Atmintis man sako, kad aš tai padariau, išdidumas – kad negalėjau to padaryti. Galiausiai atmintis pasiduoda. (Nyčė)
Nieko naujo nepasakysiu – žmogaus kūnas atspindi mintis. Kai supykstame, kraujas suteka į galvą , kai išsigąstame – išteka. Supykus širdis plaka greičiau, o kai esame laimingi, bendras kūno tonusas yra kitoks, nei liūdint. Mes parodome nuotaikas veido išraiškomis, o požiūrius ir jausmus – judesiais ir gestais taip tiksliai, kad kiti žmonės geriau supranta mus iš gestų nei iš žodžių. Ir ne tik geriau supranta, bet ir labiau tuo tiki. Net tuomet, kai sutikę gatvėje nemėgstamą asmenį, apsimestinai sakome: „Džiaugiuosi tave matydamas“, – balso intonacija, kūno laikysena, žvilgsnis ar kiti kūno kalbos ženklai būtinai atskleis mūsų melą. Gal sutiktasis irgi apsimes, kad patikėjo mūsų nuoširdumu, gal kaip dvi mandagios kaukės net pabendrausime kelias ar keliolika minučių, bet išsiskyrę jausimės lyg baisiai neskaniai užvalgę prastame stoties bufete.
Taip jau yra: giliai ir nuoširdžiai pajaustą jausmą ir netgi nuoširdžiai pajaustą mintį išreiškia visas organizmas. Mums nereikia mokytis verkti, kai nuliūstame, ar išrausti, kai supykstame. Šios reakcijos būdingos ir suprantamos visų rasių ir kultūrų žmonėms, nes jos kyla iš esminių jutiminių ir jausminių išgyvenimų, bendrų visai žmonijai. Atkreipkite dėmesį į vaikus – jų nuoširdumas, sugebėjimas bendrauti, subtilus žmonių pažinimas, mokėjimas įžvelgti žmonių ketinimus, kad ir ką jie šneka, verčia žavėtis ir perša mintį, kad tokios vaikų savybės mums būtų tikras lobis.
S. Freudas žmogaus psichiką lygino su ledkalniu, kurio didžioji dalis yra neregima. Mūsų sąmoningas žinojimas (sąmonė) – tai ta nedidelė matoma ledkalnio viršūnė, o didžioji po vandeniu esanti ledkalnio dalis – pasąmonė – tai žmogaus mintys, norai, jausmai, prisiminimai, kurių daugumos jis neįsisąmonina; taip pat išstumtos aistros ir mintys, kurių pripažinimas žmogui būtų pernelyg skausmingas. Žmogaus pasąmonę galima „pajusti“ iš jo laisvųjų asociacijų (nevaržomo kalbėjimo, kas ateina į galvą), įsitikinimų, įpročių ir simptomų, taip pat iš sapnų, apsirikimų kalbant ar rašant (S. Freudas juos pavadino riktais), jo humoro.
Pasąmoninių troškimų išraiška
Pasąmoninio proceso sąvokos atradimas padėjo S. Freudui paaiškinti tokius reiškinius kaip netikėtą užmiršimą arba netyčia išsprūdusius žodžius, kuriems dar nebuvo rasta paaiškinimo ir kurie glumino daugelį tuometinių tyrinėtojų. Mums visiems pažįstamas reiškinys, kai staiga negalime prisiminti kokio nors gerai žinomo vardo. Be abejo, toks užmiršimas gali kilti dėl daugelio priežasčių, tačiau S. Freudas nustatė, kad dažniausiai taip atsitinka todėl, kad kažkas mūsų viduje nenori galvoti apie tą vardą, nes jis asocijuojasi su baime, pykčiu ar kitu panašiu jausmu. O kadangi mes trokštame atsiriboti nuo tų nemalonių išgyvenimų, tai pamiršome ir vardą, kuris su jais asocijuojasi.
Tokių reiškinių priežastis ne visada yra baimė ar kaltė. Jei susitikus asmenį vietoj „laba diena“ išsprūsta „viso gero“, vadinasi, išreiškėme savo tikrąjį jausmą – norėjome kuo greičiau atsikratyti sutiktuoju ar net išvis nenorėjome su juo susitikti. Įprastinės elgesio normos užtveria kelią tokiam jausmui, tačiau jis prasprūsta ir, netikėtai išlindęs į dienos šviesą, pakiša ant liežuvio kaip tik tuos žodžius, kurie atspindi tikruosius mūsų jausmus, nors sąmoningai mes ketinome parodyti, kad džiaugiamės susitikimu.
Pasąmonės pageidavimu dažnai pamirštame įvairius dalykus ir užmiršimas leidžia kelti realią prielaidą apie slaptus užmaršaus žmogaus troškimus. S. Freudas, sukūręs išstūmimo sąvoką, teigė, kad mūsų atminties sistemos iš tiesų pačios save cenzūruoja. Kad apsaugotume savivaizdį ir sumažintume nerimą, skausmingus atsiminimus galime išstumti. Tačiau nugramzdinti atsiminimai, pasak S. Freudo, niekur nedingsta.
Ką žinome apie pyktį?
Pyktis – vienas būdingų žmogaus jausmų, tačiau toli gražu ne visuomet esame pajėgūs pyktį priimti kaip būtiną jausmą, galintį ne tik bloginti žmonių santykius, bet ir padėti gyventi šiame pasaulyje. Jeigu kas nors įkyriai jums triukšmauja po langais, troleibuse užlipa ant kojos ar išnaudoja darbe, pyktis gali būti priemonė, padedanti atsikratyti nepalankios situacijos.
Kodėl pyktis dažniausiai vertinamas ir suvokiamas išskirtinai negatyviai? Pirma, mūsų kultūra ir auklėjimas aiškiai suformuluoja pykčio kriterijus. Dažniausiai tai, ką girdime iš tėvų, skatina atsikratyti šio jausmo. Vaikams uoliai kalamos elgesio taisyklės: „pykti negalima“, „geros mergaitės niekada nepyksta“, „fui, kaip negražu šitaip pykti…“ O kaip pykti, kad būtų gražu? O ką daryti su tuo jausmu? Suaugusieji patys paprastai to nežino ir vaikai greitai išmoksta pyktį nuneigti, ypač kai tėvai jo netoleruoja.
Antra priežastis, dėl kurios pyktį sunku pateisinti, susijusi su jo išraiška. Pyktis dažniausiai asocijuojasi su agresija, tačiau agresija tėra ryškiausia pykčio išraiškos priemonė, neretai susijusi su impulsų kontrolės stoka. Piktas žmogus nebūtinai yra agresyvus ir agresija nebūtinai reiškia destrukciją. Brandus žmogus pyktį toleruoja ir gali jį išsakyti. Gal kam keistai nuskambės, tačiau agresija kartais būna ir brandos požymis – ji gali skatinanti žmogų judėti į priekį, ko nors gyvenime siekti, daryti karjerą, kovoti ir nugalėti.
Be abejonės, nebrandumo požymis – kilusį jausmą išreikšti veiksmu (supykau – ir trinkt durimis, tėkšt lėkštę į grindis ar kaimynui kumščiu į dantis), bet taip pat nebrandu pyktį slėpti ar neigti. Jei stengiamės taip daryti, neretai pyktis ima kauptis ir galiausiai tiesiog „sprogsta“, o pasireiškia fiziniais simptomais (opaligė, hipertonija, miokardo infarktas ar kt.) ar nekontroliuojama agresija. Beje, fizinė liga, kuri tampa sukaupto per ilgą laiką pykčio išraiška, rodo agresijos nukreipimą į save.
Paradoksas, tačiau pernelyg slopinamas pyktis virsta agresija, kurios asmuo taip stengėsi išvengti.
Snieguolė Kirijanovienė