Eiliuoti sveikinimai vestuvių proga

Baltu nuometu nuklojo gyvenimas kelią,
Apkabino ir veda Jus ilgas tiltas vilties.
Aukso Žiedą lyg saulę angelai dangun kelia, –
Aureole kad šviestų dėl bendros ateities.

Byra ašaros skaidrios per vestuvinę puokštę,
Kai toli prie altoriaus plevena žvakių šviesa.
O laime šviesioji, esi tu aukštesnė už bokštą,
Nes šiandien į judu žvelgia žemė visa.
—
Tas begalinis vėjo šauksmas virš tėvų namų
Skambėjo lyg širdies rauda jau ištisus metus; –
Dvasia vaitojo parėmus staktą ir duris,
Bet mes tada dar nežinojom, kad tarsi upė
išteki.

…Ir nebebus jau Tavo juoko, po langu kregždės
neskraidys.
Mes nesudėsim bluostų, skaičiuodami žvaigždes
nakty.
Nors ir kur bebūtumei, dukrele, kur beišeitumei
toli, –
Tik nepamiršk pas tėvą kelio, mamos ilgėkis per
naktis.

Būkit laimingi savo atradimais
Ir niekada po vieną neišeikite.
Gyvenkit – lyg iš naujo laimei gimėte, –
Ui laiko klystkelius neteiskite.

Tenelieka nė menkiausio trupinio ant stalo,
Maži vaikai tegu padės juos valgyt.
Iš Jūsų meilės atžalos lai auga,
Jaunystę, ateitį atėję gelbėt.
—
Diena, kada baltąsias rožes puošia meilė…
Diena, kai neša mylimąją virš tiltų…
Diena, kai siunčia angelai didžiausią laimę,
Diena, kai kylate aukštai virš debesų.

Mes linkime, kad duonoj amžinai gyventų
Vien Jūsų supratimas, meilė ir dama,
Kad laimė niekada ant slenksčio nepravirktų,
Kad džiaugsmą rastumėte savo vaikuose.
—
Pačios gražiausios dienos dar tiktai ateina,
Laimingi būsite tarp žemės ir dangaus,
Lai bus jaunystės nuostabių dienų negaila
Jūs radot širdį paprasto puikaus žmogaus.

Abu saulėtam skrydžiui pasiruošę,
Jaukumą kurkit savo mažame lizde.
Tik šiluma ir gerumu namus papuošę,
Gyvensit vienas kito meile amžina.
—
Būkit laimingi, pavasario vėtrą sutramdę,
Skriskite šelmiškais vėjų baltaisiais žirgais…
Būkit išdidūs, gyvenimą naują atradę, –
Laimė į židinį Jūsų lyg ugnys ateis.

Būkit laimingi, į vasarą vėjais atskridę!
Žydi lai dienos saulėtojo lauko gėlėm.
Būkit turtingi, gyvenimą puikų pažinę,
Mylėkit viens kitą ne kartais, – mylėkit kasdien!
—
Būkite laimingi saulės vėjo guoly,
Lai užklos žvaigždėta Jus naktis.
Meilės ašarom tėvų slenksčius nuplovę,
Eikite abu, kur trauks širdis.

Neškite abu vienodą meilės naštą,
O kai slys po kojom grindinys –
Tegu rūpesčių liepsna namuos negęsta,
Tegu nuolatos rusens vilties ugnis.
—
Būk pavasario žiedlapių sauja,
Būk tokia, kokią myli vaikai.
Būk skaisti ir šypsokis kaip saulė.
Ir Tave mylės vyras ilgai.

Būk tokia paprasta, kokią mylim ~
Būk laiminga, žavinga, linksma!
Miela dukra, neverki – lai lyja…
Tavo meilė užaugs vaikuose.
—
Rožiniai svajonių laivai plaukia meilės debesynais
Kai abu už rankų susikibę einate šalia…
Te Jums neša lengvą viltį vakaras vėlyvas,
Ir su saule atsikelsite nesyk drauge.

Būkite kartu net ir tada, kada nebūnat dviese!
Būkite širdim Jūs savo vaikuose!
—
Dukryte, mėlynų akių dangau,
Tave auginome lyg gėlę.
Ir niekada nebuvo juk per daug
To juoko, skriejančio lyg vėjas.

Tu šiluma namų esi dabar,
Tad linkim, kad pati atrastum
Žmonių gerumą, o žvaigždėm kasnakt
Tau vis pro langus laimė šviestų.
—
Štai tai laimės žiedas, papuošęs Jūsų rankas.
Sužieduos Jūsų širdis lyg paukščių.
Jūs tik angelo balto galit paklaust,
Kaip surado Jus Dieviškam aukšty.

Dangaus tiltas neš Jūsų meilę tolyn, –
Jūsų kelias į laimę artėja. – –
—
Norim palinkėti,
Kad sujungtos dvi širdys liepsnotų
Nuostabiausiais jaunystės laužais,
Kad vargai kelio nepastotų,
Kad po kiemą bėgiotų vaikai.

Kaip rytas sūpuoja mažą paukštelį,
Taip globokite savo vaikus
Ir nuo rūpesčių niekur nebėkit –
Ir šilumą saugokit savo namuos.
—
Mažas svajonių lašas jaunystės delnuose –
Merginos ašarėlė suspindus žieduose.
Pravirko baltos žvakės, varvėdamos tyloj,
Kai laimę nešė Meilė bažnytinėj maldoj.
Paslėpki savo šypsnį į puokštę tarp žiedų,
Užbūrus savo žvilgsniu net širdis angelų.
Tegu pravirksta žvakės, kai dega Tau širdis,
Tai dega Tavo meilė, gyvenimas, lemtis.
Tu šiandien lyg princesė, Tau lenkiasi visi,
Laipteliai pakylėjo altoriaus spindesy.
Ir į svajonių rūmą nusiveski tą,
Kuris Tau nemelavo, kuriam esi šventa.
Sukurkite pasaulį, kur būsite vieni,
Kur rožėm puoštas sapnas sūpuos Jus ilgesy.
—
Apkabinkit viens kitą gyvenimo šokiui pakvietę
Ir priglauskit krūtinę, priglauskite širdis dviejų!

Ir gyvenkit su meile, ir tieskit sunkumuose ranką, –
Lai nieks neatstos nuostabaus supratimo dviejų!
Te širdies gerumo paguost lai kasdieną pakanka…

Ir nuneš meilės valsas į nuostabų aukštį žvaigždžių.
—
Linkiu Jums laimės didelės, tokios,
Kurios pati gyvendama aš nepatyriau!
Linkiu, kad vos sulaukusiems aušros
Užgrotų laimės amžinosios lyrų lyros.

Linkiu Jums meilės aš nepaprastos,
Kada pavirstat dieviškaisiais ryto paukščiais.
Saulėlydžiai lai jungti Jūsų nenustos – —
Išgirskit visą laiką vienas kito šauksmą.
—
Lydžiu Tave į pirmąjį gyvenimo takelį.
Mylėdama žaviuosi ir gerbiu Tave.
Tik nenuklyski niekad mano mylimas vaikeli,
ir neužmiršk, kad antra pusė – tai mama.

Lai primena Tau veidrodinis atspindžio peizažas,
Kad Tu ir aš — tai meilė neatskiriama.
Gal kada nors vaidensiuos atsiminimuose
miražais,
Visur lydėsiu net nebūdama šalia.
—
Dar toks trumputis Tavo takelis,
Bet užauk panašus į tėvus.
Tu lyg angelas, mažas vaikeli,
Auk su medžiais į dangų kartu.

Būk laimingas, brangus anūkėli,
Auk šeimoj, kur laimingi tėvai.
Tegu puoš Tau gyvenimą gėlės…
Juk iš meilės tėvelių gimei.
—
Tegu nebūna niekad rytmečio be saulės
Jūsų jaunatvės siekių erdvėje!
Ir būkite tarytum dvi smėlėtos saujos,
Kur vargą nusiplauna meilės širdyje.

Laimingi būkit didžio gėrio pasiekimais, –
Te siekiai Jūsų bus nepaprasti.
Meilės rytmetį pašaukite likimą,
Kad gyvenimas spindėtų lyg diena skaisti.
—
Aš Tave užauginsiu, dukryte.
Tu – dievaitė manųjų sapnų,
Tu – svajonių manų karalystėj
Nuostabiausios princesės vardu.

Pasakėlėn Tave nusivešiu,
Pakylėsiu į pilį aukštyn,
Žvaigždėmis kasytes apibersiu,
Kol sapnų karalystėj miegi.

Į svajonę ant rankų nunešiu
Ir pasupsiu minkščiausiam glėby.
Tavo akys lyg perlai,
Mano meilės esi vėrinys.

Mažutėle, Tave prie krūtinės
Lyg karolius brangiausius glaudžiu.
Tu iš meilės tėveliui juk gimus, –
Atminimas mūs meilės dviejų.
—
Gyvenimas toks ilgas,
kad bus dar laiko pažadėt ir ištesėta
Bet rūpesčių pirmųjų paragavę,
nenustokite žmonių mylėt.
—
Jums šventą ugnį iš tėvų namų atnešę,
Uždegsim židinį, kuris liepsnotų širdyse.
Be atvangos jį kurstykit – tegu negęsta.
Ižiebkit jį mažom liepsnelėm savo vaikuose.

Tegu lydės gerumo židinys daugybę metų,
Ramybe ir supratimu lai šildys Jus liepsna.
Tada gyvens namuos šviesi dora lyg saulė,
Ir dvi sujungtos meilės širdys nuolat bus drauge.

Augindami vaikus jiems savo perduokit švelnumą,
Kurį su ašarom akyse prisiminsite dažnai.
Jiems leiskit meilės židinį paliest ir saugot,
Tegu jie dovanotą ugnį puoselės šventai.
—
Štai židiny tikrų jausmų,
Kur tik dvi širdys plaka,
Mes vienu mostu nuoširdžiu
Uždegsim laiko žvakę.

Su meile imkit žarijas
Ir nedejuokite, kai delnas svyla, –
Tą ugnį atnešcm vaikams
Į jaukią namų tylą.
—
Būkite laisvi ir nepriklausomi kaip paukščiai,
Šventai tikėkite kasdieną viens kitu,
Ištikimybėje pasieksit dvasios aukštį
Ir meilėj, ir darbuos vis būsite kartu.

Lai žydi Jūsų sodai obelų baltų žiedais,
O Jūs kaip bitės kaupkite sau medų.
Mylėkit vienas kitą ne žodžiais, o darbais
Ir eikite kartu, kur Dievas veda.
—
Tegu medžiais užauga tos mintys,
Kur šiandien branginat abu.
Tegu laime pavirsta tos viltys,
Kurios dega tarp Jūsų širdžių.

Tegu duonos bus nuolat ant stalo,
Kurią valgys mažyliai vaikai.
Tegu niekad jausmai neatšąla,
O žodžiai pavirsta darbais.
—
Būkite laimingi, net kai liūdna,
Kai sunkumai slėgs tarsi akmuo!
Lai po kojomis vargai nugriūna,
Džiaugsmas juokias likdamas namuos.

Ir linksmai namuos vaikais lai krykščia,
Tegu būna jų pilni kampai…
Vaiko ašaros išgąsdins bėdą.
Ir išeis tada ji iš namų.
—
Tegu angelas saugo jaunystę
lyg baltus gulbės sparnus.
Daugiau tų dienų neišvysi,
Kai vėjas žingsniavo kartu.

Liks jaunystės pašėlusiam vėjuj
Tarsi skrendanti gulbės širdis.
Jei suklysi, žinosi – mylėjai
Ir į saulę norėjai pakilt.

Tegu angelas ašaras saugo
Tavo laimei ir Tavo vaikams!
—
Kada pavasario dangaus žvaigždelė
Ištirpsta išaušus rytui virš namų
Jūs jau išeisit pasirinkę kelią,
Palikę židinį brangių tėvų.

Su meile palydėsime nuo slenksčio,
Įdėję kraičiui savo šilumos.
Tegu tėvų namų ugnelė vaikšto
Naujam gyvenime – Jūsų namuos.

Autorė: Nejolė Laukavičienė.