Ką reiškia „skubėti gyventi“? Tai gali reikšti ir pasiūlymą skubėti „patirti gyvenimo džiaugsmus“. Žinoma, tai nieko blogo. Tačiau vargu ar tokiam patyrimui mums duota būtent jaunystė ir tik jaunystė. Juk jaunystėje patirti gyvenimo džiaugsmą dažniausiai trukdo nepasitikėjimas ir nerimas.
Natūralu, kad ir brandus žmogus, būdamas gyvas ir gyvendamas tarp žmonių, gali jaustis neramiai: juk jei jis nori būti pranašesnis už kitus, kiti su juo konkuruoja. Tarkime, jaunos moterys nori susirasti vyrus: jei neskubėsi, ar nebus visi vyrai išrinkti ir ar neliksi senmerge? O vyrams reikia išsikovoti geresnę moterį – kitaip liksi senbernis. Arba štai verslo nišos – jei neužimsi, argi jų neužims apsukresni verslininkai? O kur dar priėmimo į darbą konkursai, ypač kai tiek bedarbių! O laisvos vietos kopose vasarą! O eilės prie nupigintų prekių prekybos centruose! Greitai užsipildančios laisvos vietos stovėjimo aikštelėse! Skubėk, nes nebeliks… Iš kur tas mūsų medžiotojo instinktas?
Verta atsižvelgti į prancūzų filosofo Michaelio Fuko idėjas.
Praeityje paklusdavome gamtos ritmams
Atkreikime dėmesį, kad mūsų rūšis – homo sapiens – nuo pat pradžios buvo priversta skaitytis su ja supančia gamta ir niekad nemanė esanti už ją pranašesnė. Senovės istorikai mano, kad didesnę mūsų istorijos dalį žmonės tiesiog… ilsėdavosi. Tam, kad perlauktų liūtį ar audrą. Po to vyrai trumpai pamedžiodavo. O po to – ilgas miegas. Taip, medžiojant reikėdavo greitai bėgti ir taikliai mesti ietį į kokį nors gyvį. Tačiau viskas trukdavo ne ilgiau kaip kelias valandas. Moterys tuo metu gamindavo maistą ir neskubėdamos ramindavo vaikus. Atsiradus žemdirbystei reikėdavo laukti ištisus mėnesius, kol ateis tinkamas sezonas sėti, pjauti ir rūšiuoti derlių. Atsiradus gyvulininkystei atsirado piemenų, prižiūrinčių bei lėtai ganančių gyvulių bandas. Žmogaus gyvenimas negalėjo būti greitesnis už gamtą, jis taip paklusdavo gamtos ritmams, kad laiko suvokimas buvo ciklinis – jis tarsi ėjo ratu.
Kitoks laiko suvokimas – linijinis – atsirado palyginti vėlai, išsiplėtus pramonei, atsiradus masinei gamybai ir visuotiniam pelno siekimui. Žmonės ėmė dirbti visą darbo dieną alindami save, o savininkai įsivėlė į negailestingą konkurencinę kovą. Atsirado mechanizmų – visur paplito greitai besisukančių ratų, turbinų. O žeme, vandeniu ir dangumi ėmė judėti transporto priemonės. Laikas taip pat tarsi ėmė judėti į priekį – aukščiau, greičiau, stipriau!
Ypač akivaizdus skubėjimas išpopuliarėjusiame sporte. Bėgiko gyvenimo prasmė – nubėgti kuo greičiau. Šiuo metu šimto metrų distancijos bėgimo rekordas yra 9,69 sek. O britai raketiniu automobiliu jau siekia lėkti 1600 km/val. greičiu. Tik įsivaizduokite – per sekundę nulėkti du su puse kilometro!
Galų gale ir valstybės nuolat skuba: štai šiuo metu kelios didelės valstybės skuba pareikšti savo teises į Atlanto vandenyną, kurio dugne gali būti naudingų iškasenų. Visai neseniai JAV ir Tarybų Sąjunga skubėjo prigaminti kuo daugiau branduolinių įtaisų. Ir į kosmosą visi skubėjo nuskristi pirmi. O kompiuterio procesoriaus dažnis pagal Mooro dėsnį padvigubėja kasmet… Atrodo, visas pasaulis tik ir skuba skubėti.
Be abejo, ši skubėjimo ideologija veikia ir kiekvieną žmogų. Kadangi techninėmis naujovėmis žavisi ne visi, kiti šią skubėjimo idėją supranta kaip pasiūlymą skubėti tenkinti savo poreikius. Iš kurių pamatiniai – fiziologiniai, saugumo, meilės ir pagarbos. Tai reiškia: iki tam tikro amžiaus skubėk susirasti savo meilę, skubėk įsigyti išsilavinimą, pinigus, gerą darbą, skubėk apsiginti disertaciją ir užsitikrinti nuolatines pajamas… Norint tapti gera baleto šokėja reikia pradėti nuo darželinio amžiaus. Norint padaryti sporto karjerą reikia orientuotis, kad trisdešimties tavo karjera baigsis. Visa tai patvirtina pagrindinį įsitikinimą: gyvenimas trumpas, ir tu turi skubėti. Ir jei paskubėjai pasirūpinti materialinėmis gerybėmis, skubėk tapti pranašesnis už kitus.
Psichoterapeutas Olegas Lapinas