Laimės nebūna per daug…
Balto rytmečio alkis užplūsta mane…
Juodos laiko rodyklės triukšmauja šalia.
Ir žvaigždėtąjį dangų nutapius sapnais,
Išgirstu dvasios balsą: „ko lovoj vartais?”
Mano sienos per ankštos ir dūsta širdis —
Nebeturi kur skristi sparnuota mintis.
Ir betono narvely Jam laiškus rašau…
Išgirstu dvasios balsą: „ko reik Tau daugiau?”
Reikia žirgo vėjuoto, karietos dangaus,
Karaliaujančio meilėj brangiausio žmogaus
Ir žvaigždėtojo kelio, kur neštų mane
Saulės toliais beribiais, karalių erdve.
Reikia žodžių svajingų tarsi tų dovanų,
Kurių laukiame šventėj iš lūpų mielų,
Reikia meilės ir laimės, kurios ne per daug,
Nors ir tūkstančius metų reikėtų jos laukt.
Nesmerk manęs
Eilėraščių eilutėm savo laimę kūriau —
Įsivaizuojamą, nematomą žmonių.
Svajonėm ir sapnais aš Tavo meilę būriau
Ieškodama akimirkų tik mums brangių.
Man taip norėjosi abipusių svajonių,
Kad mintys susiliedamos dangaus erdvėj
Užlietų sapnuose glėbiais švelnių glamonių
Ir tyrą jausmą žadintų širdies gelmėj.
Ir aš sukūriau neregėtą mūsų laimę,
Drįsau galvoti tai, ko net negali būt.
Išplėšti iš Tavęs tikėjausi aš meilę,
Dažnai galėjau dėl Tavęs pati pražūt.
Juk Tu žinai, kad aš bandžiau Tavęs nekęsti,
Į Tavo pusę nenorėjau pažiūrėt…
Bet Dievo siųstas jausmas mano meile klesti,
Todėl nesmerk manęs ir kiek gali mylėk.
Autorė: Nejolė Laukavičienė-Širvinskaitė
Kai myli, nesakyk: “Dievas – mano širdyje”, bet geriau sakyk: “Aš esu Dievo širdyje”.
Ir negalvok, kad tu gali pakeisti meilės kelią, nes meilė, jei pripažįsta tave vertu, pati parodo tau kelią.
Meilė neturi kito troškimo, tik save išreikšti.
Bet jeigu tu myli ir neatsisakai troškimų, tegul šitie troškimai būna tavieji:
Tirpti ir būti bėgančiu upeliu, kurs savo melodiją nakčiai čiurlena.
Justi per didelio švelnumo skausmą.
Būt pažeidžiamam savo paties supratimo apie meilę;
Ir plūsti krauju noriai ir džiaugsmingai.
Pabusti auštant sparnuota širdim ir dėkoti už dar vieną meilės dieną;
Ilsėtis vidurdienio valandą ir atsiduoti mintyse meilės ekstazei;
Grįžti namo vakare dėkingumo sklidina širdim;
Ir užmigt su malda už mylimąjį savo širdyje ir pagyrimo giesme savo lūpose.
Bet jeigu pabūgę ieškosit tik meilės ramybės ir jos malonumo,
Tuomet jau geriau jums pridengti savo nuogumą ir pasitraukti iš meilės verpeto
Į pasaulį be metų laikų, kur jūs juoksitės, bet ne iš visos širdies, ir verksit, bet ne iki valios.
Meilė atiduoda tiktai save ir ima tik iš savęs.
Meilė nesisavina nieko, ir neįmanoma jos pasisavinti.
Nes meilei pakanka meilės.
Visus šiuos dalykus darys su jumis meilė, kad galėtumėt pažinti savo širdies paslaptis ir per tą pažinimą taptumėt Gyvenimo širdies dalimi.
Kai meilė pašauks jus, sekit iš paskos,
Nors keliai jos ir sunkūs, ir statūs.
Ir kai jos sparnai jus apglėbs, jai pasiduokit.
Nors tarp jos plunksnų paslėptas kardas gali jus ir sužeisti.
Ir kuomet ji jums kalba, tikėkit.
Nors jos balsas gali sudaužyti jūs svajones, kaip vėjas šiaurinis sodą nusiaubia.
Nors meilė jus karūnuoja, lygiai taip pat ji gali ir nukryžiuoti. Nors ji jus ir augina, bet gali ir apgenėti.
Netgi kai ji pakyla iki jūsų viršūnių ir glamonėja jūsų švelniausias šakas, kurios saulėje virpa,
Lygiai taip pat ji iki jūsų šaknų nusileidžia ir supurto jas, įsitvėrusias žemės.
Kaip javų pėdus ji surenka jus į save,
Ji kulia jus, kad apnuogintų,
Ji sijoja jus, kad atskirtų nuo pelų.
Ji mala jus iki baltumo.
Ji minko jus tol, kol tampat nuolaidūs;
O tada ji perduoda jus savo šventajai ugniai, kad taptumėt duona šventa Dievo šventajai puotai.
Yra kažkas ko laikas keist negali,
Ko neuždengia užmaršties skara
Ir tas kažkas vadinasi draugystė
Jei ji švelni, tyra, gera…
Sunku mums būtų be vilties!
Be jos skausme kas nuramintų!
Kas duotų širdžiai tiek ugnies?
Kas ištvermę varge gamintų?
Ji mums brangiausia dovana!
Visur kaip angelas ji lydi!
Ji mūs stiprybė, mūs drąsa!
Pats pragaras mums jos pavydi!
Po meilės – kaip po gaisro.
Pirmoji meilė įstringa į širdį, o paskutinioji greit pamirštama.
Pirmas sniegas virsta vandeniu,
Pirmoji meilė – ašaromis.
Patikėsiu –
Jei atneši saulę ant delnų,
Jei suprasi, mane mokėsi,
Jei paversi skausmą liūdesiu švelniu
Jei nusišypsosi – patikėsiu.
Patikėk, aš ir vėtroj ateisiu.
Ir tada, kai žaibai sutviskės.
Patikėk. aš ne pyktį tau nešiu
Aš atnešiu tau žiedą gėlės.
Pasaulyje nėra nieko brangesnio, kaip
pirmoji meilė. Ir nieko nėra žiauresnio,
kaip jos netekimas.
Nėra akių, kurios matytų saulę
Be žydraspalvių dangaus debesų,
Nėra širdies, kuri pamirštų meilę.
Be ilgesio ir be kančių.
Negalim pamilti antrą kartą tų , kuriuos nustojai mylėti.
Ne, aš negaliu gyventi be kaukės,
Ir nenoriu būti su kiekvienu nuoširdi.
Man reikia tik trupučio Tavo meilės,
Kad sugebėčiau dar išlikti žmogumi.
Mylėti reikia taip, kad vėliau nereiktų sakyti „atleisk”.
Mylėk, nes pats į pasaulį atėjai per meilę.
Mylėk tą, kuris tave myli,
O ne tą, kuris gražus.
Gražiam veide atrasi gylį,
O jo širdyje nuodus.
Mylėk mane daugiau negu vakar, bet mažiau negu rytoj.
Meilė panaši į… sriubą. Pirmi gurkšniai degina, kiti tik šilti, o paskutiniai visiškai šalti.
Meilė ir draugystė net niekšo neaplenkia.
Meilė – tai teorema, kurią reikia įrodyti.
Meilė – tai siūlas, ant kurio visi pasikaria.
Meilė – tai perlas, kurį su radus reikia saugoti ir branginti.
Meilė – tai nežinomas kelias, kuriame gali pasiklysti!
Meilė – tai ne žaidimas, todėl su niekada neverta žaisti!
Meilė – tai gėlė kuri laistoma ne vandeniu, o ašaromis!
Meilė – tai apysaka, kurią skaitai ir bijai, kad nesibaigtų!
Meilė – saldi, bet apgaulinga.
Meilė – moko mylėt ir kentėti!
Meilę retai prisimintume, jei nereikėtų dėl jos kentėti.
Kai aš pradėjau tave geriau pažinti,
tu mano gyvenime užkariauji vis
didesnį ir didesnį patrauklumą.
Aš tavęs pamiršti niekaip negalėsiu.
Dievas pavydi žmogui tik vieno – meilės.
Dažnas, manantis, jog yra geros širdies yra tik silpnų nervų.
Daug svarbiau mylėti pačiam, o ne būti mylimam.
Kai įsimyli – ir beždžionė atrodo graži,
Kai nemyli- ir nuo rožės nusisuki.
Dorybė neliks vieniša. Ją apsups kaimynai.
Nedažyk tų lūpų,
Nelakuok nagų,
Nevaryk iš proto
Lietuvos bernų.
Batukai lakuoti,
Suknelė trumpa,
Berniukai nemyli
Nes dar per maža.
Meilė – ne svarstyklės, o sūpuoklės: jai rūpi ne svoris, o apsvaigimas.
Meilės ir kosulio – nepaslėpsi!
Kas rašo mažiau,
Tas myli labiau.
Atmink pavasario dienas,
Atmink pavasario naktis.
Atmink, kad greitai pravažiuos
Jaunystės meilės traukinys!
Jeigu stovi tiesiai, nebijok, kad šešėlis kreivas.
Vienas švelnus žodis šildo ne mažiau kaip tris žiemas.
Šiandienos vyną reikia gerti šiandien,
Rytojaus liūdesį – rytoj.
Jaunystės svajonės – vien sapnas nakties,
Linkiu tau, mieloji, šviesios ateities.
Aš ne karalaitė,
Turtų nevartoju.
Turiu vieną širdį,
Tau ją dovanoju.
Aš esu ne karalaitė,
Neturiu pilių,
Bet galiu aš pasakyti,
Kad tave myliu!
Būk linksmutė ir gerutė,
Kaip pavasario saulutė.
Neskubėk gyventi, neskubėk mylėti,
Netikėki meilės apgaulingu veidu.
Nors paskui ir teks labai gailėtis…
Bet – patirki meilės svaigulį!
Nors blaškys tave audra,
Būk laiminga ir dora!
Mes visi trys kartu:
Aš, meilė ir tu!
Meilė – pavasario duktė.
Pas mus ji netyčia užklysta.
Meilė – švelnumo gėlė,
Nuo menko vėjelio nuvysta…
Nuvys darželyje narcizai,
Verks lelija rudens belaukdama.
Bet tavo veidą visą laiką
Te puoš švelni, tyli, žavinga šypsena…
Geležis rūdija, marmuras dūžta,
Tik tikra meilė niekad nežūsta.
Kad iš dangaus aš gaut sparnus galėčiau,
Ir neštų jie kaip nerami dvasia,
Plasnočiau aš audras įveikęs, lėkčiau,
Kur tavo nuostabių akių šviesa…
Leista bučiuotis, tik ne dažnai
Leista mylėtis, tik ne karštai
Leista dalintis meilės jausmais
Tik ne visada, ir ne su visais.
Labanakt, mano angele,
Aplankysiu tave sapne..
Jei pajusi švelnų lyg pūkas prisilietimą,
Žinok, kad tai aš glostau ir bučiuoju tave…
Kada naktis apgaubia žemę
Ir gęsta namuose šviesa,
Tave matyt ir jausti noriu,
Tu mano džiaugsmas ir aistra…
Tos nuostabios tylios naktys
Amžinai mano sieloj gyvens
Ir tos nuostabios mėlynos akys
Liūdną ilgesį širdžiai sukels.