Skaityti, domėtis, reflektuoti ir paskui rašyti apie silpnąsias žmogaus puses yra sunku. Patyriau tai besiruošdamas rašyti. Skaitydamas apie baimę, nerimą, gėdą, kančią, skyrybas, alkoholį ir kitus dalykus norom nenorom susiduri su savo silpnybėmis, pamatai, ko galbūt nelabai norėjai pamatyti. Patenki į tamsiausius savo užkaborius ir esi priverstas nors truputį „apsikuopti”. Visgi, pasirengimas nenuėjo veltui ir straipsnį pavyko parašyti. Žemiau aprašiau tris silpno žmogaus pavidalus, kuriuos šio pasirengimo metu atradau. Linkiu, kad jie padėtų gyvenime mums tapti stipresniems.
Siaura komforto zona
Pradėsiu nuo komforto zonos. Pirmą kartą su šiuo terminu susidūriau pratybų metu, kai turėjome 15 metrų aukštyje pereiti nuo vieno medžio į kitą virvėmis. Pratybų vadovas paprastai paaiškino, kad žmogus visada egzistuoja vienoje iš trijų zonų: komforto, pasikeitimų ir panikos. Idealiausia, jei žmogus nuolat būtų pasikeitimų zonoje. Būtent tada jis yra atviras pokyčiams, gali augti kaip asmenybė, keistis. (Čia turėjome suprasti, kad buvimas 15 metrų aukštyje mums padės patekti į pasikeitimų zoną, ir tikėtis, kad ne į panikos). Komforto zona užmigdo mus savo rutiniškumu – pirmadienis dažnai nieko iš esmės nesiskiria nuo antradienio, antradienis nuo trečiadienio… O panikos zona paralyžiuoja mūsų gyvenimą ir dažnai joje išvis negalime tikslingai veikti. Antras rimtesnis susidūrimas su komforto zonos sąvoka buvo tada, kai klausiau sėkmės mokytojo Anthony Robbinso garso įrašo. Išgirdau puikų komforto zonos vaizdinį: tereikia įsivaizduoti apskritimą ir save, stovintį jo viduryje. Vidinis apskritimo laukas yra mano komforto zona: visos problemos, su kuriomis susiduriu tame lauke, yra įveikiamos ir nereikalauja pernelyg daug pastangų. Tikrasis iššūkis manęs laukia susidūrus su kažkokia problema, kuri yra už komforto zonos ribų. Pavyzdžiui, aš noriu pradėti draugauti su mergina, tačiau niekad nesu užkalbinęs nepažįstamos merginos ir labai bijau tai padaryti.
Tai, kaip asmuo įveikia gyvenimo sunkumus, daug apie jį pasako. Vienas nusispjaus ir toliau gyvens kaip gyvenęs, o kitas sukaups visą ryžtą ir užkalbins merginą. Beje, teko skaityti, kad būtent taip savo būsimą žmoną sutiko psichologas Albertas Ellis. Būdamas labai drovus, jis sukaupė visas savo jėgas ir Bronkso botanikos sode per vieną mėnesį pakalbėjo su 100 nepažįstamų merginų. Viena iš jų paskui tapo jo žmona. Visą šį pasakojimą apie komforto zonas galiu apibendrinti akcentuodamas kelis dalykus. Pirma, dvasiškai augame nuolat priimdami gyvenimo iššūkius ir įveikdami sunkumus, nes būtent tada plečiasi mūsų komforto zona. Antra, didėjant komforto zonai, auga ir mūsų galimybės, žmogiškasis potencialas, pasitikėjimas savimi, savigarba. Galiausiai, komforto zonos ribas labai gerai parodo baimės ir nerimo jausmai. Greičiausiai, daug tiesos yra posakyje: ko labiausiai bijai, tą ir reikėtų tau daryti, nes jei nuolat imsies įprastos veiklos, apims nuobodulys ir įsivyraus rutina. Taigi, pirmas silpno žmogaus pavidalas yra siaura komforto zona, kuri nenoriai ir vangiai plečiama.
Disciplinos stoka
Antrasis pavidalas, apie kurį norėsiu plačiau pasamprotauti, yra disciplinos stoka. Esu susidūręs su labai geru posakiu: bet kokį darbą galima padaryti, bet ne dabar. Labai puikus išsisukimas iš padėties. Pažadu, kad padarysiu darbą, ir nustumiu jį neribotam laikui į ateitį. Kitas pavyzdys, tinkantis kalbant šia tema: žinau, kad rūkyti yra negerai, tačiau dar truputį parūkysiu ir jau paskui mesiu. Tas „paskui” taip pat labai neapibrėžtas, dažniausiai aišku tik tiek, kad „paskui” reiškia „tikrai ne šiandien”. Šie pavyzdžiai suponuoja daug žmogaus silpnumo apraiškų:
- galiu teigti, kad negalintis mesti rūkyti čia ir dabar mėgsta atidėlioti svarbius darbus,
- taip pat toks žmogus gali nesiimti rimtų veiksmų, nes jis paprasčiausiai nenori mesti rūkyti; taip sako tik norėdamas gerai atrodyti iš šalies, o iš tikrųjų neturi vidinės motyvacijos įgyvendinti savo sumanymui,
- šis cigarečių mėgėjas gali pasižymėti ir tokia savybe, kaip neapgalvotas pažadų dalinimas į kairę ir į dešinę; jį netgi draugiškai pašieptume pavadindami „pažaduku”.
Visas šias tris silpnybes norėtųsi sujungti ir pavadinti terminu „disciplinos stoka”. Jeigu jau prabilai žmonėms apie savo ketinimą mesti rūkyti (ar ką kita daryti), tai turėtum būti tvirtai apsisprendęs tą padaryti (pažadas), degti milžinišku noru trūks plyš tai įgyvendinti (vidinė motyvacija) ir pulti tai daryti nedelsiant (neatidėliojimas). Norisi dar keliais sakiniais papildyti šią mintį. Kauno jaunuoliai tiems, kurie mėgsta pažadėti, bet nevykdo savo pažadų, sako maždaug taip: „A girdi, atsakyk už „bazarą”!” Galbūt šis pasakymas nėra vien kauniečių subkultūros fenomenas, tačiau aš jį pirmą kartą išgirdau Kaune. Galime tik pasidžiaugti, kad ir jaunimas (bent jau pasąmoningai) eina teisinga linkme ir užsiima kolegų disciplinuotumo gerinimu. Šiai minčiai apie discipliną užbaigti dar keli sakiniai. Jei žmogus kažko nori, tačiau vis nesugeba to įgyvendinti, tai dažniausiai jis per mažai nori… Gan keistoka mintis, tačiau esu linkęs jai pritarti. Jei tu imiesi darbo nusiteikęs „kalnus nuversti”, tai tikrai padarysi daugiau negu tavo kolega, kurio nusiteikimas yra „pažiūrėsim, kaip čia seksis”. Tad, jei norite mesti rūkyti ir jums neišeina, gali būti, kad per mažai to norite. Ar tikrai nesugebėtumėte mesti rūkyti, jei pažadėčiau jums po mėnesio nerūkymo 10 000 Lt premiją? O jei 100 000 Lt? Be to, teko daug kur skaityti, kad suformuoti įprotį užtrunka tris savaites. Tai lyg kritinis periodas, kurį ištvėrus, turėtų susiformuoti įprotis nerūkyti.
Savęs negerbimas
Besirengdamas rašyti šį straipsnį, perskaičiau gydytojo psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko seną, tačiau nepasenusią knygą „Žmogaus silpnybių psichologija” (Vilnius, 1980). 55-ajame šios knygos puslapyje autorius kalba apie savigarbos stoką arba jos neturėjimą. Tai būtų trečiasis silpno žmogaus pavidalas. Knygoje išsakyti žodžiai taip stipriai mane paveikė, jog supratau, kad įtaigiai perpasakoti nesugebėsiu, dėl to cituoju: „Savigarba – tai asmenybės visumos jausmas. Ji įkvepia žmogui pasitikėjimo, tvirtumo visuose veiksmuose, drąsos, gerina jo orientaciją, ugdo savo vertės jausmą. Ji skatina imtis uždavinių, atitinkančių galimybes, neeikvoti jėgų smulkmenoms.” Ir toliau: „Savigarba leidžia pajusti savo asmenybės gilumą. Bemaž kiekviename žmoguje slypi didžiulės potencinės jėgos bei galimybės. Mūsų gyvenimas nuolatos suteikia kiekvienam progų sąmoningai ar nesąmoningai padaryti labai daug gera. <…> Ar ne stebuklus padaro žmogus kryptinga ilgalaike veikla, panaudodamas savo potencines galimybes?” Stokojantiems savigarbos A. Alekseičikas siūlo nuodugniau pažinti save, žinoti savo teigiamus bruožus, galimybes bei kartais sau pačiam visa tai priminti.
Taigi straipsnyje aptariau tris silpno žmogaus pavidalus: siaurą komforto zoną, disciplinos bei savigarbos stoką. Be abejo, žmoniškųjų silpnybių yra daug daugiau, tačiau aukščiau aprašytos šiuo metu man pasirodė aktualiausios ir vertos dėmesio. Tiems, kurie domitės šia tema, tikrai rekomenduoju A. Alekseičiko knygą.
Baigdamas norėčiau pasiūlyti paprastą eksperimentą. Paskirkite vieną mėnesio dieną savo baimei įveikti. Tebūnie tai bebaimė diena. Atsibudę ryte, sukaupkite visas savo jėgas ir įveikite vieną konkrečią baimę, padarykite tai, ką atidėliojote daugelį dienų, savaičių, mėnesių ar net metų. Žinau, kad tai – drąsus pasiūlymas, gal net kiek lengvabūdiškas. Tačiau gyvenimas juk ir yra tam, kad būtume drąsūs, rizikuotume bei iš tikrųjų gyventume!?
Timas Petraitis