Ar pastebėjote, jog kartais įklimpstate į santykius, kurie jums yra nemalonūs? Gal nuolat pykstatės su savo antra puse dėl tų pačių kvailų dalykų? O gal esate sutikęs žmogų, kuris kalba apie savo problemas, o į visus aplinkinių pasiūlymus reaguoja fraze „taip, bet…”, kol nebelieka galimybių pagelbėti ir stoja nejauki tyla?
Susigaudyti, kas yra transakcinė analizė (TA), kokia jos esmė, tikslai, mums padės psichologas, Lietuvos transakcinės analizės asociacijos narys Algimantas Smailys.
TA tėvas yra Ericas Berne (JAV), kurį psichoanalizės mokė pats S. Freudas. TA yra psichoanalizės atšaka, kuri daugiau dėmesio skiria ne psichikos analizei, bet santykiams. Taigi Ericas Berne, kurdamas savo teoriją, daugiausia dėmesio skyrė išoriniams santykiams ir jų dinamikai. Tikriausiai sutiksite, kad nuo santykių priklauso ir didžioji dalis mūsų jausmų: esame laimingi išgėrę kavos su senu geru draugu, o eilinis konfliktas su kaimyne gali sugadinti visą dieną. TA specialistai mano, jog būtent pokyčiai tarpusavio santykiuose keičia ir mūsų savijautą.
Kaip teigia pašnekovas, TA skiriasi nuo kitų psichoterapijos rūšių aiškia tvarka, sistema ir schemomis. Ši terapijos rūšis yra tikra atgaiva analitinio mąstymo žmonėms, kuriems reikia aiškių apibrėžimų, paaiškinimų ir sistemos. Kartu ši terapijos rūšis labai intriguojanti – juk norime pažinti savo gyvenimo dėsningumus, išsiaiškinti, į kokius žaidimus esame įsivėlę su kitais. O toks žaidimo įsisąmoninimas atveria kelią kitokiam santykiui – intymiam, atviram bendravimui. Giliai viduje to siekiame visi.
Vaiko intuicija ir Tėvo jėga
Prisimenu, kaip viena mano draugė stebėjosi: „Kai tik mano vyras (kuris yra didelės firmos vadovas) susitinka su draugais, jis pradeda elgtis kaip vaikas: vakar sode lakstė ir gainiojo vieni kitus su vandens šautuvais.” Pastebėkite save – juk esate kitokie su savo draugais, viršininkais, vaikais. Pagal E. Berne, bendravimo pozicijos yra trys: Tėvo, Vaiko ir Suaugusiojo.
Pradėkime nuo Vaiko. Ši pozicija mums susiformuoja iki 6 metų. „Vaiko būsena – tai sugebėjimas džiaugtis, būti spontaniškam, kūrybingam. Taip pat būdinga intuicija, gebėjimas susidaryti apie žmogų pirmą įspūdį, jį „nuskenavus” žvilgsniu. Tada iš karto galime pasakyti, ar jis mums patinka, ar juo galima pasitikėti. Mūsų vidinis Vaikas automatiškai pastebi kūno kalbą, veido išraiškas. Būdami šios būsenos renkamės partnerius, sutuoktinius, draugus. „Įvertinimą „patrauklus žmogus” pasako Vaikas, o ne Suaugusysis, kuris viską suskaičiuoja, numato, planuoja”, – teigia A. Smailys.
Tėvo būsena susiformuoja iki 12 metų. Dažniausiai tai yra iš savo tėvų ar kitų vyresnių ir mums svarbių žmonių, autoritetų perimtos nuostatos, įsitikinimai ir elgesio stereotipai. Tai būsena, kurios būdami mąstome, jaučiamės ir elgiamės taip, kaip mūsų tėvai. Kalbinto psichologo teigimu, lietuvių tėviškoji dalis yra labai griežta dėl pakankamai griežtų mūsų tėvų. „Lietuviai dažnai vadovaujasi taisykle: „Negirk savo vaikų, tegu kiti giria.” Mūsų Tėvas dažnai yra griežtai vertinantis ir nelabai konstruktyviai kritikuojantis. Žmogui tai sukelia kaltę, savigraužą. Neretai save koneveikiame, manydami, jog turėjome elgtis vienaip ar kitaip. Žinoma, dėl to blogiau jaučiamės, nuolat griaužiamės ir prarandame vidinę energiją. Kai kovoja mūsų vidinis Tėvas ir Vaikas, patenkame į aklavietę, slopinami mūsų jausmai, sunku priimti sprendimus, juos įvykdyti ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Atpažinęs tokią situaciją terapijoje A. Smailys stengiasi padėti žmogui išsiaiškinti, kieno mintys reiškiamos: „Dažnai tėviškos reiklios mintys skamba kitokiu tembru, kitokia intonacija. Aš pasiteirauju kliento, kieno tai žodžiai. Siūlau pagalvoti, kieno tos mintys, klausiu: „Gal tu pats kitaip galvoji?” O kartais prašau prisiminti ir kitokių, priešingų dalykų, situacijų, kuriose tėvai palaikė, drąsino.”
Na, ir trečioji pozicija – Suaugusiojo. Ji apibūdinama kaip būsena, kai reaguojama į „čia ir dabar” vykstančius dalykus. Būdami šios būsenos galime pasinaudoti visa patirtimi, kurią sukaupėme per savo gyvenimo metus. Pagal TA, tai – ideali būsena, nes geriausiai priimama realybė ir tinkamai į ją reaguojama. Dėl to TA specialistas smulkiai išsiklausinės, kokie jūsų su terapija susiję lūkesčiai, ko norite pasiekti, ką esate pasirengęs padaryti, ko tikitės iš terapeuto. Tokie klausimai yra skirti mūsų Suaugusiajam. Kuo tiksliau šie dalykai įvardijami terapijos pradžioje, tuo mažesnė tikimybė, jog įsitrauksite į žaidimus vykstant terapijos procesui.
Gyvenime svarbu, kad visos šios būsenos sutartų. „Svarbu išmokti naudotis Tėvo jėga, Suaugusiojo gebėjimu numatyti ir Vaiko džiaugsmu bei energija”, – teigia psichologas A. Smailys. Tačiau vidinės darnos, kuri leistų gyventi autentišką gyvenimą, dažnokai trūksta. Mus užvaldo jausmai, kurių negalime suvokti, jaučiamės pikti, liūdni, pasimetę. Kas nutinka?
Koks tavo gyvenimo scenarijus?
Transakcinė analizė, kaip ir psichoanalizė, didelę reikšmę teikia vaikystei. Šios psichoterapinės mokyklos atstovai teigia, jog vaikystėje patirti tėvų draudimai ar leidimai suformuoja mūsų sprendimus, požiūrį į gyvenimą. Kadangi Vaiko būsena formuojasi iki 6 metų, tuo metu gauti leidimai ar draudimai yra ypač svarbūs.
Transakcinė analizė pateikia tam tikrą sąrašą leidimų / draudimų, kuriuos vaikas augdamas gauna iš savo tėvų. Kaip teigia kalbintasis psichologas, vienas iš svarbiausių leidimų yra tas, su kuriuo susiduriame vos tik užsimezga mūsų gyvybė. „Pirmasis leidimas, kurį gali gauti vaikas, – tai leidimas gyventi (arba paliepimas negyventi). Net ir pagimdžiusi kūdikį motina šio leidimo gali neduoti. Todėl susiformuoja toks gyvenimo scenarijus, kai žmogus turi polinkį nusižudyti. Žinoma, tai dažniau vyksta nesąmoningai. Nuo pat prasidėjimo, nuo tada, kai tave sutinka pasaulis, jau formuojasi supratimas apie gyvenimą. Ar motina stengiasi vaiko atsikratyti, ar laukia ir rūpinasi? Kūdikis – problema ar džiaugsmas tėvams?” Čia pat psichologas pateikia pavyzdį iš savo praktikos: vienas klientas, turėjo polinkį negyventi, „nebūti” nuo pat ankstyvos vaikystės, kiek tik save prisimena. Tai rodo, jog šis leidimas iš tiesų yra vienas iš pirmųjų ir esminių. Antras svarbus leidimas – būti savimi. „Pavyzdžiui, jei tėvas norėjo berniuko, o gimė mergaitė, tikėtina, kad ji negaus leidimo būti savimi. Mergaitė norės būti vyriška ir atitikti tėvo lūkesčius”, – teigia A. Smailys.
Pagrindiniai draudimai: nebūk (neegzistuok), nebūk savimi, nebūk vaiku, neužauk, nekurk savo gyvenimo, nieko nedaryk, nebūk svarbus, nepriklausyk, nebūk artimas, nebūk sveikas, nemąstyk, nejausk.
Psichologo teigimu, tarpkultūriniai šių leidimų tyrimai nėra atlikti. Tačiau jis papasakojo vieną atsitikimą: „Kai tik į Lietuvą pradėjo atvykti užsieniečių, vienos atvykėlės iš Vakarų Europos šalies paklausė, kokie jai atrodo mūsų vaikai. Ji atsakė, kad vaikai atrodo pikti. „Mūsų vaikai taip pat turi daug energijos, audringai žaidžia ir kartais pyksta, tačiau jūsų vaikams būdingas piktybiškumas”, – teigė ji. Tokia lietuviams būdinga savybė atsiranda dėl to, kad vaikystėje mums daug draudžiama, esame per daug ribojami. Tada atsiranda noras ir įprotis maištauti, daryti priešingai, žmonės tampa viskuo nepatenkinti.”
Natūraliai kyla klausimas, ką tokiu atveju daryti? Ar tokius sprendimus įmanoma pakeisti, jei šie mums yra suformuoti vaikystėje? Transakcinės analizės specialistai teigia, jog įmanoma. Ši terapijos kryptis remiasi filosofija, kad žmogus geba mąstyti, gali keisti savo sprendimus ir elgesį: nors tėvai vaikystėje neleido, pvz., gyventi, būti savimi, užaugti, tačiau ką darys su savo gyvenimu, vaikas, kad ir nesąmoningai, nusprendė pats. Todėl suaugęs ir supratęs, kad jo vaikystės sprendimas veda į pralaimėjimą, gali pats jį ir pakeisti. A. Smailys teigia: „Jei žmogus ateina pas konsultantą savu noru, vadinasi jis nori gauti tą leidimą, kurio jam nedavė tėvai. Šis noras yra daugiau pasąmoninis. Manau, „nebūk” yra pats baisiausias draudimas. Aišku, svarbu išsiaiškinti žmogaus gyvenimo kontekstą, sudaryti kontraktą: ko jis nori, ką nori pakeisti ir ką galima padaryti. Juk tėvų nepakeisi. Bet bendraudamas galiu duoti leidimą gyventi. Tai nėra taip paprasta, tačiau dirbant įmanoma. Tas leidimas – tai mano rami reakcija į klientą kaip į žmogų. Aš neprisidedu prie jo savigraužos. Tiesiog žiūriu į tai, kas vyksta iš Suaugusiojo pozicijos. Tai tarsi leidimas tam žmogui pažvelgti į savo situaciją ramiau. Dirbančiam terapeutui svarbu pačiam tokį leidimą turėti ar būti jį gavusiam.” TA vadovaujasi filosofija, jog žmonės žino, ko nori. Dėl to terapijoje aktyvus yra ne tik klientas, bet ir terapeutas. Pastarojo užduotis – sugebėti girdėti ir reaguoti į klientą. O į terapiją atėjusiam žmogui, pasak A. Smailio, svarbu išreikšti savo norus ir lūkesčius: „Klientas turi būti tiek pat aktyvus, kiek ir terapeutas.”
Žmonės ir jų žaidimai
E. Berne labiausiai žinomas iš savo knygų „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės” ir „Žmonės, kurie žaidžia žaidimus”. Transakcinės analizės pradininkas teigia, kad žaidžia Tėvas ir Vaikas. Žaidimai yra susiję su mūsų gyvenimo scenarijumi, su minėtaisiais tėvų leidimais ir draudimais: „Žaidimai perduodami iš kartos į kartą. Individo mėgstamo žaidimo ištakų galime aptikti jo tėvų, net senelių kartoje, jis perduodamas vaikams, kurie savo ruožtu, jei nebus įvykdyta sėkminga intervencija, išmokys šį žaidimą ir vaikaičius. Vaikų „auklėjimas” visų pirma yra jų mokymas kokius žaidimus žaisti.”
E. Berne manymu, žaidimai mūsų gyvenime labai svarbūs. Jie įsiterpia tarp neįpareigojančio bendravimo ir artumo. Neįpareigojantis bendravimas greitai atsibosta, o artumo esame išmokyti bijoti (dažnai pasitaikantis draudimas – nebūk artimas). Kad gautume emocinį palaikymą, užmegztume ryšį su kitu, bet kartu ir išvengtume dalykų, kuriems leidimų negavome vaikystėje, pradedame žaisti žaidimus. A. Smailys teigia: „Žmonės žaidžia žaidimus, kai nenori būti nuoširdūs, tiesiai pasakyti svarbių dalykų arba kovoja su savo vidiniais tėvais (provokuoja situacijas, kad „peržaistų” tas pačias situacijas, tuos pačius santykius, kaip ir su savo tėvais).”
Visus žaidimus sudaro vadinamasis dramos trikampis. Pagrindiniame žaidime yra trys pozicijos: aukos, persekiotojo ir gelbėtojo. Auka sako: „Man visai blogai, aš toks vargšas.” Jai būdingas perdėtas bejėgiškumo jausmas ir noras pasijausti kitokiai, galingai. Toks skundimasis provokuoja kito žmogaus (gelbėtojo) gailestį. Jis guodžia: „Tu tikrai vargšas, aš tau tą, aną padarysiu, kad būtų geriau”, ir pradeda auką gelbėti. Tada ši pareiškia: „Tu mane ne taip gelbėji, man nesidaro geriau.” Taip gelbėtojas pereina į aukos poziciją, o ši tampa persekiotoju. Buvusi auka įgyja galios, kurios troško, ir pajunta pasitenkinimą, nes atsirado „dar vienas, kuris niekuo nepadėjo”. Tokio žaidimo pagrindu gali būti grindžiami santykiai ir net santuoka. Vienas sako: „Aš išgelbėsiu, padarysiu tave laimingesnį.” O kitas: „Tu nemoki padaryti manęs laimingo.” Ir abu sutuoktiniai gauna savo vaikystėje priimtų sprendimų patvirtinimus. Pirmas: „Nėra ko stengtis, nes žmonės vis tiek nedėkingi ir to nepripažins.” Antras: „Niekas negali man padėti.”
Žaisti išmokstame labai paprastai. Pavyzdžiui, šeimoje auga du vaikai. Vienas iš jų suserga ir dėl to jam tėvai leidžia neatlikti namų ruošos. Aišku, ir kitas nori tokių pat privilegijų. Taigi apsimeta, kad ir jam blogai. Jei tėvai nepastebi šio principo, vaikas išmoksta išvengti nemalonių pareigų žaisdamas žaidimą „Man blogai”. O nuovokūs tėvai gali vaiko paklausti: „Ar tu tikrai nori žaisti šį žaidimą?”
Susivokti, kad tam tikras elgesys yra žaidimas, gali padėti mūsų pačių jausmai. „Jei bendraujant nėra suartėjimo, tik nemalonūs jausmai, galima įtarti, jog tai žaidimas. Pastarąjį atskleidžia jo rezultatas, t. y. ar mes suartėjame su kitu žmogumi ilgam. Jei taip, tada tai nebuvo žaidimas. Jei lieka kažkas kita: neaiškumas, nuoskaudos, pyktis, tada tai žaidimas”, – teigia A. Smailys. Žaidimus žaidžia bent jau du žmonės. Jei jaučiate, jog įsivėlėte į santykius, kurie yra tik žaidimas, už tai esate atsakingi abu – ir jūsų partneris, ir jūs. Panašu, kad turite tam tikrą silpną vietą. Tai gali būti perdėtas gailestingumas, noras įtikti, pasirodyti protingam ar pademonstruoti savo pranašumą.
TA terapijos tikslas yra padėti tapti autentiškam, išmokti kurti santykius, kurie būtų pagrįsti intymumu, tikra meile, atvirumu. Dėl to šioje psichoterapijoje nemažai dėmesio skiriama ir žaidimų analizei (dažniausiai tai vyksta grupinių seansų metu). Kaip teigia A. Smailys, transakcinės analizės sesijos metu stengiamasi analizuoti žaidimus, padėti suprasti, ką klientas pats daro, kokie yra jo poreikiai, kaip jis gauna pasitenkinimą. Klausiama, kaip įmanoma poreikius patenkinti ne žaidžiant žaidimus, o sukuriant tikrą ir atvirą santykį. „Į žaidimą leidžiama pažiūrėti iš Suaugusiojo pozicijos. Juk žaidžia Tėvas ir Vaikas. O analizuoti tai, kas vyksta, ko iš tikrųjų siekiama ir kas iš tikrųjų gaunama, – tai jau Suaugusiojo pozicija.” E. Berne rašė: „Išsilaisvinti iš tėvų įtakos nėra toks paprastas dalykas. Ji būtina pirmaisiais dviem ar trim gyvenimo dešimtmečiais ir lemia biologinį bei socialinį išlikimą. Iš tiesų toks išsilaisvinimas įmanomas tik todėl, kad individas pradeda savarankiškai gyventi, t. y. jis sugeba būti sąmoningas, spontaniškas ir artimas, pats pajėgia įvertinti, ką perims iš tėvų mokymo. <…> Jis tampa pajėgus ugdyti savo gebėjimą būti nepriklausomam. Kad iš esmės pasirengtų, jis turi draugiškai išsiskirti su tėvais (ir išsilaisvinti iš kitokios Tėvo įtakos), t. y. aplankyti juos esant progai, bet neleisti jam vadovauti.”
Kaip išeiti iš žaidimo anksčiau minėtiems sutuoktiniams? Paklausti savęs: ar iš santuokos noriu savo vaikystėje priimtų sprendimų ir įsitikinimų patvirtinimo? O gal trokštu gerai ir pilnavertiškai gyventi su šiuo žmogumi, nepaisydamas savo vaikystės įsitikinimų? Nutraukti žaidimą galima suvokus, kad jį žaidžiu pats. O tada atsisakyti bandymo daryti kitą laimingą, nes kiekvienas pats gali tai pasiekti sukurdamas atvirus, šiltus ir pagarbius santykius su jam svarbiais žmonėmis. Antrasis turėtų nustoti reikalauti, kad sutuoktinis darytų jį laimingą, ir nebekaltinti kitų dėl savo gyvenimo. Dar geriau vienam nustoti laukti kitų dėkingumo, o kitam – gelbėtojo ir spręsti gyvenimo uždavinius pačiam. Svarbu abiems suvokti, kad tai geriausiai daryti bendraujant ir bendradarbiaujant vienam su kitu.
Pateikiame nedidelę užduotį. Įsivaizduokite, kad važiuojate į darbą ir papuolate į spūstį. Kaip elgiatės? Perskaitykite žemiau pateiktą situaciją ir atraskite joje sau būdingą elgesį:
- Automobilyje jaučiatės kaip ant adatų, pirštais barbenate į vairą ir neramiai perjunginėjate radijo stotis. Visą laiką įsivaizduojate, kaip bosas reaguos į jūsų pavėlavimą. Jums svarbiausia atvykti į darbą laiku. Vis dar esate automobilyje, tačiau sąmonė jau prie kontoros durų. Betarpiškos aplinkos nepastebite, nebent tiek, kiek ji jums kliudo, kol jūsų kūnas pasiveja psichiką, jau esančią darbe. Nerimaujate, kaip pasirodysite viršininkui. Jei vėluojate į darbą, atvykstate uždusęs. Tai reiškia, jog jums vadovauja paklusnusis Vaikas, žaidžiantis žaidimą „Pažiūrėk, kaip aš stengiausi”. Tokiu atveju jums yra pavojus prarasti savarankiškumą. Taip pat gali pakilti kraujospūdis, nemaža tikimybė susirgti tromboze.
- Tuo metu, kai sėdite automobilyje, stengiatės sugalvoti kuo daugiau priežasčių, kodėl pavėlavote. Jūs mažai jaudinatės dėl to, ar atvyksite laiku. Iš tiesų gal net džiaugiatės mažomis nesėkmėmis, tokiomis kaip ne laiku užsidegęs šviesoforas, kitų vairuotojų klaidos ar kvailumas. Tai veikia maištingasis Vaikas arba teisingasis Tėvas ir jūs žaidžiate „Žiūrėk, ką per juos padariau”. Tikėtina, kad irgi nematote savo aplinkos, išskyrus tai, kas tinka žaidimui. Jūsų kūnas automobilyje, o sąmonė keliauja ieškodama priekaištų ir skriaudų.
- Vairuoti automobilį Jums yra malonumas. Susitapatinęs su automobiliu, jūs greitai ir meistriškai skinatės kelią per kamščius. Panašu, kad esate „natūralus vairuotojas”. Tačiau irgi nepastebite aplinkos, nebent tiek, kiek ji leidžia atskleisti savo meistriškumą. Tokį vairavimą formaliai galima priskirti Suaugusiojo neįpareigojančiam bendravimui, kuris gali teikti pasitenkinimo ir Vaikui, ir Tėvui.
- Jūs neskubate, stebite aplinką, esate dabaryje. Tokių kaip jūs – sąmoningai esančių dabartyje, susijusių su aplinka: dangumi ir medžiais, išgyvenančių natūralų judėjimo jausmą – yra nedaug. Skubėti reiškia į tą aplinką nekreipti dėmesio, suvokti tik tai, kas nematoma, kas už posūkio. E. Berne pateikė esančio dabartyje žmogaus pavyzdį: kinas susiruošė važiuoti metro, tačiau jo bičiulis baltasis europietis patikino, kad jie sutaupytų dvidešimt minučių, jei važiuotų ekspresu, taigi jie taip ir padarė. Kai išlipo prie Centrinio parko, kinas atsisėdo ant suoliuko, o jo bičiulis gerokai nustebo. „Na, – paaiškino kinas, – mes sutaupėme dvidešimt minučių, todėl dabar galime sau leisti čia tiek laiko pasėdėti ir pasigerėti tuo, kas mus supa.”
E. Berne:
„Laimei, artimumo be žaidimų – tokia yra ar turėtų būti tobuliausia žmonių gyvenimo forma – teikiamas atlygis toks didelis, kad net asmenybės, kurioms itin sunku išlaikyti vidinę pusiausvyrą, gali saugiai ir su džiaugsmu atsisakyti savo žaistų žaidimų, jeigu tik su tinkamu partneriu randa kelią į geresnius santykius.”
„Visuomenė nepatikliai raukosi matydama atvirumą, jei jis demonstruodamas ne asmeninėje aplinkoje. Sveika nuovoka mus įspėja, kad atvirumu visuomet galima piktnaudžiauti. Vaikas bijo atvirumo, nes jį gali demaskuoti. Taigi tam, kad pabėgtų nuo neįpareigojančio bendravimo nuobodulio, išvengtų artumo pavojaus, dauguma žmonių pasirenka kompromisą – žaidimus. Jais dažniausiai ir užpildomos pačios įdomiausios žmonių bendravimo valandos. Tai socialinė žaidimų reikšmė.”
„Artumas iš esmės yra natūralaus Vaiko funkcija ir jis gali būti visai sėkmingas, jei jo nenutraukia žaidimai.”
„Spontaniškumas reiškia laisvę pasirinkti ir išreikšti savo jausmus. Būti spontaniškam – tai išsilaisvinti iš būtinybės žaisti žaidimus arba jausti tik tuos jausmus, kuriuos jausti tave išmokė.”
„Dabartį suvokiantis žmogus yra gyvas, nes žino, ką jaučia, kur yra, junta laiko tėkmę. Jis žino, kad kai mirs, tie medžiai ir toliau žaliuos, tačiau jo čia nebebus ir jis negalės į juos pažvelgti, taigi nori išvysti juos dabar taip aiškiai, kaip tik įmanoma.”
Sigita Valevičienė