoma medicinos stebuklu.
Antrasis buvo parodytas per kanalą BBC2, gana tendencingo šou „Alternative Medicine: The Evidence“ („Alternatyvioji medicina: liudijimas“), kurį veda Kathy Sykes („mokslo populiarinimo specialistė“), metu. Ši laida buvo apskųsta aukščiausioms institucijoms dėl to, kad apgaudinėja žiūrovus. Šie tikėjo, kad stebi krūtinės ląstos operaciją, per kurią kaip priemonė skausmui malšinti buvo taikoma tik akupunktūra. O iš tikrųjų pacientas gavo įprastų skausmą mažinančių medikamentų, reikalingų operacijai atlikti.
Kai jūs palyginsite šiuos apgaulingus epizodus su tikrove, kai operacijos dažnai būdavo atliekamos nenaudojant jokių anestetikų, placebo, nedalyvaujant jokiems alternatyviosios medicinos specialistams, hipnotizuotojams ir televizijos prodiuseriams, jie jums jau nebeatrodys tokie stulbinantys.
Bet tai tėra reportažai, o atskiri atvejai nėra duomenys. Visi yra girdėję pasakojimų apie dvasios stiprybę – apie motiną, kuri kenčia didžiulį skausmą, kad verdantis virdulys neužkristų ant jos kūdikio, apie vyrą, kuris, kaip nerealusis Halkas, nukelia automobilį nuo savo merginos. Bet sugalvoti eksperimentą, kuris atskirtų psichologinį ir kultūrinį gydymo poveikį nuo biomedicininio, yra daug sunkiau, nei jūs manote. Pagaliau su kuo jūs palygintumėte placebo poveikį? Su kitu placebu? Ar su visišku negydymu?
Placebo bandymas
Atlikdami daugumą tyrimų negalime kontrolinės niekaip negydomos grupės lyginti su placebo ir vaisto grupėmis dėl labai svarios etinės priežasties: jeigu jūsų pacientai serga, jūs negalite jų palikti be gydymo tik dėl savo kvailo domėjimosi placebo poveikiu. Faktiškai pastaruoju metu dauguma atvejų naudoti placebą laikoma netinkamu dalyku. Kai įmanoma, naują gydymo būdą reikia lyginti su dabartiniu.
Tai darome ne tik dėl etinių sumetimų (nors tai ir įrašyta Helsinkio deklaracijoje, tarptautinėje etikos biblijoje). Į placebo kontroliuojamus tyrimus šnairuoja ir įrodymais paremtos medicinos bendruomenė, nes ji gerai žino, kaip lengva suklastoti dokumentus ir gauti teigiamus tyrimų rezultatus, kad galėtum paremti naują didžiulę savo kompanijos investiciją. Tikrajame klinikinės praktikos pasaulyje pacientus ir gydytojus domina ne tai, ar naujieji vaistai veikia geriau nei niekas, o tai, ar jie veikia geriau nei geriausi šiuo metu turimi vaistai.
Medicinos istorijoje žinoma atvejų, kai tyrėjai buvo ne tokie skrupulingi. Pavyzdžiui, Taskigyje atliktas sifilio tyrimas buvo vienas gėdingiausių per visą Amerikos istoriją (jeigu taip galima sakyti šiais laikais): 1932 metais JAV sveikatos apsaugos tarnyba atrinko 339 vargšų kaime gyvenančius afroamerikiečius tam, kad galėtų stebėti, kas nutiks, jei sifilis paprasčiausiai nebus gydomas. Keista, bet šis tyrimas buvo tęsiamas iki 1972 metų, Ir nors 1949 metais penicilinas buvo pripažintas efektyvia sifilio gydymo priemone, šie žmonės negavo nei penicilino, nei salvarsano, ir tik 1997-aisiais jie sulaukė Billo Clintono atsiprašymo.
Jeigu nenorime atlikinėti neetiškų mokslinių eksperimentų su gydymo negaunančiomis grupėmis, kuriose yra sergančių žmonių, kaip mes galime nustatyti placebo poveikį gydant šiuolaikines ligas? Visų pirma, ir gana išradingai, mes galime palyginti vieną placebą su kitu.
Pirmasis tokio pobūdžio eksperimentas buvo metaanalizė, kurią atliko placebo poveikio srityje besispecializuojantis antropologas Danielis Moermanas. Jis paėmė skrandžio opos vaistų placebo kontroliuojamų tyrimų duomenis – tai buvo pirma jo gudrybė, nes skrandžio opa yra puikus tyrimo objektas: ar ji atsivėrusi, ar ne, galima nustatyti labai objektyviai ir tiksliai, tereikia į skrandį įleisti gastroskopą.
Moermanas iš šių tyrimų paėmė tik duomenis apie placebą, o paskui (tai buvo antra jo gudrybė) iš visų šių tyrimų, iš visų duomenų apie skirtingus vaistus ir skirtingą dozuotę, jis paėmė tik opos užgijimo procentą placebo grupėse, kur kaip placebas buvo naudojamos dvi cukrinės tabletės per dieną, ir palygino su opos užgijimo procentu tose placebo grupėse, kur kaip placebas buvo naudojamos keturios cukrinės tabletės per dieną. Jis nustatė, kad keturios cukrinės tabletės geriau nei dvi (tiems, kuriems rūpi svarbių klinikinių tyrimų duomenų likimas: šie duomenys buvo įtraukti ir į vėlesnius duomenų rinkinius).
Kas gi yra vaistas?
Taigi keturios tabletės yra geriau nei dvi, bet kaip taip gali būti? Ar tai reiškia, kad cukrinė placebo tabletė veikia taip pat, kaip ir bet kuri kita tabletė? Ar egzistuoja nuo dozės priklausoma kreivė, kurią farmakologai nustato kitiems vaistams? Atsakymas yra toks: placebo poveikis yra kur kas daugiau nei tabletė, jis apima ir kultūrinę gydymo reikšmę. Tablečių poveikis pasireiškia ne tik jūsų skrandyje: jos duodamos ypatingais būdais, jų būna įvairiausių formų, jos nuryjamos puoselėjant tam tikrus lūkesčius – visa tai turi įtakos žmogaus nuomonei apie savo sveikatą, o tai savo ruožtu turi įtakos gydymo rezultatui. Homeopatija puikiai parodo, kokia svarbi gydymo veiksmingumui yra ceremonija.
Suprantu, kad visa tai jums gali pasirodyti neįtikėtina, todėl iš geriausių duomenų, liudijančių placebo poveikį, atrinkau keletą faktų. Klausimas būtų toks: ar galite pasiūlyti, kaip geriau paaiškinti šį išties keistą (garantuoju tai) eksperimentų rezultatų rinkinį?
Pirmiausia Blackwellas (1972) atliko daugybę eksperimentų, – juose dalyvavo penkiasdešimt septyni koledžo studentai, – norėdamas nustatyti tablečių spalvos ir kiekio įtaką poveikiui. Tiriamieji, sėdėdami ilgoje nuobodžioje paskaitoje, gaudavo vieną arba dvi tabletes, kurios buvo arba rožinės, arba žydros. Studentams buvo pasakyta, kad jie gauna arba stimuliuojamąją, arba raminamąją priemonę. Kadangi tai buvo psichologijos studentai ir tais laikais su tiriamaisiais buvo galima daryti ką tik nori – net ir meluoti, visi studentai gavo paprasčiausias cukrines tabletes, kurios skyrėsi tik spalva.
Išmatavę studentų dėmesio koncentraciją, kaip ir bet kokį kitą subjektyvų veiksnį, tyrėjai, kaip ir buvo galima tikėtis, nustatė, kad dvi tabletės veiksmingesnės nei viena (tačiau dvi tabletės taip pat sukėlė daugiau šalutinių reiškinių). Be to, jie išsiaiškino, kad rezultatui įtakos turėjo ir tablečių spalva: rožinės labiau padėjo išlaikyti dėmesį nei žydros. Kadangi spalvos pačios savaime neturi jokių būdingų farmakologinių savybių, rezultatų skirtumas gali būti paaiškinamas tik kultūrinėmis rožinės ir žydros spalvos reikšmėmis: rožinė spalva stimuliuoja, o žydra ramina. Dar vienas tyrimas parodė, kad oksazepamo, į valiumą (kurį man nuo hiperaktyvumo kitados paskyrė bendrosios praktikos gydytojas) panašaus vaisto, žalios spalvos tabletės buvo efektyvesnės gydant nerimą, o geltonos – gydant depresiją.
Vaistų pavidalas turi dar didesnę įtaką veiksmingumui, nei spalva. 1970 metais buvo nustatyta, kad raminamojo vaisto chlordiazepoksido kapsulės veiksmingesnės, nei tokios pat dozės šio vaisto tabletės, mat tuo metu kapsulės atrodė naujoviškesnės ir moksliškai labiau pagrįstos. Gal ir jums teko pagauti save švaistant pinigus, kai permokate pirkdami vaistinėje ibuprofeno kapsules.
Vaistų vartojimo būdas taip pat turi reikšmės: trys atskiri eksperimentai parodė, kad druskos tirpalo injekcijos efektyviau nei cukraus tabletės mažino aukštą kraujospūdį, malšino galvos ir po operacijos kamuojančius skausmus, bet ne todėl, kad druskos tirpalas turėtų daugiau gydomųjų savybių (jomis išvis nepasižymi), o todėl, kad, kaip visi žino, sušvirkšti vaistų atrodo kur kas didesnė intervencija nei nuryti tabletę.
Pateiksiu ir alternatyviosios medicinos pavyzdį. Neseniai British Medical Journal buvo išspausdintas straipsnis, kuriame lyginami rankos skausmui gydyti taikyti du skirtingi placebai: vienas iš jų buvo cukrinė tabletė, o kitas – akupunktūros imitavimas. Per tyrimą nustatyta, kad antrasis, įmantresnis, placebas buvo veiksmingesnis.
Tai, kad placebo poveikį galima paaiškinti socialiniais veiksniais, geriausiai įrodo keista pakuotės istorija. Kalbant apie skausmą vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad jo slopinimui lūkesčiai gali padaryti ypač didelį poveikį. Dauguma žmonių pastebėjo, kad pramogos gali, bent jau iš dalies, padėti nukreipti mintis nuo skausmo, o patiriamas stresas tik paaštrina danties skausmą.
1981 metais Branthwaiteas ir Cooperis atliko išties nepaprastą tyrimą, stebėdami 835 moteris, kenčiančias galvos skausmą. Tyrime dalyvavo keturios grupės, jų tiriamosioms buvo duodama arba aspirino, arba placebo tablečių. Ir vienos, ir kitos tabletės buvo supakuotos arba į neutralios spalvos dėžutes be jokių užrašų, arba j ryškias, prašmatnias dėžutes, ant kurių buvo užrašytas firminis prekės pavadinimas. Kaip ir tikėjotės, tyrėjai nustatė, kad aspirinas efektyviau slopina galvos skausmą nei cukrinės tabletės; bet jie taip pat išsiaiškino, kad ir pati pakuotė daro teigiamą poveikį, padidindama tiek placebo, tiek aspirino teikiamą naudą.
Mano pažįstami vis dar linkę pirkti garsių kompanijų vaistus nuo skausmo. Galite įsivaizduoti – pusę savo gyvenimo mėginau paaiškinti jiems, kad tai tik pinigų leidimas vėjais, bet Branthwaiteb ir Cooperio eksperimento paradoksas rodo, kad mano pažįstami vis dėlto teisūs. Kad ir ką teigtų farmakologijos teorija, tenka pripažinti, kad firminiai vaistai yra geresni. Iš dalies tai gali būti susiję su kaina: neseniai atlikti skausmo, kurį sukėlė elektros šokas, tyrimai parodė, kad skausmas praeidavo greičiau, jei tiriamiesiems būdavo pasakoma, jog vaistai kainuoja 2 dolerius 50 centų, o ne 10 centų. O viename moksliniame straipsnyje teigiama, kad tikimybė, jog žmonės pasinaudos patarimu, didesnė tuomet, kai jie už jį sumoka.
Toliau bus geriau arba blogiau, nelygu koks jūsų požiūris į pasaulį. Montgomery ir Kirchas (1996) koledžo studentams prane šė, kad jie dalyvauja naujo vietinio anestetiko, vadinamo trivarikainu, tyrime. Trivarikainas yra rudos spalvos, jis tepamas ant odos, jo kvapas kaip vaistų ir jis yra toks stiprus, kad naudojantis juo būtina mūvėti pirštines. Štai ką jie išvardijo studentams. Iš tikrųjų preparatas buvo pagamintas iš vandens, jodo ir čiobrelių aliejaus (dėl kvapo), o tyrėjas (kuris vilkėjo baltą chalatą) naudojo gumines pirštines tik tam, kad sustiprintų bendrą įspūdį. Nė vienas iš minėtų ingredientų nemažina skausmo.
Trivarikaino buvo užtepama ant vieno arba abiejų tiriamųjų smilių, tada tuos pirštus tyrėjai skausmingai suspausdavo spaustuvu. Paskui šie veiksmai buvo atliekami atvirkštine tvarka: iš pradžių pirštai būdavo suspaudžiami, paskui patepami trivarikainu. Kaip ir tikėjotės, tiriamieji tvirtino patyrę mažiau skausmo ir nemalonių pojūčių tuomet, kai pirštai buvo patepti nuostabiuoju tepalu. Tai taip pat placebo poveikis, tik šįkart ne tablečių.
Toliau mes išgirsime dar keistesnių dalykų. Netikras ultragarsas slopina danties skausmą, po placebo operacijų nustoja skaudėti kelį (chirurgas tiesiog vaidina, kad atlieka endoskopinį pjūvį šone ir šiek tiek pasiknebinėja, sudarydamas įspūdį, kad daro kai ką naudingo) ir netgi nustoja kamuoti stenokardija.
Tai iš tiesų didelis dalykas. Stenokardija yra skausmas, kuris atsiranda tada, kai širdies raumuo negauna pakankamo, dirbti būtino deguonies kiekio. Štai kodėl stenokardija paaštrėja padidėjus fiziniam krūviui – juk širdies raumuo turi daugiau dirbti. Jei nesate geros fizinės formos, jums panašiai turėtų skaudėti kojas užlipus į dešimtą aukštą.
Stenokardiją gydantys vaistai paprastai praplečia kraujagysles, kuriomis kraujas teka į širdį. Šiam tikslui labai dažnai naudojama grupė preparatų, vadinamų nitratais. Šie atpalaiduoja lygiuosius raumenis, dėl to išsiplečia arterijos ir į širdį priplūsta daugiau kraujo (nitratai atpalaiduoja ir kitus lygiuosius kūno raumenis, įskaitant ir sfinkterį, todėl jie, tarsi skystas auksas, pardavinėjami sekso reikmenų parduotuvėse).
Šeštajame dešimtmetyje kilo idėja, kad galima praplėsti į širdį einančias kraujagysles, perrišus krūtinės ląstos priekinėje dalyje esančią arteriją. Ši arterija nėra labai svarbi, bet nuo jos atsišakoja pagrindinės širdies arterijos. Mintis buvo ta, kad atlikus perrišimą pagrindinė arterijos šaka bus „įspėta“ apie būtinybę plėstis ir taip organizmas bus apgautas.
Deja, ši idėja pasirodė esanti absurdiška, bet tik iš dalies. 1959 metais buvo atliktas placebo kontroliuojamas operacijų tyrimas: per vienas operacijas chirurgai darė viską, kas priklauso, o atlikdami placebo operacijas jie imituodavo veiksmus ir jokių arterijų iš tiesų neperrišdavo. Paaiškėjo, kad placebo operacijos buvo tokios pat naudingos kaip ir tikrosios: žmonės pasijuto geriau abiem atvejais, tarp jų grupių beveik nebuvo skirtumo. Bet dėl dalyko, kuris pasirodė keisčiausias, tuo metu niekas nesijaudino: tikra operacija nebuvo nė trupučio geresnė už imituotą, bet kaip galėtume paaiškinti faktą, kad žmonės po operacijos jautė pagerėjimą labai ilgą laiką? Niekas negalvojo apie placebo galią. O operacija buvo tiesiog pamiršta.
Tai ne vienintelis atvejis, kai placebas buvo naudingas pacientams, sergantiems gana sunkiomis ligomis. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje švedų atliktas tyrimas parodė, kad pacientai, kuriems buvo implantuoti neįjungti širdies stimuliatoriai, jautėsi geriau nei prieš tai (nors ir ne taip gerai, kaip tie pacientai, kuriems buvo implantuoti įjungti širdies stimuliatoriai). Ir netgi visai neseniai vienas labai aukštos technologijos angioplastikos, kurią atliekant buvo neva naudojamas labai solidžiai atrodantis lazerinis kateteris, tyrimas parodė, kad imituoti procedūrą taip pat veiksminga, kaip ir gydyti iš tikrųjų.
„Pacientams labai patinka elektros prietaisai, – 1994 metais žurnale Lancet rašė daktaras Alanas Johnsonas, – pastaruoju metu viskas, kas yra susiję su žodžiu „lazeris“, žadina vaizduotę.“ Ir jis neklysta. Kartą aplankiau Lilias Curtin (alternatyviosios medicinos specialistė, gydžiusi Cherie Booth) ir ji atliko man gydymo brangakmeniais seansą, naudodama didelį spindintį įmantrų aparatą, kuris skleidė pluoštą įvairiaspalvių spindulių ant mano krūtinės. Lazerinio kateterio eksperimentas išryškina tokių dalykų kaip brangakmenių terapija patrauklumą. Kai susikaupia tokie įrodymai, kad ir kokie beprotiški atrodytų alternatyviosios medicinos metodai, sunku ignoruoti jos atstovų pretenzijas.
Iš tikrųjų net sveiko gyvenimo būdo guru nustebtų sužinoję paprasto tyrimo, kaip veikia žmogų teiginys, kad jis daro ką nors naudingo sveikatai, rezultatus. Skirtinguose viešbučiuose dirbančios aštuoniasdešimt keturios kambarinės buvo padalytos į dvi grupes. Vienai grupei buvo pasakyta, kad valyti viešbučio kambarius yra gera mankšta, atitinkanti Sveikatos apsaugos ministerijos aktyvaus gyvenimo būdo rekomendacijas, ir kartu smulkiai paaiškinta, kaip ir kodėl; kontrolinė grupė negavo jokios skatinančios informacijos ir dirbo kaip dirbusi.
Po keturių savaičių grupės, maniusios, kad atlieka daugiau fizinių pratimų nei anksčiau, rodikliai buvo kur kas geresni, – smarkiai sumažėjo kūno riebalų, pagerėjo liemens ir klubų apimties santykis, kūno masės indeksas, – nors, kad ir kaip būtų keista, abi grupės teigė, kad atlieka tiek pat darbų.
Ką sako gydytojas
„Jei iš visos širdies tikite savo gydymo metodu net tada, kai kontroliuojami tyrimai rodo, kad jis nenaudingas, gydymo rezultatai bus kur kas geresni, jūsų pacientai jausis daug geriau ir jūsų pajamos bus daug didesnės. Manau, tai paaiškina kai kurių ne itin talentingų, bet patiklesnių mūsų profesijos atstovų nepaprastą sėkmę, taip pat didžiulę nemeilę statistikai ir kontroliuojamiems tyrimams, kuriuos įprato demonstruoti madingi ir sėkmingai dirbantys gydytojai.“ Richardas Asheris, „Talking sense“, Pitman Medical Londonas, 1972
Kaip supratote, lūkesčių ir tikėjimo tyrimui tablečių bei įrangos neprireikė. Pasirodo, tai, ką sako gydytojas, ir tai, kuo jis tiki, paveikia gydymo procesą. Jeigu tai skamba kaip savaime suprantamas dalykas, turiu pasakyti, kad tas poveikis buvo ištirtas atliekant kruopščiai suplanuotus tyrimus.
Gryllas ir Katahnas (1978), prieš sušvirkšdami vaistų į burnos ertmę, pacientams skyrė po cukrinę tabletę, bet jas dalydami elgėsi skirtingai: arba perdėtai jas gyrė („Tai nauji, kaip parodė tyrimai, labai efektyvūs vaistai… suveikia beveik akimirksniu…“), arba menkino („Tai nauji vaistai… asmeniškai man jie neatrodo labai veiksmingi…“). Pacientai, kuriems duodami tabletes gydytojai kalbėjo teigiamai, mažiau baiminosi, jaudinosi ir juto menkesnį skausmą.
Net jeigu gydytojas nieko nesako, tai, ką jis žino, gali paveikti gydymo rezultatą: viską gali išduoti jo manieros, veido išraiška, pakelti antakiai, nervinga šypsena. Tą parodė Gracely (1985) atliktas tikrai originalus eksperimentas. Norint jį suprasti, teks šiek tiek susikaupti.
Jis paėmė pacientus, kuriems buvo išrauti protiniai dantys, ir padalijo juos į tris grupes. Kiekviena grupė gavo arba sūdyto vandens (placebo, kuris nieko nedaro, bent jau fiziologiškai), arba fentanilio (puikaus, neva juodojoje rinkoje pirkto opioidinio vaisto nuo skausmo), arba naloksono (opiatų receptorių blokiklio, kuris iš tiesų tik sustiprina skausmą).
Visais atvejais gydytojai nežinojo, kurį iš šių trijų preparatų jie duoda savo pacientams. Kadangi Gracely iš tiesų tyrė gydytojų įsitikinimų poveikį tiriamiesiems, kiekviena grupė buvo padalyta perpus. Pirmos grupės gydytojams buvo sąžiningai pasakyta, kad jie pacientams leis arba placebo, arba naloksono, arba skausmą mažinančio fentanilio: ši gydytojų grupė žinojo, kad egzistuoja tikimybė, jog jie pacientams suleis vaistų nuo skausmo.
Antros grupės gydytojams buvo pameluota – jiems buvo pasakyta, kad pacientams jie leis arba placebo, arba naloksono – du preparatus, iš kurių vienas niekaip neveikia skausmo, o kitas jį sustiprina. O iš tikrųjų kai kurie pacientai, gydytojams nežinant, gavo skausmą malšinančio fentanilio. Kaip ir reikėjo tikėtis, manipuliuojant tik tuo, kuo gydytojai tikėjo darydami injekciją (jiems buvo uždrausta tai sakyti pacientams), buvo gauti skirtingi rezultatai: pirmoji grupė patyrė kur kas mažiau skausmo. Šis skirtumas niekaip nesusijęs su vaistu, kurį iš tikrųjų gavo pacientai, ir net su pacientų turima informacija; jį nulėmė tik tai, ką žinojo gydytojas. Galbūt leisdami vaistus gydytojai raukėsi. Manau, ir jūs būtumėte raukęsi.
Placebinė diagnozė
Gydytojai pacientus gali nuraminti vien tik savo elgesiu. Ir netgi nuraminimas tam tikra prasme gali būti padalytas į sudedamąsias informatyvias dalis. 1987 metais Thomas įrodė, kad pacientų būklė pagerėja nustačius paprasčiausią – net ir netikrą – diagnozę. Per jo tyrimą du šimtai pacientų, kurie skundėsi neįprastais simptomais ir kuriems nebuvo nustatyta jokia konkreti diagnozė, taikant atsitiktinės atrankos metodą, buvo padalyti į dvi grupes. Pirmosios grupės pacientams buvo pasakyta: „Nežinau, kas jums yra“, ir po dviejų savaičių tik 39 procentai iš jų pasijuto geriau. Kitos grupės pacientams buvo nedelsiant nustatytos tikslios diagnozės ir pažadėta, kad po kelių dienų jie pasijus geriau. Po dviejų savaičių geriau jautėsi 64 procentai šios grupės pacientų.
To niekaip negalima paaiškinti vien placebo poveikiu, užtai įmanoma iš arčiau pažvelgti į alternatyviosios medicinos specialisto darbą. Mes turime prisiminti, kad alternatyviosios medicinos specialistas ne tik skiria gydymą placebu, bet ir pateikia tai, ką būtų galima pavadinti placebo paaiškinimais, arba placebinėmis diagnozėmis, – nepagrįstus, įrodymais neparemtus, dažnai fantastinius teiginius apie paciento ligos prigimtį, bei susieja juos su magiškomis savybėmis, energija, tariamu vitaminų trūkumu arba disbalansu, kurio reikšmę supranta tik jis pats.
Atrodo, šios diagnozės – net jeigu jos paremtos gryna fantazija – pacientui gali atnešti naudos, nors įdomu ir tai, kad drauge gali pridaryti ir žalos. Be to, viskas turi būti daroma subtiliai: maloningai leidus pacientui pasijusti ligoniu, galima sustiprinti jo neteisingus įsitikinimus ir elgesį, be reikalo paversti liga paprastą negalavimą, pavyzdžiui, raumenų skausmą (daugybė žmonių jį kenčia kasdien), trukdyti normaliai gyventi ir sveikti. Tai labai keblus reikalas.
Galėčiau tęsti. Iš tiesų buvo atlikta daugybė gero terapinio bendravimo vertės tyrimų, kuriais nustatyta, kad šiltai, draugiškai bendraujantys, nuraminti mokantys gydytojai dirba daug efektyviau nei tie, kurie su pacientais bendrauja formaliai ir jų nenuramina. Realiame pasaulyje vyksta struktūrinių kultūrinių pokyčių, dėl jų gydytojui darosi vis sunkiau suteikti pacientui maksimalią naudą konsultuojant. Ir tai pirmiausia dėl laiko stokos: bendrosios praktikos gydytojas nedaug ką gali padaryti per šešių minučių trukmės priėmimą.
Be šių praktinių apribojimų, iš esmės pasikeitė ir su mediko profesija susijusios etinės nuostatos, dėl kurių nuraminti pacientą tampa vis sunkiau. Šiuolaikinė gydytoja iš visų jėgų stengsis rasti pateisinimą, kad, pavyzdžiui, galėtų pacientui duoti placebą, nes ji privalo laikytis dviejų visiškai skirtingų etinių principų: pirma – pareigos gydyti pacientus pačiu veiksmingiausiu būdu, antra – jiems nemeluoti. Daugeliu atvejų draudimas nuraminti ir sušvelninti nerimą keliančius faktus buvo pernelyg formalizuotas, kaip neseniai rašė gydytojas ir filosofas Raymondas Tallisas: „Dėl siekio suteikti pacientui išsamią informaciją ėmė proporcingai gausėti formalių reikalavimų gauti paciento sutikimą, o tai tik trikdė ir gąsdino pacientus, vilkino jiems reikalingos medicinos pagalbos suteikimą.“
Nenoriu teigti, kad istorijos požiūriu tai buvo neteisingas reikalavimas. Apklausos rodo, kad pacientai iš savo gydytojų nori girdėti tiesą apie diagnozę ir gydymą (nors tokio pobūdžio duomenų nereikėtų priimti už gryną pinigą, nes apklausos rodo, kad gydytojais žmonės pasitiki labiau nei kitais visuomenės veikėjais, o žurnalistais – mažiausiai iš visų, bet taip neatrodo, prisimenant žiniasklaidos pramaną apie kombinuotą vakciną nuo tymų, kiaulytės ir raudonukės).
Keista tai, kad paciento savarankiškumo ir informuoto sutikimo viršenybė prieš gydymo veiksmingumą (tai, apie ką mes čia dabar ir kalbame) buvo preziumuota to neaptarus medikų bendruomenėje. Nors įsakmus ir paternalistinis Viktorijos epochos gydytojų, stulbinančių savo moksline kalba, raminimo būdas jau praeitis, alternatyviosios medicinos judėjimo, kurio specialistai, kaip ir anos epochos globėjiški gydytojai, meluoja, klaidina ir apgaudinėja savo pacientus moksliškai skambančiais „autoritetingais“ paaiškinimais, sėkmė rodo, kad toks metodas vis dar turi paklausą.
Maždaug prieš šimtą metų šiuos etinius klausimus kruopščiai užrašė Kanados indėnas, vardu Quesalidas. Jis buvo skeptikas, manė, kad šamanizmas yra nesąmonės, veikiančios tik todėl, kad jomis tikima, ir nusprendė slapta ištirti šią idėją. Quesalidas rado šamaną, kuris ieškojo sau padėjėjo, ir išmoko visų amato gudrybių. Tarp jų buvo ir klasikinis triukas, kai gydūnas savo burnos kamputyje paslepia kuokštelį pūkų, o paskui, gydomajam ritualui pasiekus kulminaciją, čiulpdamas ištraukia šį kuokštelį, suteptą slapta prakąstos lūpos krauju, ir iškilmingai rodo jį žiūrovams kaip patologinį mėginėlį, ištrauktą iš kenčiančio nelaimingojo kūno.
Quesalidas turėjo apgaulės įrodymą, žinojo, kaip atliekamas triukas, ir jau buvo pasiruošęs demaskuoti tuos, kurie jį atlieka. Mokydamasis jis privalėjo ir gydyti, todėl kartą nuvyko gydyti ligonio pas jį kvietusią šeimą, kuri žvelgė į jį kaip į išgelbėtoją. Indėnas atliko triuką su pūkais ir jį patį pribloškė, pažemino tai, kad jo pacientas pasveiko.
Nors Quesalidas ir išliko skeptiškai nusiteikęs daugumos savo kolegų atžvilgiu, jis, savo paties nuostabai, padarė sėkmingą gydūno ir šamano karjerą. Antropologas Claudeas Lėvi-Straussas savo straipsnyje „Raganius ir jo magija“ prisipažįsta nežinąs, kaip vertinti šį reiškinį: „Akivaizdu, kad savo ritualus jis atlieka sąmoningai, didžiuojasi savo pasiekimais ir karštai gina kruvinojo pūko metodą nuo varžovų išpuolių.
Atrodo, jis visiškai pamiršo apie apgaulę, kuria rėmėsi iš pradžių jo taip peikiamas gydymo metodas.“
Norint sustiprinti placebo poveikį net nėra būtina apgaudinė ti savo pacientą: klasikinis 1965 metų tyrimas – nors nedidelis ir be kontrolinės grupės – leidžia suprasti, kad tai įmanoma. Neurotiškiems pacientams tris kartus per dieną buvo duodamos rožinės cukrinės placebo tabletės. Rezultatai buvo geri, nors pacientams buvo labai aiškiai pasakyta, kas bus daroma:
Kruopščiai parengtame rašte buvo sakoma: „Pone Doe, …iki kito jūsų vizito liko savaitė ir mes norėtume kaip nors palengvinti jūsų negalavimus. Jūsų ligai gydyti naudojami įvairūs trankviliantai ir panašūs vaistai, dauguma jų padeda. Žmonėms, sergantiems tokia pačia liga, kaip jūsų, padeda priemonė, kartais vadinama cukrine tablete. Mes manome, kad tokia cukrinė tabletė galėti padėti ir jums. Ar žinote, kokia tai priemonė? Tai paprasta tabletė, o ne vaistas. Manau, ji padės jums taip pat, kaip padėjo daugumai kitų. Ar norite ją išmėginti?“
Paskui pacientams buvo duodamas rožinių placebo kapsulių buteliukas, ant kurio etiketės buvo užrašytas „Johns Hopkins“ ligoninės pavadinimas. Pacientams kapsules reikėjo gerti reguliariai, tris kartus per dieną valgio metu.
Pacientų savijauta smarkiai pagerėjo. Galėčiau tęsti, bet visa tai skamba nelabai įtikinamai: visi žinome, kad skausmas turi stiprų psichologinį komponentą. O ką jūs pasakytumėte apie labiau neį tikėtinus, sveikam protui prieštaraujančius atvejus?
Daktaro Stewarto Wolfo užfiksuota placebo poveikio galia peržengė visas ribas. Jis išrinko dvi moteris, kentusias pykinimą ir vėmimą, – viena iš jų laukėsi, – ir pasakė joms, kad turi efektyvų vaistą. O iš tiesų per zondą (kad jos nejaustų bjauraus kartumo) joms į skrandį įleido ipekakuanos šaknies preparato, kuris iš tikrųjų sukelia pykinimą ir vėmimą.
Pacientėms ne tik dingo simptomai, bet ir sumažėjo skrandžio spazmai, kuriuos ipekakuanos šaknis turėjo paskatinti. Gauti rezultatai – nors ir labai mažos imties – rodo, kad manipuliuojant pacientų lūkesčiais vaistas gali veikti priešingai, nei buvo galima tikėtis remiantis jo farmakologinėmis savybėmis. Šiuo atveju placebo poveikis buvo stipresnis net už farmakologines vaisto savybes.
Daugiau nei molekulės?
Taigi ar egzistuoja kokie nors fundamentalūs laboratoriniai tyrimai, kurie galėtų paaiškinti, kas vyksta, kai vartojame placebą? Taip, tokių yra, bet tai ne tokie jau paprasti eksperimentai. Pavyzdžiui, buvo įrodyta, kad placebas kaip vaistai gali paveikti ne tik žmogaus, bet ir gyvūno organizmą. Dauguma vaistų nuo Parkinsono ligos veikia skatindami dofamino gamybą: gydymą placebu nuo šios ligos gavusių pacientų smegenyse dofaminas buvo gaminamas papildomai.
Zubieta (2005) įrodė, kad davus placebo skausmą kenčiantiems žmonėms išsiskyrė daugiau endorfinų nei tiems, kurie negavo nieko. (Privalau paminėti, kad turiu šiokių tokių abejonių dėl šio tyrimo, nes placebo gavę žmonės taip pat patyrė ir daugiau skausmą sukeliančių dirgiklių, o tai yra dar viena priežastis, dėl kurios jų organizme pakilo endorfinų lygis. Laikykite tai langeliu į nuostabų abejotinų duomenų pasaulį.)
Jeigu pasikapstytume po teorinius darbus apie gyvūnus, pamatytume, kad jų imuninė sistema gali būti paskatinta reaguoti į placebą taip, kaip Pavlovo šunys reagavo į varpelio skambėjimą – jiems imdavo skirtis seilės.
Tyrėjai ištyrė šunų imuninės sistemos pokyčius naudodami paskanintą saldintą vandenį. Iš pradžių tokio vandens jie duodavo su ciklofosfamidu – vaistu, slopinančiu imuninę sistemą. Po kurio laiko duodamas vienas pasaldintas vanduo organizme pradėdavo asocijuotis su imunosupresija.
Toks pats poveikis pasireiškė ir žmonėms. Sveikiems tyrimo dalyviams tyrėjai duodavo savito skonio gėrimo kartu su ciklosporinu A (vaistu, kuris susilpnina imuninę funkciją). Kai po pakankamo skaičiaus pakartojimų susiformavo asociacija, jie nustatė, kad tokio skonio gėrimas savaime gali sukelti vidutinę imuniteto supresiją. Tyrėjai netgi sugebėjo sukelti asociaciją tarp šerbeto ir natūralių ląstelių žudikių aktyvumo.
Ką visa reiškia jums ir man?
Žmonės gana lengvabūdiškai mano, kad jei placebas malšina skausmą, vadinasi, „jis yra tik galvoje“. Sprendžiant iš apklausos duomenų, šia spaudos antimi tiki netgi gydytojai ir slaugytojos. Straipsnis 1954 metų žurnale Lancet – dar vienas pavyzdys, ką gydytojai mano apie pacientus – teigia, kad „kai kuriems neprotingiems ir neadekvačiai mąstantiems pacientams gyvenimas tampa lengvesnis tuomet, kai jie nusiraminimui turi buteliuką su vaistais“.
Tai netiesa. Negerai save laikyti išskirtiniu ir apsimesti, kad tai liečia tik kitus žmones, nes mes visi reaguojame į placebą. Tyrėjai dėjo pastangas ir vykdė eksperimentus bei apklausas, kad galėtų charakterizuoti tuos, kurie reaguoja į placebą, bet gauti rezultatai yra panašūs į visiems tinkančius horoskopus. Nustatyta, kad j placebą reaguojantys asmenys yra ekstravertai, bet nervingesni, labiau linkę prisitaikyti, tačiau prieštaringesni, turi daugiau socialinių gebėjimų, karingesni, bet nuolankesni ir taip toliau. Į placebą reaguoja kiekvienas žmogus, jūs – taip pat. Jūsų kūnas apgaudinėja jūsų protą. Jumis negalima tikėti.
Kaip visa tai susieti? Moermanas iš naujo apibrėžia placebo poveikį kaip reikšminį atsaką – psichologinį ir fiziologinį reikšmės poveikį gydant ligą. Tai labai įtikinamas modelis. Jis taip pat atliko vieną įspūdingiausių placebo poveikio kiekybinių analizių ir, tyrimui pasirinkęs skrandžio opalige sergančius pacientus, išsiaiškino, kaip placebo poveikis kinta skirtingomis aplinkybėmis. Kaip jau sakiau, tai puiki liga tirti, nes skrandžio opos yra plačiai paplitusios ir išgydomos, bet svarbiausia – gydymo sėkmė gali būti objektyviai užfiksuota gastroskopu.
Moermanas išnagrinėjo 1975-1994 metais atliktų 117 skrandžio opai gydyti skirtų vaistų tyrimų, ir, savo nuostabai, atrado, kad jie vienas kitą veikia taip, kaip jūs niekada net nebūtumėte pagalvoję – greičiau kultūriškai nei farmakodinamiškai. Cimetidinas buvo vienas pirmųjų rinkoje pasirodžiusių vaistų nuo skrandžio opos, jis vis dar naudojamas ir šiandien. 1975 metais, kai cimetidinas dar buvo naujas vaistas, per įvairius tyrimus jis padėdavo išgydyti vidutiniškai 80 procentų skrandžio opą turinčių pacientų. Tačiau laikui bėgant cimetidino veiksmingumo rodiklis sumažėjo iki 50 procentų. Įdomiausia tai, kad tai įvyko po penkerių metų į rinką išleidus ranitidiną, konkuruojantį ir, kaip manoma, geresnį vaistą. Taigi laikui bėgant ir rinkai pateikus naujus vaistus, to paties vaisto veiksmingumas mažėja.
Šį reiškinį galima aiškinti įvairiai. Žinoma, visai įmanoma, kad tai – tyrimų protokolų pakeitimo rezultatas. Bet labai tikėtina, kad seni vaistai pasidaro ne tokie veiksmingi tada, kai atsiranda naujų, nes gydytojų pasitikėjimas jais sumažėja.
Kitas, 2002 metų, tyrimas, kuris apėmė per 20 metų atliktus 75 antidepresantų bandymus, nustatė, kad reakcija į placebą ypač sustiprėjo pastaraisiais metais (taip pat, kaip ir reakcija į pačius vaistus), galbūt todėl, kad padidėjo ir mūsų lūkesčiai naujų vaistų atžvilgiu.
Tokie duomenys turi svarbių padarinių mūsų požiūriui į placebo poveikį ir visai medicinai, nes tai gali būti galinga universali jėga: turime prisiminti, kad placebo poveikis – arba reikšminis poveikis – pasižymi kultūrine specifika.
Firminiai vaistai nuo skausmo gali būti veiksmingesni nei tokie patys vaistai dėžutėje be pavadinimo, bet jeigu jūs būtumėte ėję ir sutikę danties skausmą kenčiantį žmogų 6 000 metais prieš Kristų arba 1880 metais palei Amazonę, arba būtumėte užsukę į sovietinę Rusiją septintajame XX amžiaus dešimtmetyje, kur niekas nebuvo regėjęs televizinės reklamos (kurioje patraukli moteris raukosi nuo skausmo, tarsi pulsuojančiu raudonu lanku veržiančio jos galvą, o paskui, jai nurijus tabletę, jos kūną užlieja švelni, raminama žydra šviesa)… pasaulyje, kuris nėra regėjęs šių kultūrinių veiksnių, aspirinas atliktų savo darbą ištrauktas iš bet kokios dėžutės.
Visa tai yra svarbu ir perkeliant alternatyviosios medicinos metodus iš vienos kultūros į kitą. Pavyzdžiui, rašytoja Jeanette Winterson rašė dienraštyje Timesymėgindama surinkti pinigų homeopatiniais preparatais gydyti sergantiesiems AIDS Botsvanoje, kur 48 procentai populiacijos yra ŽIV nešiotojai. Mes neturėtume ironiškai žvelgti į tai, kad homeopatijos metodus mėginama taikyti šalyje, kariaujančioje dėl vandens su kaimyne Namibija; palikime ramybėje ir Botsvanos tragediją – ją siaubiančią AIDS, kaip jau sakiau, pusė populiacijos yra užsikrėtusi ŽIV, ir, nesiėmus skubių ir veiksmingų priemonių, visa ekonomiškai aktyvių gyventojų dalis paprasčiausiai gali liautis egzistavusi, po savęs palikdama tai, ką iš esmės jau būtų sunku pavadinti šalimi.
Palikime šią tragediją nuošalyje ir grįžkime prie to, kas mus domina, – prie idėjos, kad galite savo vakarietišką, individualistinį, suteikiantį pacientui galios, nukreiptą prieš medikų bendruomenę ir kultūros požiūriu specifinį placebą įdiegti šalyje, kurioje medicinos infrastruktūra neišvystyta, ir tikėtis, kad jis bus toks pats veiksmingas, kaip ir jūsų šalyje. Didžiausia ironija yra tai, kad jei homeopatija ir daro kokį poveikį sergantiems AIDS Botsvanoje, tai tik dėl to, kad asocijuojasi su baltu Vakarų medicinos, kurios taip desperatiškai reikia daugumai Afrikos šalių, chalatu.
Taigi, jei jūs dabar eisite ir pasikalbėsite su alternatyviosios medicinos specialistais apie šio skyriaus turinį, – o aš tikiuosi, kad taip ir padarysite, – ką jie jums atsakys? Ar jie šypsosis, pritardami linksės ir pripažins, kad jų ritualai kruopščiai ir nuodugniai ištobulinti per daugybę amžių atliktais tyrimais ir padarytomis klaidomis, siekiant geriausio placebo poveikio? Kad tikra kūno ir proto ryšio istorija gali atskleisti daug įdomesnių paslapčių, nei bet kuri fantastinė išmonė apie kvantinės energijos modelį cukrinėse tabletėse?
Man tai yra dar vienas žavingas alternatyviosios medicinos specialistų filosofijos paradoksas: teigdami, kad jų gydymo metodai daro specifinį ir ištiriamą poveikį organizmui pasitelkiant specialius metodus, o ne ritualus, jie gina labai senamadišką ir naivią biologinio redukcionizmo formą, neva jų metodų technika, o ne tarpusavio santykiai ir ceremonijos daro teigiamą gydomąjį poveikį. Dar kartą sakau: svarbu ne tai, kad jie neturi jokių įrodymų, kaip veikia jų gydymo metodai, o tai, kad jų teiginiai yra mechanistiniai, intelektine prasme – nuviliantys ir paprasčiausiai ne tokie įdomūs, kaip tikrovė.
Etiškas placebas?
Tačiau labiausiai placebo poveikis sukelia etinius sunkumus ir konfliktus dėl mūsų požiūrio į apgaulingąjį mokslą. Imkime patį konkrečiausią iš visų iki šiol nagrinėtų pavyzdžių: ar homeopatiniai cukriniai žirniukai veiksmingi, jei jie veikia tik kaip placebas? Pragmatiškas klinicistas gali įvertinti gydymo vertę tik žinodamas atitinkamą kontekstą.
Štai akivaizdus placebo naudos pavyzdys. Per XIX amžiuje siautėjusią choleros epidemiją Londono homeopatinėje ligoninėje mirė trečdaliu mažiau žmonių nei Midlsekso ligoninėje, bet mažai tikėtina, kad tai placebo poveikio pasekmė. Homeopatijos sėkmės priežastis šiuo atveju yra daug įdomesnė: tuo metu niekas nemokėjo gydyti choleros; baisios medicinos procedūros, kaip kraujo nuleidimas, pridarė daug žalos, o homeopatų vaistai bent jau nebuvo žalingi.
Šiais laikais irgi dažnai pasitaiko, kad žmonės nori gydytis, bet medicina mažai gali padėti, pavyzdžiui, kai kamuoja nugaros skausmas, darbe patiriate stresą, jaučiate mediciniškai nepaaiškinamą nuovargį ar paprasčiausiai esate peršalę. Pabandę griebtis konservatyvių gydymo metodų ir visų žinyne esančių vaistų jūs patirsite tik šalutinį poveikį. Tokiais atvejais cukrinė tabletė atrodo gana protingas pasirinkimas, kol ji skiriama atsargiai ir – būtų idealiausia – su kuo mažiau apgaulės.
Tačiau, be nenumatytos naudos, homeopatija gali sukelti ir nenumatytą šalutinį poveikį. Tikėjimas tuo, kas neturi įrodymų, sukelia pražūtingą šalutinį poveikį mąstymui, taip pat, kaip ir vaisto išrašymas sukelia tam tikrą riziką: problemų medikalizavimas, kaip mes pamatysime vėliau, gali sustiprinti žalingus įsitikinimus apie ligą ir paskatinti manyti, kad tabletė yra tinkamas būdas išspręsti socialinę problemą ar įveikti paprasčiausią virusinę ligą.
Egzistuoja ir konkretesnė žala, kurią padaro ne pati cukrinė tabletė, o nuostatos, su kuriomis tas placebas skiriamas. Pavyzdžiui, įprasta homeopatų rinkodaros praktika – peikti tradicinę mediciną. Taip elgiamasi iš komercinių paskatų: apklausų duomenys rodo, kad alternatyvieji gydymo būdai dažniausiai pasirenkami nusivylus tradiciniais vaistais. Bet homeopatai neapsiriboja vien tradicinės medicinos šmeižimu: vienas iš tyrimų parodė, kad daugiau kaip pusė homeopatų, į kuriuos buvo kreiptasi, patarė pacientams neskiepyti savo vaikų kombinuota vakcina nuo tymų, kiaulytės ir raudonukės, ir dėl tokio neatsakingo jų elgesio žiniasklaidoje jau yra pasirodę melagingų pranešimų apie šią vakciną. Kaip alternatyviosios medicinos bendruomenė reagavo į tą faktą, kad dauguma iš jų tyliai žlugdė skiepų programą? Princo Charleso kanceliarija mėgino atleisti tyrimo vadovą.
BBC laidos „Newsnight“ užsakytu tyrimu nustatyta, kad beveik visi homeopatai rekomendavo neveiksmingas homeopatines tabletes nuo maliarijos, atkalbinėjo nuo medicininės šios ligos profilaktikos ir netgi nesuteikė elementarių žinių, kaip apsisaugoti nuo moskitų įkandimų. O tai jau nei holistinis, nei netradicinis požiūris. Ir kaip tai vertino pačių homeopatų priežiūros institucijos? Prieš šiuos homeopatus nebuvo imtasi jokių veiksmų. 81
Net jei homeopatai nežlugdo sveikatos apsaugos kampanijų ir nepalieka savo pacientų neapsaugotų nuo mirtinų ligų, tie, kurie neįgiję medicininio išsilavinimo, gali nepastebėti mirtinų ligų arba sąmoningai jas ignoruoti, savo pacientams liepdami liautis naudojus inhaliatorius ir išmesti širdies veiklą gerinančias tabletes. Yra daugybė pavyzdžių, bet man būtų per daug darbo imtis juos visus čia vardyti. Pakanka pasakyti, kad tuo metu, kai etiškas placebas galėjo suvaidinti savo vaidmenį, homeopatai sumaniai pademonstravo tam neturį nei pakankamos brandos, nei profesionalumo. Tuo tarpu madingi gydytojai, apstulbinti cukrinių tablečių komercinės sėkmės, retkarčiais pagalvoja – visiškai be jokios vaizduotės – ar nevertėtų jiems prisidėti ir patiems pardavinėti tas tabletes. O iš tikrųjų būtų daug protingiau pasinaudoti mūsų apžvelgtų tyrimų rezultatais, bet tik tam, kad būtų galima padidinti vaistų, kurie iš tiesų veikia geriau nei placebas, veiksmingumą, ir, neapgaudinėjant pacientų, pagerinti sveikatos apsaugą.
Ištrauka iš Ben Goldacre knygos „Apgaulingas mokslas“