Pasidalinkim du kelius –
Ir nieko nereikės dalintis,
Ir niekada nebeužklius
Už tavo žodžių mano mintys.
Galbūt tada nebesopės
Labiau nei ištversiu nešaukus.
Galbūt tada neberūpės
Paliesti pirštais tavo plaukus.
Gal ašara ištirps, išdžius
Kadais ledu širdy sustingus…
Pasidalinkim du kelius
Ir suvaidinkime laimingus.
—
Atleisk !
Atleisk, kad aš tave mylėjau.
Atleisk, kad taip ilgai trukdžiau,
Atleisk, kad visada tavim tikėjau
Ir tik šiandieną viską supratau.
Atleisk, gyvenime juk visko būna,
Bet aš nedaug tau blogo padariau,
Todėl sunku iš kelio pasitraukti
Vien tik todėl, kad būtų tau lengviau,
Vėl tavo veido nematysiu aš ilgai
Likimas vėlei nebeleido,
Kad laimė būtų amžinai.
Tavęs prašau užmiršti viską
Neverta to apgailestaut!
Sudie, kas buvo nebegrįžta.
Dėkoju tau už buvusią draugystę.
—
Draugai – kokie jie būna žiaurūs,
O kartai švelnūs ir geri
Draugai – kokie jie būna brangūs,
Kai kažkodėl jų netenki.
—
Draugystė niekad neišdyla
Kaip tas mėnulis ir dangus
Draugystė niekad neapvylė
Nei vieno mylimo žmogaus.
Ir jei tave paliktų kartais
Kai tau sunku, labai sunku
Žinok, nes tai žinoti verta
Nebuvo jis ar ji draugu.
—
Dėkoju tau už buvusią draugystę
Ir už žodžius, kuriuos man melavai
Juk pasitaiko, kad žmogus suklysta,
Bet tik ne taip, kaip tąsyk suklydai.
Gal nesu tokia, kokia norėčiau būti,
Bet prisiminki tokią, kokią pažinai.
—
Kam baltuoja alyvos šakutės,
Jei manęs tu mylėt negali !
Kam tos niekšiškos priesaikos tavo
Jei tu kitą merginą myli ?
Kam gyventi, jei viskas praeina ?
Kam mylėti, jei meilė – kančia ?
Kam pasakius
„Karštai myliu tave“,
Po kiek laiko atšauti
„Jau ne“.
Kokia skaudi šią naktį pilnatis
Į šventą upę brenda nuodėmingos eglės
Nėra kaltų, arba visi kalti
Kad lūžo sorry pažymėtas medis
Na ir gerai, kad palikai mane
Juk kiekvienam tiktai po vieną saulę duota
Galbūt vėliau ir mano širdyje
Kas nors įpūs ugnelę naują
Dabar nereikia nieko
Patylėk!
Nėra kaltų arba visi kalti
Palieka žingsniai tiktai aidą kitą
Virš medžių spindi skaudžiai pilnatis.
—
Laiškai suplėšyti, gražintos nuotraukos,
Net veido bruožai dingę atminty
Kodėl tada prisiminimų nuotrupos
Taip skaudžiai sujuda širdy.
—
Man reikėjo Tavęs kaip žmogaus,
Kurio gal niekad nesutiksiu,
Man reikėjo Tavęs kaip kalbos,
Kurios gal niekada neišmoksiu
Aš tikėjau Tavimi kaip žvaigžde,
Kurios gal niekad nepasieksiu.
Aš tikėjau Tavimi, kaip mirtimi,
Kurios gal niekada neapgausiu…
Nes aš mylėjau Tave…
ir tiek…
—
Supratęs tave,
Pažinęs tave,
Nugalėjęs tave…
Aš nesuprantu savęs išeidamas.
—
O ta žiema. Tas šaltas vėjas
Tos baltos snaigės kaip žiedai
Man primena akis, kurias mylėjau,
Mylėjau aš labai karštai.
—
Pasibučiuokim, ir geros kloties
Manęs nelauk; užmirški, jog buvau,
Ir aš džiaugiuosi iš visos širdies,
Kad taip sėkmingai: laisvę atgavau.
Sudie, – nebeminėkim padažų
O jei kada ir susitiksim mes,
Tebus išdildęs laikas iš veidų
Visas tos meilės buvusios žymes.
—
Tegul pamišus aš pati žinau,
Kad man netinka būt laimingai.
Kai pasibaigs lietus, liks liūdesys,
Ir tuštuma
Ir dar kažkas daugiau
Kažkas labai prasminga.
Tai bus mirtis
Tokia pati kaip ir visos kitos
Mirs veidrodis
Ir liks
Tik tavo atspindys
Kuris bandys išsaugot mano aštrias šukes,
Bet Tu gyvensi
Tu stiprus
Gal būt todėl
Tave taip myliu…
Sudiev…
Aš dūžtu į stiklus…
Aš veidrodis
O Tu – žmogus…
Bet aš nenoriu mirt taip tyliai…
—
Tikėjau aš, kad sniegas baltas, baltas,
Ir žmonės mylintys geri, geri,
Tikėjau aš, kad ledas šaltas,
O saulės spinduliai šilti.
Bet supratau, ne toks jau sniegas baltas-
Jis turi ir juodų dėmių.
Ir supratau, ne vien tik ledas šaltas
Yra pasaulyje šaltų širdžių!