Visi žinome, kad akių kontaktas yra labai svarbus informacijos apie kitų žmonių jausmus ir intencijas šaltinis – jausmai „matomi“ veide. Nuo pat gimimo esame dėmesingi veido išraiškoms. Pastebėta, kad net naujagimiai pastebi ir atskiria veido išraiškas. Jau ropodamas kūdikis tėvų veido išraiškas naudoja kaip gidus elgesiui aplinkoje. Vis dėlto veidai atlieka žymiai galingesnę rolę žmogaus gyvenime. O ypač kūdikystėje, kai žvilgsniai ir šypsenos tiesiogiai padeda augti smegenims!
Kas vyksta smegenyse?
Pozityvūs žvilgsniai yra gyvybiškai svarbūs stimulai socialių, emociškai inteligentiškų smegenų augimui. Kai kūdikis žiūri į mamą arba tėtį ir mato išsiplėtusius vyzdžius, kūdikio nervų sistema maloniai sužadinama ir jo širdies ritmas pagreitėja. Malonumo neuropeptidai, vadinami beta-endorfinais, patenka į cirkuliaciją. Šie ir kiti endogeniniai, arba „namie pagaminti“, neurotransmiteriai padeda augti neuronams, reguliuodami gliukozę ir insuliną. Dėl visų šių ir kitų procesų, pirmaisiais metais kūdikio smegenys augai labai sparčiai ir padvigubėja svoriu. Pirmuosius du metus dėl biocheminių „atsakų“ į mamą, gliukozės metabolizmas yra nežmoniškai padidėjęs. Net genų pasireiškimas labai priklauso nuo socialinio indėlio, tad sėkmingas smegenų augimas ir genetinis vystymasis priklauso nuo gerų patyrimų kiekio.
Šypsenos – ne tik gerai nuotaikai
Pozityvios patirtys sukuria daugiau neuroninių jungčių – smegenys geriau aprūpinamos. Nors gimdami mes turime visus savo neuronus, daugiau jų mums gyvenime ir nereikia, bet reikia juos sujungti ir priversti dirbti. Kuo daugiau jungčių, tuo geriau gali būti panaudotos įvairios smegenų dalys. Tarp 6 – 12 mėnesių stebimas šių sinapsinių jungčių protrūkis prefrontalinėje smegenų žievėje. Būtent tuo metu vystosi intensyvus malonus santykis tarp kūdikių ir tėvų. „Ropojimo amžiuje“ prefrontalinės žievės augimas pasiekia savo proveržio piką, kai kūdikio pasiekimai suteikia tėvams džiaugsmo ir pasididžiavimo jausmą, o kūdikiui – pakilią nuotaiką. Geros tėvystės, kaip ir apskritai bet kokio artimo santykio, savybės iš esmės yra emocinio reguliavimo savybės. Gebėjimas klausytis, pastebėti, gebėjimas atkurti santykius per fizinį, emocinį ar protinį kontaktą, per prisilietimą, šypseną, gebėjimas „įdėti“ jausmus į žodžius – visa tai yra asmeniniai gebėjimai.
Šias savybes galima ugdytis – tam tereikia laiko ir kad tai būtų mūsų prioritetas. Nors šiuolaikinei vartotojiškai, į tikslus orientuotai visuomenei tai yra iššūkis, tačiau net dažnesnės šypsenos ir šiltos emocijos gali padaryti didesnę įtaką nei įsivaizduojame.
Audronė Bakšienė