Baltu nuometu nuklojo gyvenimas kelią,
Apkabino ir veda Jus ilgas tiltas vilties.
Aukso Žiedą lyg saulę angelai dangun kelia, –
Aureole kad šviestų dėl bendros ateities.
Byra ašaros skaidrios per vestuvinę puokštę,
Kai toli prie altoriaus plevena žvakių šviesa.
O laime šviesioji, esi tu aukštesnė už bokštą,
Nes šiandien į judu žvelgia žemė visa.
—
Tas begalinis vėjo šauksmas virš tėvų namų
Skambėjo lyg širdies rauda jau ištisus metus; –
Dvasia vaitojo parėmus staktą ir duris,
Bet mes tada dar nežinojom, kad tarsi upė
išteki.
…Ir nebebus jau Tavo juoko, po langu kregždės
neskraidys.
Mes nesudėsim bluostų, skaičiuodami žvaigždes
nakty.
Nors ir kur bebūtumei, dukrele, kur beišeitumei
toli, –
Tik nepamiršk pas tėvą kelio, mamos ilgėkis per
naktis.
Būkit laimingi savo atradimais
Ir niekada po vieną neišeikite.
Gyvenkit – lyg iš naujo laimei gimėte, –
Ui laiko klystkelius neteiskite.
Tenelieka nė menkiausio trupinio ant stalo,
Maži vaikai tegu padės juos valgyt.
Iš Jūsų meilės atžalos lai auga,
Jaunystę, ateitį atėję gelbėt.
—
Diena, kada baltąsias rožes puošia meilė…
Diena, kai neša mylimąją virš tiltų…
Diena, kai siunčia angelai didžiausią laimę,
Diena, kai kylate aukštai virš debesų.
Mes linkime, kad duonoj amžinai gyventų
Vien Jūsų supratimas, meilė ir dama,
Kad laimė niekada ant slenksčio nepravirktų,
Kad džiaugsmą rastumėte savo vaikuose.
—
Pačios gražiausios dienos dar tiktai ateina,
Laimingi būsite tarp žemės ir dangaus,
Lai bus jaunystės nuostabių dienų negaila
Jūs radot širdį paprasto puikaus žmogaus.
Abu saulėtam skrydžiui pasiruošę,
Jaukumą kurkit savo mažame lizde.
Tik šiluma ir gerumu namus papuošę,
Gyvensit vienas kito meile amžina.
—
Būkit laimingi, pavasario vėtrą sutramdę,
Skriskite šelmiškais vėjų baltaisiais žirgais…
Būkit išdidūs, gyvenimą naują atradę, –
Laimė į židinį Jūsų lyg ugnys ateis.
Būkit laimingi, į vasarą vėjais atskridę!
Žydi lai dienos saulėtojo lauko gėlėm.
Būkit turtingi, gyvenimą puikų pažinę,
Mylėkit viens kitą ne kartais, – mylėkit kasdien!
—
Būkite laimingi saulės vėjo guoly,
Lai užklos žvaigždėta Jus naktis.
Meilės ašarom tėvų slenksčius nuplovę,
Eikite abu, kur trauks širdis.
Neškite abu vienodą meilės naštą,
O kai slys po kojom grindinys –
Tegu rūpesčių liepsna namuos negęsta,
Tegu nuolatos rusens vilties ugnis.
—
Būk pavasario žiedlapių sauja,
Būk tokia, kokią myli vaikai.
Būk skaisti ir šypsokis kaip saulė.
Ir Tave mylės vyras ilgai.
Būk tokia paprasta, kokią mylim ~
Būk laiminga, žavinga, linksma!
Miela dukra, neverki – lai lyja…
Tavo meilė užaugs vaikuose.
—
Rožiniai svajonių laivai plaukia meilės debesynais
Kai abu už rankų susikibę einate šalia…
Te Jums neša lengvą viltį vakaras vėlyvas,
Ir su saule atsikelsite nesyk drauge.
Būkite kartu net ir tada, kada nebūnat dviese!
Būkite širdim Jūs savo vaikuose!
—
Dukryte, mėlynų akių dangau,
Tave auginome lyg gėlę.
Ir niekada nebuvo juk per daug
To juoko, skriejančio lyg vėjas.
Tu šiluma namų esi dabar,
Tad linkim, kad pati atrastum
Žmonių gerumą, o žvaigždėm kasnakt
Tau vis pro langus laimė šviestų.
—
Štai tai laimės žiedas, papuošęs Jūsų rankas.
Sužieduos Jūsų širdis lyg paukščių.
Jūs tik angelo balto galit paklaust,
Kaip surado Jus Dieviškam aukšty.
Dangaus tiltas neš Jūsų meilę tolyn, –
Jūsų kelias į laimę artėja. – –
—
Norim palinkėti,
Kad sujungtos dvi širdys liepsnotų
Nuostabiausiais jaunystės laužais,
Kad vargai kelio nepastotų,
Kad po kiemą bėgiotų vaikai.
Kaip rytas sūpuoja mažą paukštelį,
Taip globokite savo vaikus
Ir nuo rūpesčių niekur nebėkit –
Ir šilumą saugokit savo namuos.
—
Mažas svajonių lašas jaunystės delnuose –
Merginos ašarėlė suspindus žieduose.
Pravirko baltos žvakės, varvėdamos tyloj,
Kai laimę nešė Meilė bažnytinėj maldoj.
Paslėpki savo šypsnį į puokštę tarp žiedų,
Užbūrus savo žvilgsniu net širdis angelų.
Tegu pravirksta žvakės, kai dega Tau širdis,
Tai dega Tavo meilė, gyvenimas, lemtis.
Tu šiandien lyg princesė, Tau lenkiasi visi,
Laipteliai pakylėjo altoriaus spindesy.
Ir į svajonių rūmą nusiveski tą,
Kuris Tau nemelavo, kuriam esi šventa.
Sukurkite pasaulį, kur būsite vieni,
Kur rožėm puoštas sapnas sūpuos Jus ilgesy.
—
Apkabinkit viens kitą gyvenimo šokiui pakvietę
Ir priglauskit krūtinę, priglauskite širdis dviejų!
Ir gyvenkit su meile, ir tieskit sunkumuose ranką, –
Lai nieks neatstos nuostabaus supratimo dviejų!
Te širdies gerumo paguost lai kasdieną pakanka…
Ir nuneš meilės valsas į nuostabų aukštį žvaigždžių.
—
Linkiu Jums laimės didelės, tokios,
Kurios pati gyvendama aš nepatyriau!
Linkiu, kad vos sulaukusiems aušros
Užgrotų laimės amžinosios lyrų lyros.
Linkiu Jums meilės aš nepaprastos,
Kada pavirstat dieviškaisiais ryto paukščiais.
Saulėlydžiai lai jungti Jūsų nenustos – —
Išgirskit visą laiką vienas kito šauksmą.
—
Lydžiu Tave į pirmąjį gyvenimo takelį.
Mylėdama žaviuosi ir gerbiu Tave.
Tik nenuklyski niekad mano mylimas vaikeli,
ir neužmiršk, kad antra pusė – tai mama.
Lai primena Tau veidrodinis atspindžio peizažas,
Kad Tu ir aš — tai meilė neatskiriama.
Gal kada nors vaidensiuos atsiminimuose
miražais,
Visur lydėsiu net nebūdama šalia.
—
Dar toks trumputis Tavo takelis,
Bet užauk panašus į tėvus.
Tu lyg angelas, mažas vaikeli,
Auk su medžiais į dangų kartu.
Būk laimingas, brangus anūkėli,
Auk šeimoj, kur laimingi tėvai.
Tegu puoš Tau gyvenimą gėlės…
Juk iš meilės tėvelių gimei.
—
Tegu nebūna niekad rytmečio be saulės
Jūsų jaunatvės siekių erdvėje!
Ir būkite tarytum dvi smėlėtos saujos,
Kur vargą nusiplauna meilės širdyje.
Laimingi būkit didžio gėrio pasiekimais, –
Te siekiai Jūsų bus nepaprasti.
Meilės rytmetį pašaukite likimą,
Kad gyvenimas spindėtų lyg diena skaisti.
—
Aš Tave užauginsiu, dukryte.
Tu – dievaitė manųjų sapnų,
Tu – svajonių manų karalystėj
Nuostabiausios princesės vardu.
Pasakėlėn Tave nusivešiu,
Pakylėsiu į pilį aukštyn,
Žvaigždėmis kasytes apibersiu,
Kol sapnų karalystėj miegi.
Į svajonę ant rankų nunešiu
Ir pasupsiu minkščiausiam glėby.
Tavo akys lyg perlai,
Mano meilės esi vėrinys.
Mažutėle, Tave prie krūtinės
Lyg karolius brangiausius glaudžiu.
Tu iš meilės tėveliui juk gimus, –
Atminimas mūs meilės dviejų.
—
Gyvenimas toks ilgas,
kad bus dar laiko pažadėt ir ištesėta
Bet rūpesčių pirmųjų paragavę,
nenustokite žmonių mylėt.
—
Jums šventą ugnį iš tėvų namų atnešę,
Uždegsim židinį, kuris liepsnotų širdyse.
Be atvangos jį kurstykit – tegu negęsta.
Ižiebkit jį mažom liepsnelėm savo vaikuose.
Tegu lydės gerumo židinys daugybę metų,
Ramybe ir supratimu lai šildys Jus liepsna.
Tada gyvens namuos šviesi dora lyg saulė,
Ir dvi sujungtos meilės širdys nuolat bus drauge.
Augindami vaikus jiems savo perduokit švelnumą,
Kurį su ašarom akyse prisiminsite dažnai.
Jiems leiskit meilės židinį paliest ir saugot,
Tegu jie dovanotą ugnį puoselės šventai.
—
Štai židiny tikrų jausmų,
Kur tik dvi širdys plaka,
Mes vienu mostu nuoširdžiu
Uždegsim laiko žvakę.
Su meile imkit žarijas
Ir nedejuokite, kai delnas svyla, –
Tą ugnį atnešcm vaikams
Į jaukią namų tylą.
—
Būkite laisvi ir nepriklausomi kaip paukščiai,
Šventai tikėkite kasdieną viens kitu,
Ištikimybėje pasieksit dvasios aukštį
Ir meilėj, ir darbuos vis būsite kartu.
Lai žydi Jūsų sodai obelų baltų žiedais,
O Jūs kaip bitės kaupkite sau medų.
Mylėkit vienas kitą ne žodžiais, o darbais
Ir eikite kartu, kur Dievas veda.
—
Tegu medžiais užauga tos mintys,
Kur šiandien branginat abu.
Tegu laime pavirsta tos viltys,
Kurios dega tarp Jūsų širdžių.
Tegu duonos bus nuolat ant stalo,
Kurią valgys mažyliai vaikai.
Tegu niekad jausmai neatšąla,
O žodžiai pavirsta darbais.
—
Būkite laimingi, net kai liūdna,
Kai sunkumai slėgs tarsi akmuo!
Lai po kojomis vargai nugriūna,
Džiaugsmas juokias likdamas namuos.
Ir linksmai namuos vaikais lai krykščia,
Tegu būna jų pilni kampai…
Vaiko ašaros išgąsdins bėdą.
Ir išeis tada ji iš namų.
—
Tegu angelas saugo jaunystę
lyg baltus gulbės sparnus.
Daugiau tų dienų neišvysi,
Kai vėjas žingsniavo kartu.
Liks jaunystės pašėlusiam vėjuj
Tarsi skrendanti gulbės širdis.
Jei suklysi, žinosi – mylėjai
Ir į saulę norėjai pakilt.
Tegu angelas ašaras saugo
Tavo laimei ir Tavo vaikams!
—
Kada pavasario dangaus žvaigždelė
Ištirpsta išaušus rytui virš namų
Jūs jau išeisit pasirinkę kelią,
Palikę židinį brangių tėvų.
Su meile palydėsime nuo slenksčio,
Įdėję kraičiui savo šilumos.
Tegu tėvų namų ugnelė vaikšto
Naujam gyvenime – Jūsų namuos.
Autorė: Nejolė Laukavičienė.
Šilagėlių žydėjimą,
Žalių klevų šlamėjimą,
Darželių kvepiančias gėles
Ir Baltijos bangas žalias,
Ir Nemuno vingiuotą srovę,
Ir žilą Lietuvos senovę,
Jums dovanojame brangieji !
Tad būkit viens kitam draugai
Neskęskit smulkmenų liūne –
Tarytum žiburį delne
Gerumą saugokit širdies.
Tarp vėjų – skersvėjų būties …
Telydi Jus bendram kely
Darbai ir siekiai dideli,
Gimtinės meilė ir tiesa,
Ir noras būt kitiems šviesa !
Į tolumas nueina žmonės,
Kitiems kelius pramindami
O meilės kelias, jis kiekvieno kitas,
Ir jį tik pats surast gali.
Sunku , oi būna! Daužo kojas
Ir širdį akmenys pikti.
O reikia eiti neparpuolant
Ir draugą saugojant kely.
Gyvenkite abu kaip žmonės,
Nesusmulkėję, dideli.
Tegul vaikų vaikai iš Jūsų pasimokys,
Gyvenime suklysti negali.
Nuneškit meilės trapų žiedą
Lig pat senatvės, lig gilios.
Šypsokitės abu pavasariais
Ne tik džiaugsme, bet ir varguos.
Vestuvių proga norėčiau palinkėti, kad niekada negestų meilės ir laimės liepsna, kad džiaugsmas lydėtų visuose bendro gyvenimo keliuose.
Tiktai žiedus, tiktai saulės spindulius namo parneškit
Tik džiaugsmą dovanokit viens kitam.
Juk sunku surasti laimę,
O prarasti …
O prarasti šimtą kart lengviau.
Tegul vienos širdies plakimą
Kita širdis visada išgirs
Jeigu suvedė likimas,
Tegul jau niekas neišskirs.
Tegul ant Jūsų bendro tako
Žiedai gražiausi pražydės,
O sutuoktuvių proga linkim
Abiem daug laimės didelės…
Paimki ilgesį, kaip kūdikį nuo rankų
Palieski lūpas bučiniu švelniu,
Juk pasitaiko, kad tampi toks menkas
Kai trūksta tiktai žodžių nuoširdžių
Mes sutarėm kartu nešt sunkią naštą
Būt viens kitam ir broliu ir draugu,
Ir iškentėti viską ir suprasti,
Paguost viens kitą, kai labai sunku.
Užaugs vaikai, paliks kaip paukščiai lizdą,
Mūs plaukus laikas sidabru papuoš.
Brangusis būkime širdim jauni mes visad,
Kaip žaluma pavasario miškuos.
O dviese juk geriau,
Ir saulė šviečia maloniau,
Ir gėlės žydi skaisčiau.
Bet dviese ir sunkiau –
Gyventi reikia jau už du,
Kentėt ir džiaugtis vėl kartu.
Nuo šiol per pusę duonos riekę,
Per pusę džiaugsmą, nerimą pusiau,
Lai negandos už vartų pasilieka,
Juk žmogų vienišą užpult lengviau.
O mes kartu! Mes drąsūs, mes laimingi
Dvi žvaigždės šviečia du kartus ryškiau,
Dvi upės dvigubai gilesnę vagą ūžia,
Du, o du takai, į platų kelią susilieja.
Mamyte, ar prisimeni, kai augau aš ant tavo kelių,
Kaip mūs darželyje baltieji jazminai!
Tiesa, tada Tu nesumerkdavai akelių,
Ir verkiančią dainomis raminai.
Ir laime mums tada žydėjo dienos,
Ir džiaugsmą nešė bręstantys javai.
Ir nežinojau aš, kas liūdesys per vienas
Nes visad, mama ,būdavai linksma.
Dabar ruduo. Ir medžių krenta lapai
Ir jazminai baltieji nepražys.
Ir aš žinau, brangi Mamyte,
Jaunystės dienos niekad nesugrįš.
Palaiminki mane, Mamyte,
Į tolį kelio išlydėk
Ir lauk parimusi prie vartų,
Tiktai, žiūrėk, nebeliūdėk.
Ir aplankysiu dar tave ne kartą
Kada naktis ant pliko lauko snaus.
Kai vakaras užskleis pavėsį,
Kai rytas naują sapną aus.
Pamoki man ranka prie vartų,
Laimingo man gyvenimo linkėk.
Neverki, neliūdėk, Mamyte,
Laimingi būsim, patikėk !
Liki sveikas mielas Tėti,
Išeinu aš iš namų.
Man laimužės palinkėki
Ir daug saulėtų dienų.
Tau dėkoju aš už viską,
Iš visos, visos širdies.
Ką likimas šiandien lėmė
To jau niekas nepakeis.
Liki sveikas, išvažiuoju
Iš mielų, gimtų namų,
Pasitikti naujo kelio
Einu lydima draugų
Parymokit prie vartelių
Palydėkit takeliu.
Kai sugrįšiu iš kelionės,
Pasitiki mus jau du!
Kai eisit, eikit tik kartu per žemę
Siaurais takeliais eikit kur šviesiau
Apsaugokit viens kitą nuo audrų ir vėjų
Lašelį laimės gerkite pusiau.
Jūsų rankos sujungtos bendram gyvenimui
Jūsų širdis sujungtos vienai laimei kurti
Todėl visų dienų ir metų bėgyje,
Jūs saugokit viens kitą, kaip didžiausią turtą
Ir eikite per žemę tiesūs ir laimingi,
Neklupdami prieš audrą, nelinkdami prieš vėją,
Tegul takuos obels žiedai Jums sninga,
Tegul kelius Jums spinduliais nusėja…
Ir saugokite židinį bendros ugnies,
Kad vėjai svetimi neišblaškytų.
Mylėkite viens kitą iš širdies,
Ir gelbėkite, ir ginkite viens kitą.
Tiktai išėję į gyvenimo kelius,
Jūs neužmirškit šito krašto.
Kuriam užsiauginote sparnus,
Kuriam pažinot meilės raštą.
Ir neužmirškit jūs šitų žmonių
Kurie Jums laimės ir sėkmės linkėjo,
Kurie Jums širdį nešė dovanų
Ir į svajas įpynė Nemuno vėją.
Mes linkime mylėt tvirtai viens kitą,
Ir drąsiai žengti gyvenimo keliais,
Sukurti gražų ir saulėtą rytą,
Su meilės ir ramybės spinduliais.
Juk kartais būna ir takai nelygūs,
Ir apsiniaukęs rudenio dangus.
Ir kartais žodžiai, lyg erškėčiai dygūs,
Užtemdo tai, kas buvo taip brangu.
Bet kai tvirtai mylėsite viens kitą,
Ir gerbsite viens kito troškimus,
Tai laimė nekviesta ir neprašyta,
Kasdien pabels į Judviejų namus
Tegul gyvenimo jums neš gražiausią dainą,
Kaip paukščiai neša saulę ant sparnų.
O mes šiandien pasveikinti atėjom,
Ir atnešėme džiaugsmą dovanų.
Ir tegul niekad Jums netrūks čia saulės,
Pačių skambiausių vyturio dainų.
Mes norime visą laimę iš pasaulio
Padėti Jums ant virpančių delnų.
Jau likimas Jums žiedus sumainė,
Jau prisiekta mylėt amžinai.
Tegul būna graži Jūsų meilė,
Tegul gimsta Jums gražūs vaikai.
Tad dalinkitės Judu vargais,
Ir laimės mažytę dalelę.
Viską, viską dabar jau perpus,
Visą ilgą gyvenimo kelią.
Dvi širdys kaip viena lai plaka,
Te nedreba audroj ir vėjy.
Suraskite į laimę taką, –
Drauge žygiuodami, Jaunieji !
Branginti meilę – reiks mokėti,
Kas metai dvigubinti ją.
Mylėti – tai ne sode sėdėti
Ar dūsauti mėnulio šviesoje.
Gyvenant darganos užeina
Ir jas pakelt drauge reikės,
Juk meilė panaši į dainą,
O dainą ne bet kas sudės.
Vestuvių proga linkiu kuo didesnio abipusio sutarimo ir ištikimybės.
(tėvams)
Priimkit pagarbą, priimkit švelnų žodį
Priimkit spalio tylą laukuose,
Kaip gera šiandien mums
Visiems žinoti, kad didi šventė
Ir nerimas Jūsų širdyse.
Jums už užauginimą –
Artojo triūsas ir poeto eilės,
Žvaigždžių mirgėjimas
Bendro gyvenimo keliuos,
Ar būtų tiek giedros be jūsų meilės
tėvystės ir motinystės pareigos šventos!
(tėvams)
Brangūs , Tėveliai, tad nepaliaukite šypsotis
Juk mes be Jūsų – upė be vandens,
tad būkit laimingi, dar pašventins
dirvos gyvą kvapą savo delnuose.
Būkit laimingi, net tada, kai
Jūsų švelnūs pirštai paima dalį
kančios iš nukamuoto savo artimo kūno.
Būkit laimingi, belaukdami
Vieni kitų iš kur nors begrįžtančių,
Būkit laimingi nešiodami anūkus ant rankų
tad ir dabar prisisėmę ištvermės
Būkit laimingi į kelią išleisdami
Ir savo vyriausius vaikus.
Jeigu eisit, eikit dviese
Susikibkite tvirčiau,
Taip kely rečiau pargriūsit
Ir nueiste tiesiau.
Lai virš jūsų šviesaus lango
Tamsūs debesys nesklando,
Kaip kad mėgsta jie sklandyt
Ir lai gandras jus aplanko,
Kaip kad mėgsta aplankyt…
Nesipykit, nesibarkit, kaip kad būna kita syk
Kai paukščiai gers dangaus žydrynės gaivą,-
Mylėkit vienas kitą.
Kai viesulai ims siausti
Ir negandom dangus pajuos,-
Laikykit vienas kitą.
Kai laiko rūdys bandys pagraužti Jūsų meilę,-
Matykit vienas kitą.
Kai džiaugsmas degs,
Ar skausmas maus Jums širdį,-
Girdėkit vienas kitą.
Daug saulės,
Nes tik joje žydi gėlės,
Daug džiaugsmo,
Nes tik jame žmogus pamiršta liūdesį,
Daug laimės,
Nes tik joje gimsta šypsena,
Daug meilės,
Nes tik meilėje žmonės suranda vienas kitą.
Būkite vienas kitam saule – ji kelią nušviečia.
Būkite vienas kitam rasa – ji dulkes nuo kaktos nušluosto.
Būkite vienas kitam vandeniu – jis ištroškusį pagirdo.
Būkite vienas kitam draugu, tikru draugu, kuris gyvenime viską atstotų.
Linkime, kad žingsniai pirmi nebūtų alsūs
Ir kliūties nepabūgtumėt pirmos,
Kad akys, rankos žodžiai, balsas
Kasdien ieškotų džiaugsmo, šilumos.
Kiek pavasarių žaliuoja prieky,
Mokėkit laukti – patys jie ateis
Gyvenimą mylėdami mokėkit
Dalytis juo kai reikia su kitais
Pagirdykit medžius, kai šauks iš karščio
ir jūrą atpažinkite laše,
Mokėkit linksmintis ir džiaugtis garsiai
Liūdėt ir verkti – tyliai paslapčia.
Mokėkit gimti kas dieną, kas sekundę
ir savyje išsaugoti kitus
tegul pro šalį dienos nepradunda
te jos ilgesnės būna už metus…