Kalbant apie skyrybas kyla daug klausimų. Klientai klausia psichologo, kada laikas skirtis? Daugelis žmonių ateina norėdami suprasti ar bloguose santykiuose jau reikia skirtis, ar dar ne. Sunku pasakyti kada žmonėms laikas skirtis. Būna, kad žmonės su blogais charakteriais ir nesutaria, bet jeigu jie išsiskiria, tai randa ką nors dar blogesnio arba praleidžia likusį gyvenimą vieni, pikti ir nusiminę. Galbūt kai kurie žmonės ir neturi skirtis, kiti ir gerai sutardami lengvai išsiskiria, randa dar geresnius santykius. Negalime žmonių taip lengvai lyginti tarpusavyje.
Kada reikia sunerimti?
Tam tikri ženklai reiškia, kad jau tikrai prastai, kad jau labai tikėtinos skyrybos. Pradžioje būna tik atsiribojimas, mažiau intymumo, labiau išryškėja žmonių charakterių skirtumai. Vienas nori vienaip, kitas kitaip, vis mažiau seksualinių santykių. Čia yra tik pradžia. Kai yra tik tokie ženklai, labai daug ką dar galima sutvarkyti. Bet, jeigu žmonės jau visiškai nesiskaito vienas su kitu, praranda pagarbą, pradeda žeminti vienas kitą, kuria atskirus gyvenimo planus, net nesuderindami su savo antrąja puse, tai jau tikrai yra sunki padėtis.
Faktiškai visada skirtis reikia, kai žmonės pradeda naikinti vienas kitą. Bet vis tik nežiūrint kančių laipsnio, kuris gali būti pasiektas, dar labiau reikėtų atsakyti pačiam sau į klausimus, ar aš kažką išmokau iš tų kančių, ar aš tikrai žinosiu ką kituose santykiuose daryti kitaip? Labai tikėtina, kad jeigu pats likai toks pat, nežiūrint visos trauminės patirties bendro gyvenimo metu, vėl sutiksi žmogų su tomis pačiomis problemomis ir tada vėl vienokia ar kitokia kančia pasikartos. Būtina patobulėti prieš žengiant žingsnį iš vienų santykių į kitus. Žmogus turi būti paaugęs pats ir tada sutiks geresnį partnerį.
Kodėl nepavyksta išsiskirti?
Žmonės dažnai neišsiskiria dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, viena iš tokių priežasčių gali būti, kad skirtis yra amoralu ir gėdinga, tarsi turėtas statusas, kai galėjo vaidinti idealią šeimą, o dabar visi matys, kad nesugebėjo sukurti santykių, kad pralaimėjo, – tarsi gėda prieš kaimynus, prieš tėvus, prieš giminaičius ir draugus.
Kitas dalykas, dėl ko baiminamasi skirtis, gali būti, kad žmonės labai bijo paties palikimo momento ir vienatvės. Baisus jausmas, kad liksi vienas namuose ir kauksi kaip vilkas, kaip tai bus skausminga. Ypač tai stipriai gali pajausti žmonės, kurie vaikystėje patyrė palikimo momentų. Tai gali būti asmenys, kurių išsiskyrę tėvai arba buvo kažkada palikti vieni namuose, kurie ilgai verkė palikti vieni arba neprižiūrėti. Gali būti ir tokia patirtis, kad staiga kas nors mirė vaikystėje, – pavyzdžiui močiutė, kuri prižiūrėjo jus. Jeigu vaikystėje yra išgyventa patirtis, kad vaikas
patyrė išsiskyrimą, kaip klaikų skausmą ir siaubą, tai išsiskyrimas su artimu žmogumi yra labai panašus, kaip kūdikio ir motinos ryšio nutraukimas. Toks patirtas skausmas ir panika gali pasikartoti. Suaugusiam žmogui dažniausiai tai trunka ilgai ir po tokios vienatvės žmogus nepasitiki santykiais su aplinkiniais, bijo padaryti pirmą žingsnį, ieškoti santykių, bendrauti. Nauji santykiai patys neatbėgs. Svarbu sau pačiam pasakyti, kad jūs norite bendrauti, kad jūsų gyvenimas pasikeitė, nes dar ir nuo to priklauso kiek tai bus lengva.
Kaip taisyklė, daugeliui žmonių atsiranda, toks, kaip papildomas varikliukas ir jie jau įvykus skyryboms, su visiškai naujomis jėgomis pradeda ieškoti pažįstamų ir gana greitai juos randa. Dar gali būti baiminamasi išsiskirti dėl finansų, kad bus sunku verstis. Galvojama, kad vaikai bus be tėvo ar be mamos. Iš tiesų, vaikams bloga šeimos atmosfera yra paprastai blogiau negu išsiskyrę nekonfliktuojantys tėvai rodantys jiems dėmesį.
Vienintelė priežastis, dėl kurios tikrai neverta skirtis, – jeigu žinai, kad santykiuose dar kažko nepadarei, kad galbūt savo rankomis tuos santykius ir griauni, kad galbūt nebandei iš tikrųjų spręsti problemų, kaip pavyzdžiui pasitelkti į pagalbą profesionalius psichologus. O jeigu jau viskas išbandyta ir tik iš baimės bei gėdos prieš kitus baiminamasi, tada verta išdrįsti skirtis.
Skyrybų procesas
Dabar moterys ir vyrai skyrybas išgyvena skirtingai. Negaliu pasakyti, kad kažkurie išgyvena sunkiau ar lengviau. Bet yra skirtingos situacijos, kaip pavyzdžiui – vyras lieka be namų, be vaikų, apkrautas įvairiais mokesčiais ir tuo pačiu labai vienišas. Moteris atvirkščiai, – lieka su vaikais, jai tarsi šilčiau, bet staiga atsiranda ir daug pareigų. Tenka pačiai uždirbti pinigus ir viskuo rūpintis, labai sunku pradėti kažko ieškoti. Antrą pusę, ko gero, greičiau susiranda vyrai negu moterys.
Dar yra toks klausimas – skirtis palaipsniui ar iškarto? Aišku atrodytų teisingiau iškarto. Jeigu jau apsisprendei, tai skirkis tuoj pat. Bet yra tokių žmonių, kurie padarę tokį žingsnį, pakliūna į tokias baisias kančias, kad jie greitai parbėga atgal ir dar kartą padaryti tokį žingsnį pasidaro žymiai sunkiau.
Jeigu žmogus viduje nėra stabilus ir stiprus, jam geriau skirtis palaipsniui. Po truputį nutolstant nuo partnerio, vis mažiau praleidžiant laiko kartu, vis mažiau leidžiant su juo gyvenimą. Tokia strategija turi teigiamą pusę. Skiriantis palaipsniui, kartais žmogus jaučiasi geriau ir žiūrėk jau skirtis nebereikia. Kitas pradeda elgtis kitaip. Pamatęs partnerio išlaisvėjimą, sustiprėjimą ir nutolimą, atsiranda tikėjimas, kad dar įmanoma sutvarkyti santykius.
O kas gi atsitinka po skyrybų?
Po skyrybų dažniausiai būna kritinis laikotarpis. Žinoma, priklauso kiek metų žmonės buvo kartu, kokie buvo jų santykiai. Yra įdomus dalykas, kad kuo geresni buvo santykiai, tuo lengvesnės skyrybos. Blogiausia yra tokiose porose, kuriose buvo labai blogi santykiai. Kodėl? Todėl, kad jau iki skyrybų žmogus išgyveno visiškai baisioje situacijoje, kurioje kasdien būdavo žeminimas, kankinimas ir žmogus visiškai emociškai pribaigtas. O paskutinis uždėtas lašas – skyrybos, teismai, turto dalybos. Nervų sistema sunkiai gali atlaikyti. O jeigu santykiai nebuvo taip emociškai išdraskyti, tai žmogus tiesiog įeina į skyrybų ruožą būdamas sveikesnis. Kita vertus, jis geriau supranta kas buvo, ko trūko, kas buvo blogiau, realiau mato situaciją. Žmogus, kuris yra labai silpnas, gali visiškai nebesusigaudyti ir apkaltinti tik save arba antrą pusę. Tada skyrybos, atrodo, kaip beprasmė destrukcija.
Esminiai momentai skiriantis yra tokie: turi būti pykčio ir gedėjimo pusiausvyra. Paprastai po skyrybų visada lieka šie abu jausmai. Kažkas buvo gerai, dėl ko su šiuo žmogumi buvo pradėta bendrauti, gyventi ir kažkas buvo blogai, dėl ko išsiskirta. Tipiškai žmonės yra linkę užsiciklinti ant vieno iš šių jausmų. Staiga jiems, atrodo, kad viskas buvo gerai arba blogai. Tada gedėjimo procesas. Žmonės sustoja, nes turi būti iki galo išgyventi, išjausti abu jausmai. Tik tada jie sumažėja, nusėda ir tarsi atsiveria naujos galimybės. Svarbu bandyti ne vien tik pykti, bet ir pagalvoti gerai.
Idealizuotas, išėjęs žmogus kartais tampa kaip angelu, o paliktas žmogus, kaltina tik save ir viliasi, kad kitas dar sugrįš. Jis bando siūlyti ir tą ir aną, o tas vis tiek negrįžta. Tas, kuris negrįžta, elgiasi protingai, nes žino, kad kai sugrįš, vėl jis neįtiks. Svarbu abu jausmus išklausyti ir išgyventi, pereiti per visas stadijas – netikėjimo, šoko, gedulo, pykčio ir vilties, kuri dingsta paskutinė. Laukti kol skausmas praeis. Kiek laiko truks skausmas, nežino niekas. Tradiciškai tai trunka apie metus, priklauso nuo santykio trukmės. Jeigu santykiai buvo labai ilgi, gali užtrukti ilgiau, o jeigu trumpi, galbūt ir trumpiau.
Gedulas ir naujų santykių pradžia
Klausimas yra, o kaip žmogus jaučiasi, kai praeina tas gedulas, kaip nusiteikęs kitų santykių atžvilgiu? Kol žmogus dar pilnas gedėjimo, kituose santykiuose, jis, kaip skęstantis griebiasi šiaudo ir griebs bet ką. Taip jis gali pagriebti kitą nelaimę ir tokiuose santykiuose toli gražu nevisada viskas einasi gerai. Dažnai matosi, kad žmogus nori įsikibti į kažką, o kitas būna pilnas savų bėdų. Geriau jau įsikibti pačiam į save ir į sveikesnius žmones.
Vėliau, jeigu gedėjimas vyksta gerai ir sklandžiai, tada labai svarbu žmogui skirti jėgas ir laiką kažkur, kas keltų savigarbą. Patikėti, kad jis kažką sugeba nuveikti, pabūti su draugais. Tiesiog pajausti savo pasaulį, ką jis mėgsta pats ir truputėlį pabūti atokiau nuo santykių. Tačiau svarbu per ilgai neužsisėdėti tokioje būsenoje, nes po to, atsiranda problema, kad žmogus darosi labai įtarus ir jau į bet kokius naujus santykius žiūri įtariai. Ypač tai
matosi pažinčių portaluose. Kažkokį, netokį žodį pasakė ir jau naująją pažintį iškarto žmogus nurašo. Viskas atsitinka dėl įtarumo, dėl baimės įsipareigoti, baimės išlieti savo jausmus, nes su tais jausmais jau anksčiau įvyko kažkas blogo.
Taigi, verta save stebėti ar pasiryžimas naujiems santykiams yra švarus ir pozityvus, nes nuo to priklauso kokį jūs žmogų sutiksite. Baigiant šią temą, verta pasakyti, kad bet koks praradimas yra visų pirma nepralaimėjimas, o tiesiog skausminga galimybė išplėsti savo pasaulį.
Genovaitė Petronienė