Mes gyvename sudėtingame pasaulyje. Yra daug dalykų, padedančių įveikti gyvenimo sunkumus: fizinė ir dvasinė stiprybė, šeimos ir visuomenės tradicijos, pinigai, draugai. Bet dažnai to nepakanka, norint susidoroti su gyvenimo iššūkiais, tinkamai juos įvertinti, suvokti ir pakreipti savo naudai. Tada žmogus savęs klausia: „Kodėl atsitiko būtent taip, kodėl man, ką tai reiškia, kokia to prasmė?“ Štai čia ir prasideda sudėtingas prasmės ieškojimo kelias.
Prasmės ieškojimą lydi daugybė klausimų: kas aš, kam aš, kodėl aš, koks mano gyvenimo tikslas, kam aš kažką darau, kas iš to? Klausimų gali būti tiek, kiek yra žmonių. Dažnai tokie klausimai yra vieni sunkiausių. Šiuos klausimus keliame, kai jaučiame savo veiksmų, pasiekimų, veiklos, gyvenimo beprasmybę ir ieškome būties prasmės. Kuo šis jausmas stipresnis, tuo žmogus patiria didesnę neviltį, liūdesį, depresiją ar apatiją.
Žmogaus gyvenimo ir konkrečių sudėtingų situacijų bei įvykių prasmės ir beprasmybės klausimus padeda spręsti logoterapija – prasmės terapija, arba terapija prasme.
Kas yra logoterapija
Logoterapija (graikų k. logo – prasmė) – viena iš humanistinės psichologijos krypčių, kurios pradininkas yra austrų psichologas Viktoras Franklis. Tai į prasmę orientuota terapija, todėl dėmesys sutelkiamas į žmogaus būties prasmę ir jos ieškojimą. Žmogus, nematantis gyvenimo prasmės, jaučia buvimo vakuumą, tuštumą. Tai gali sukelti neurozes ir psichologines problemas, iš kurių reikšmingiausia yra prasmės siekimo slopinimas – teigimas, kad viskas, ką bedaryčiau, yra nieko verta, niekam nereikalinga ir apskritai beprasmiška. To pasekmė – dramatiškas klausimas: tai kam tada gyventi?!
Šios pakraipos psichoterapijos tikslas – teikti pagalbą ieškantiems gyvenimo ar konkrečių situacijų prasmės žmonėms. Logoterapijos siekis – padėti žmogui suvokti savo paties atsakomybę už gyvenimo prasmingumą, rasti produktyvų sprendimą net sunkiausiose situacijose ir parodyti, kad verta pasakyti gyvenimui „taip“.
Logoterapija padeda išsikelti teisingus uždavinius ir suvokti situacijos prasmę. Taikydamas specialius metodus, logoterapeutas padeda klientui suvokti atsakomybę už savo veiksmus ir gyvenimą. Todėl pagrindinis logoterapijos reikalavimas – individuali žmogaus atsakomybė už priimtus sprendimus ir savo unikalios prasmės atradimą.
Egzistencinė tuštuma ir beprasmybė
Dažnas mūsų yra patyręs savo veiksmų beprasmybės jausmą. Tarkim, atlikdamas niekam nereikalingą darbą tam, kad „užmuštų“ laiką, pavyzdžiui, kelis kartus atkasdamas ir užkasdamas tą pačią duobę, ar tik imituodamas veiklą (valdininkas rašo vieną nereikšmingą raštą tris dienas, nes už skubėjimą jam nemoka), ar kalbėdamas tuščius žodžius. Tokiu atveju verta susimąstyti ir paklausti savęs: ką aš darau, kam to reikia, kokia iš to nauda?
Dažnai beprasmybė pasireiškia išeiginės dienos sindromu: žmogus, kuris gyvena darbu, atsiradus laisvam nuo darbų laikui nežino, kaip jį išnaudoti. Užuot turiningai poilsiavęs, žmogus blaškosi, neranda sau vietos, imasi begalės niekam nereikalingų darbų.
Tačiau baisesnė yra situacija, kai žmogus apskritai nemato savo gyvenimo prasmės. Tada atsiranda vadinamasis egzistencinis (buvimo) vakuumas, tuštuma. Pavyzdžiui, ganėtinai paplitęs reiškinys pensinis sindromas: žmogus, daugelį metų išdirbęs mėgstamą darbą ir atidavęs jam „visą save“, išėjęs į pensiją mano, jog jo gyvenimas neturi jokios prasmės ir yra baigtas. O neretai atsitinka taip, kad sveikas, veiklus žmogus, kuris yra baigęs mokslus, padaręs gerą karjerą, sukūręs normalią šeimą, vieną dieną pajaučia vidinę, dvasinę tuštumą. Atsiranda gili apatija viskam ir ūmus nuobodulys, žmogus pradeda tyliai savęs nekęsti. Apatija, nuobodulys ir neapykanta – trys pagrindiniai egzistencinio vakuumo rodikliai. Patiriantys tokią būseną žmonės neretai bando ją spręsti įvairiais hipertrofuoto (perdėto) elgesio būdais: neria visa galva į darbą sąmoningai didindami darbo krūvį, fanatiškai atsiduoda religijai ar sektoms, siekdami „tiesos“ puola į agresyvius konfliktus su aplinkiniais, neva ieškodami įvairovės veliasi į begalinius seksualinius nuotykius, pradeda daug rūkyti ar net vartoti narkotikus. Bet dažniausiai tokie žmonės pradeda piktnaudžiauti alkoholiu, bandydami „užlieti tuštumą vynu“. Kraštutinis šio jausmo pasireiškimas – savižudybė.
41 m. verslininkas, atėjęs pas psichologą, nuogąstauja: „Nematau gyvenimo prasmės. Atsigręžęs atgal galvoju, kam viso to reikėjo? Turiu gerą darbą, žmoną, vaikų, draugų, bet kažkodėl jaučiausi savimi nepatenkintas. Esu nieko vertas. Man viskas atsibodo. Gyvenimas tarsi sustojo. Kartais net galvoju: „Gal nusižudyti?“ Tai tipinis egzistencinio vakuumo pavyzdys.
Kaip ir kiekvieną skausmingą jausmą, beprasmybę galima nustumti, paslėpti pasąmonėje. Tačiau vertingesnis yra kitas būdas – įsiklausyti į tai, ką sako beprasmybės jausmas, ir kurį laiką su juo pagyventi. Žinoma, tai nebus paprasta. Gal, įsiklausius į savo jausmus, teks priimti ne pačius lengviausius sprendimus, atsisveikinti su svarbiais žmonėmis, pasukti kitu keliu. Tačiau žmonės, kartą nuėję sunkų, bet tikrą prasmės ieškojimo kelią, vėliau retai patiria beprasmybės jausmą, tuštumą.
Kas yra prasmė ir kokia ji būna?
Kada kalbama apie prasmę, turimas omenyje įprasmintų galimybių atradimas. Tos galimybės yra kiekviename mūsų unikalaus gyvenimo momente. Pavyzdžiui, studentas mokosi tam, kad atsivertų platesnės karjeros galimybės, verslininkas investuoja, kad padidintų savo įmonės pelną, tėvai auklėja savo vaikus, kad šie sėkmingiau integruotųsi į visuomenę.
Prasmės ieškojimo procesas turi dvi svarbias charakteristikas: kaskart jis vyksta iš naujo priklausomai nuo konkrečios situacijos ir jis visada absoliučiai asmeniškas. Tarkim, būtų neprasminga kiekviename susitikime su viršininku taikyti tą patį pokalbio scenarijų; visada kaltinti tik save ir visose situacijose pulti atsiprašinėti; vienodai kalbėti su savo 5 metų vaiku ir tada, kai jam sukanka 13. Prasmės ieškojimas, kaip ir gyvenimas, yra nuolat kintantis, dinamiškas procesas. Kaip sakydavo senovės graikai, negalima du kartus įbristi į tą pačią upę.
Logoterapija remiasi dviem pagrindiniais teiginiais:
- Prasmė negali būti sukurta, duota, „pritempta“, sugalvota ar dirbtinai išrasta. Ji gali būti tik atrasta, išaiškinta, suvokta ir pajausta paties žmogaus.
- Prasmė yra unikali ir individuali, kaip ir pats žmogus, todėl niekas kitas (terapeutas, draugai, aplinkiniai) negali žmogui jos „išrašyti“ kaip vaisto, įdiegti, pasiūlyti ar ja pasidalinti.
V. Franklis teigia, kad prasmė atsiskleidžia kiekvienoje konkrečioje situacijoje, su kuria susiduria žmogus. Pavyzdžiui, kai studentas rašo kursinį darbą, jam rūpi kursinio darbo prasmė, dėstytojui svarbi šio darbo įvertinimo prasmė, o rektoriaus darbas prasmingas tiek, kiek sėkmingai jis sukuria sąlygas studentui ir dėstytojui vykdyti savo veiklą. Atrodo paprasta, tačiau įsivaizduokime žmogų, kuris nemato savo konkretaus darbo prasmės. Tokių gana nemažai: kvalifikuota ekonomistė ar mokytoja, iš nevilties, kad negauna darbo pagal specialybę Lietuvoje, plaunanti indus Londone; bankrutavęs verslininkas, dirbantis rūbininku; fabriko darbuotojas, ištisus metus 40 valandų per savaitę mechaniškai ir monotoniškai „štampuojantis“ tą pačią detalę; pilka biuro „pelytė“, nuo kurios niekas nepriklauso ir kuriai tereikia atsėdėti priklausančias 8 darbo valandas; pareigūnai, kovojantys su amžinomis problemomis – nusikalstamumu ir korupcija, kuriems dažnai svyra rankos, nes jaučiasi tarsi kovotų su vėjo malūnais; apskritai žmonės, kurie dėl įvairių aplinkybių dirba jiems nemielą, nepatinkantį darbą.
Žmogaus gyvenimo prasmė neturi favoritų, ji vienodai sunkiai ar lengvai pasiekiama jaunam ir senam, vyrui ir moteriai, tikinčiam ir netikinčiam, intelektualui ir darbininkui, milijonieriui ir vargšui.
Didelė gyvenimo prasmė susideda iš mažų dalykų: kai sodini prie savo namo gėles, padedi pereiti gatvę garbingo amžiaus žmogui, nepyksti ant suirzusio vaiko, o padedi jam išspęsti uždavinį, kai atneši pieno benamiam kačiukui, kai slaugai apsirgusį artimą žmogų. Konkrečios situacijos prasmei atrasti tereikia klausyti savo širdies ir sąžinės, sąmoningai priimti praeitį, nebijoti ateities ir vertinti dabarties akimirką.
„Mažų“ prasmių mūsų gyvenime – begalė. Jos visos skirtingos ir visos reikalingos, vienos surandamos lengviau, kitos – sunkiau, o daugelis apskritai lieka nepastebėtos. Tačiau esama ir visa aprėpiančios gyvenimo prasmės.
Keliai, vedantys prasmės link
Logoterapija nurodo ne tik kur ieškoti prasmės, bet ir kaip ją surasti – trys keliai veda žmogų į prasmingą gyvenimą. V. Franklis juos vadina kūrybinėmis, išgyvenimo ir nuostatų vertybėmis. Jis mano, kad kiekviena sąžiningai atlikta pareiga yra savotiška kūryba. Realizuodamas kūrybines galias, žmogus kažką duoda pasauliui. Per nesugrąžinamai praeinančius gyvenimo momentus žmogus gauna naują patirtį, naujus jausmus. Patirdamas tiesą, gėrį, išgyvendamas gamtos, kultūros kūrinių grožį, meilę, žmogus gauna kai ką vertingo iš pasaulio ir praturtina save. Bet kilniausia gyvenimo prasmė atsiskleidžia per vertybes. Visiems skirta patirti tragiškus dalykus: skausmą, kaltę, mirtį. Skausmas ir kančia nėra problema. Problema atsiranda, kai nematoma savo patiriamų kančių prasmė. Kančios įprasminimas siejasi su drąsa: jeigu situacijos negalima pakeisti, su ja reikia susitaikyti.
Prasmės siekimas – savo gyvenimo tikslų, misijos atradimas. Paprasto kasdienio gyvenimo nepakanka ir prasmė ima nykti, jei žmogus nesiekia ko nors aukštesnio. Gyvenimui įprasminti reikia gyvenimo tikslo, vertybių supratimo, savikontrolės ir vidinės vertės jausmo. Savo vidinio pasaulio gelmes asmenybė siekia atskleisti bręsdama, sutelkdama dėmesį į dvasines vertybes, tokias kaip kūryba, meilė kitam žmogui, rūpinimasis artimaisiais, dorovės puoselėjimas ar tiesiog gebėjimas džiaugtis gyvenimo akimirkomis. Jeigu to yra nepaisoma, pajuntamas buvimo vakuumas – tuštuma, tampama tarsi lukštu be branduolio. Anot V. Franklio, prasmės ieškojimas yra pagrindinis žmogaus siekis ir pagrindinė gyvenimo motyvacija.
Gyventi prasmingai
Gyventi prasmingai reiškia kiekvienoje situacijoje atrasti kažką vertingo sau ir stengtis šią vertybę realizuoti. Čia kalbama ne apie „daugiau mažiau tinkamą“ vertybę, o apie tą vienintelę, kuri konkrečioje situacijoje sąžiningai priimama kaip tikriausioji. Prasmė – tai visada tas, ką mes turime padaryti šiuo konkrečiu momentu. Tai veiksmas. To, ką aš turiu padaryti, dar nėra, tai tas, ką aš privalau sukurti ir įgyvendinti.
Prasmės realizavimo galimybė tai visada konkretaus momento reikalavimas priimti sprendimą. Žmogaus atsakas į šį reikalavimą formuoja jo artimiausią ar tolimesnę ateitį. Prasmėje glūdi „veiksmų programa“, susidedanti iš atskirų, labai konkrečių užduočių, pritaikytų esamo momento realybei. Kartais užduotis gali būti tokia, kad vienu momentu žmogui reikia tiesiog ilsėtis ir džiaugtis gyvenimo malonumais, kitą kartą gali tekti atlikti kokį nors konkretų darbą arba suteikti pagalbą kitam žmogui, arba sąmoningai ir atsakingai priimti rimtą sprendimą.
Tačiau prasmė negarantuoja paprasto būdo gauti lengvą ir malonų gyvenimą. Užuot buvusi „draudimo polisu“, prasmė visada iššūkis, susijęs su rizika, kaip ir bet kokia naujovė. Prasmė – gyvenimo kelrodis tam tikrai laiko atkarpai. Laikydamasis jo nurodytos krypties, žmogus renkasi svarbiausių gyvenimo vertybių kelią, o tai reiškia kelią link paties savęs. Bet kokioje kelionėje laukia netikėtumai ar net praradimai. Taip pat yra ir su prasmės ieškojimu. Vadinasi, gyventi prasmingai tai sugebėti išsikelti uždavinius ir juos kryptingai vykdyti.
Nėra universalios gyvenimo prasmės. Ieškoti tokios prasmės yra tas pats, kaip klausti šachmatų čempiono, koks ėjimas yra pats geriausias. Kiekvienas ėjimas, padarytas laiku viso žaidimo kombinacijos atžvilgiu, yra geriausias.
Ar sugebate įvertinti situaciją?
Bet kuri gyvenimiška situacija susideda iš mums žinomų įvykių ir faktų. Tačiau, be jų, kiekviena situacija dar turi prasmę. Kaip, tarkime, atskirų žodžių reikšmės žinojimas negarantuoja viso sakinio prasmės suvokimo, taip ir faktai bei aplinkybės, nors juos žinome, nepaaiškina, dėl ko viskas vyksta taip, o ne kitaip.
Šis klausimynas – ne testas ir ne anketa, čia nėra „teisingų“ ir „neteisingų“ atsakymų. Veikiau tai pamąstymas ir atsakymų pačiam sau ieškojimas. Atsakyti į klausimus reikia trumpai ir aiškiai, nesigilinant į filosofinius labirintus. Suvokiant klausimą ir ieškant tinkamo atsakymo reikia pasikliauti tiek protu, tiek jausmais ir intuicija. Atsakymai „nežinau“, „sunku pasakyti“ – nepriimtini. Atsakinėti raštu. (Klausimyną galite atlikti ir dviese, su partneriu.)
I etapas. Situacija
Trumpai aprašykite Jums svarbią konkrečią situaciją, kurią norėtumėte suprasti (pvz., jūsų ar partnerio poelgis, rimto sprendimo priėmimas, netikėtas pokytis gyvenime, skaudus ar malonus įvykis, kvaila, kebli situacija ir pan.). Įvardinkite kelis konkrečius faktus, iš kurių ši situacija susideda. (Jei situacija liečia abu partnerius, aprašymai turi sutapti. Prieš pradėdami individualiai atsakinėti į klausimus, sulyginkite situacijos aprašymus.)
II etapas. Klausimai
- Apie ką man byloja ši situacija? (Pvz., tarp mūsų kažkas negerai, reikia kažką keisti, aš buvau neteisus, man sunku apsispręsti, tai mano šansas ir pan.)
- Kokias galimybes atveria ši situacija? (Pvz., sudėti taškus ant „i“, apsispręsti, išsiskirti, nieko nekeisti, susigrąžinti ir pan.)
- Ko aš norėčiau? (Pvz., grąžinti viską, kad jis / ji mane suprastų, kad tai greičiau pasibaigtų ir pan.)
- Ką konkrečiai man reikėtų dėl to padaryti?
- Kokias aš dar turiu galimybes kažką padaryti ar pakeisti šioje situacijoje? Įvardinkite 2–3 konkrečių veiksmų galimybes. (Pvz., galiu paskambinti ir pasikalbėti, galiu nekreipti dėmesio, galiu atsiprašyti ar atleisti ir pan.)
- Ką aš jaučiu, kai galvoju apie šias galimybes? Įvertinkite jausmais atsakymus į 4 ir 5 klausimus. (Pvz., pykstu, malonu, skaudu, nesvarbu.)
- Kaip jausčiausi, jeigu nepadaryčiau savo paties įvardintų veiksmų (iš atsakymų į 4 ir 5 klausimus)?
- Ką jausčiau, jei tai padaryčiau? Įvertinkite atsakymus į 4 ir 5 klausimus.
- Ką jausčiau po kurio laiko (po savaitės, mėnesio, metų), jei to nepadaryčiau? Įvertinkite atsakymus į 4 ir 5 klausimus.
- Ką jausčiau po kurio laiko (po savaitės, mėnesio, metų), jei tai padaryčiau? Įvertinkite atsakymus į 4 ir 5 klausimus.
- Kaip, jūsų nuomone, iš tikro būtų sąžininga pasielgti šioje situacijoje? Pasirinkite vieną iš atsakymų į 4 ir 5 klausimus.
- Čia būtų mano sprendimas ar jam kažkas turėtų įtakos (aplinkiniai, šeima, tradicijos, pinigai ir pan.)?
- Kaip save vertinsiu, jei to nepadarysiu? (Pvz., gerai, blogai, normaliai.)
- Kas man gali sutrukdyti įgyvendinti šią galimybę?
- Kokiais būdais aš galiu ją įgyvendinti?
- Dėl ko visa tai aš padaryčiau? (Pvz., dėl meilės, ateities, savęs, noro išsaugoti, atsikratyti, tobulėti ir pan.)
- Kaip tai paveiks mano ir aplinkinių žmonių gyvenimą? (Pvz., neteksiu draugų, kai kurių žmonių pasitikėjimo, mano autoritetas pakils, mane pradės geriau vertinti.)
III etapas. Įprasminimas
Prasmė yra tai, ką mes turime padaryti šiuo konkrečiu momentu, o gyventi prasmingai – vykdyti išsikeltus uždavinius. Dar kartą perskaitykite II etapo atsakymus ir taikydamas Jūsų konkrečiai situacijai (aprašytoje I etape) pratęskite sakinį atsakydamas į 3 klausimus:
Dabar aš turiu padaryti …….
- Ką?
- Kaip?
- Kam, dėl ko?
(Pvz.: ką – atsiprašyti supykusio draugo, kaip – jam paskambint, dėl ko – dėl mūsų draugystės.)
Rezultatas – Jūsų įvardintos situacijos prasmė yra užbaigtame sakinyje.
IV etapas. Poroms
Partnerių individualių atsakymų ir situacijos prasmių sinchronizacija (paprastai atliekama su psichologu).
Andrius Kaluginas