Meilės sveikinimai
Laimės nebūna per daug…
Balto rytmečio alkis užplūsta mane…
Juodos laiko rodyklės triukšmauja šalia.
Ir žvaigždėtąjį dangų nutapius sapnais,
Išgirstu dvasios balsą: „ko lovoj vartais?”
Mano sienos per ankštos ir dūsta širdis —
Nebeturi kur skristi sparnuota mintis.
Ir betono narvely Jam laiškus rašau…
Išgirstu dvasios balsą: „ko reik Tau daugiau?”
Reikia žirgo vėjuoto, karietos dangaus,
Karaliaujančio meilėj brangiausio žmogaus
Ir žvaigždėtojo kelio, kur neštų mane
Saulės toliais beribiais, karalių erdve.
Reikia žodžių svajingų tarsi tų dovanų,
Kurių laukiame šventėj iš lūpų mielų,
Reikia meilės ir laimės, kurios ne per daug,
Nors ir tūkstančius metų reikėtų jos laukt.
Nesmerk manęs
Eilėraščių eilutėm savo laimę kūriau —
Įsivaizuojamą, nematomą žmonių.
Svajonėm ir sapnais aš Tavo meilę būriau
Ieškodama akimirkų tik mums brangių.
Man taip norėjosi abipusių svajonių,
Kad mintys susiliedamos dangaus erdvėj
Užlietų sapnuose glėbiais švelnių glamonių
Ir tyrą jausmą žadintų širdies gelmėj.
Ir aš sukūriau neregėtą mūsų laimę,
Drįsau galvoti tai, ko net negali būt.
Išplėšti iš Tavęs tikėjausi aš meilę,
Dažnai galėjau dėl Tavęs pati pražūt.
Juk Tu žinai, kad aš bandžiau Tavęs nekęsti,
Į Tavo pusę nenorėjau pažiūrėt…
Bet Dievo siųstas jausmas mano meile klesti,
Todėl nesmerk manęs ir kiek gali mylėk.
Autorė: Nejolė Laukavičienė-Širvinskaitė
Kai myli, nesakyk: “Dievas – mano širdyje”, bet geriau sakyk: “Aš esu Dievo širdyje”.
Ir negalvok, kad tu gali pakeisti meilės kelią, nes meilė, jei pripažįsta tave vertu, pati parodo tau kelią.
Meilė neturi kito troškimo, tik save išreikšti.
Bet jeigu tu myli ir neatsisakai troškimų, tegul šitie troškimai būna tavieji:
Tirpti ir būti bėgančiu upeliu, kurs savo melodiją nakčiai čiurlena.
Justi per didelio švelnumo skausmą.
Būt pažeidžiamam savo paties supratimo apie meilę;
Ir plūsti krauju noriai ir džiaugsmingai.
Pabusti auštant sparnuota širdim ir dėkoti už dar vieną meilės dieną;
Ilsėtis vidurdienio valandą ir atsiduoti mintyse meilės ekstazei;
Grįžti namo vakare dėkingumo sklidina širdim;
Ir užmigt su malda už mylimąjį savo širdyje ir pagyrimo giesme savo lūpose.
Bet jeigu pabūgę ieškosit tik meilės ramybės ir jos malonumo,
Tuomet jau geriau jums pridengti savo nuogumą ir pasitraukti iš meilės verpeto
Į pasaulį be metų laikų, kur jūs juoksitės, bet ne iš visos širdies, ir verksit, bet ne iki valios.
Meilė atiduoda tiktai save ir ima tik iš savęs.
Meilė nesisavina nieko, ir neįmanoma jos pasisavinti.
Nes meilei pakanka meilės.
Visus šiuos dalykus darys su jumis meilė, kad galėtumėt pažinti savo širdies paslaptis ir per tą pažinimą taptumėt Gyvenimo širdies dalimi.
Kai meilė pašauks jus, sekit iš paskos,
Nors keliai jos ir sunkūs, ir statūs.
Ir kai jos sparnai jus apglėbs, jai pasiduokit.
Nors tarp jos plunksnų paslėptas kardas gali jus ir sužeisti.
Ir kuomet ji jums kalba, tikėkit.
Nors jos balsas gali sudaužyti jūs svajones, kaip vėjas šiaurinis sodą nusiaubia.
Nors meilė jus karūnuoja, lygiai taip pat ji gali ir nukryžiuoti. Nors ji jus ir augina, bet gali ir apgenėti.
Netgi kai ji pakyla iki jūsų viršūnių ir glamonėja jūsų švelniausias šakas, kurios saulėje virpa,
Lygiai taip pat ji iki jūsų šaknų nusileidžia ir supurto jas, įsitvėrusias žemės.
Kaip javų pėdus ji surenka jus į save,
Ji kulia jus, kad apnuogintų,
Ji sijoja jus, kad atskirtų nuo pelų.
Ji mala jus iki baltumo.
Ji minko jus tol, kol tampat nuolaidūs;
O tada ji perduoda jus savo šventajai ugniai, kad taptumėt duona šventa Dievo šventajai puotai.
Yra kažkas ko laikas keist negali,
Ko neuždengia užmaršties skara
Ir tas kažkas vadinasi draugystė
Jei ji švelni, tyra, gera…
Sunku mums būtų be vilties!
Be jos skausme kas nuramintų!
Kas duotų širdžiai tiek ugnies?
Kas ištvermę varge gamintų?
Ji mums brangiausia dovana!
Visur kaip angelas ji lydi!
Ji mūs stiprybė, mūs drąsa!
Pats pragaras mums jos pavydi!
Po meilės – kaip po gaisro.
Pirmoji meilė įstringa į širdį, o paskutinioji greit pamirštama.
Pirmas sniegas virsta vandeniu,
Pirmoji meilė – ašaromis.
Patikėsiu –
Jei atneši saulę ant delnų,
Jei suprasi, mane mokėsi,
Jei paversi skausmą liūdesiu švelniu
Jei nusišypsosi – patikėsiu.
Patikėk, aš ir vėtroj ateisiu.
Ir tada, kai žaibai sutviskės.
Patikėk. aš ne pyktį tau nešiu
Aš atnešiu tau žiedą gėlės.
Pasaulyje nėra nieko brangesnio, kaip
pirmoji meilė. Ir nieko nėra žiauresnio,
kaip jos netekimas.
Nėra akių, kurios matytų saulę
Be žydraspalvių dangaus debesų,
Nėra širdies, kuri pamirštų meilę.
Be ilgesio ir be kančių.
Negalim pamilti antrą kartą tų , kuriuos nustojai mylėti.
Ne, aš negaliu gyventi be kaukės,
Ir nenoriu būti su kiekvienu nuoširdi.
Man reikia tik trupučio Tavo meilės,
Kad sugebėčiau dar išlikti žmogumi.
Mylėti reikia taip, kad vėliau nereiktų sakyti „atleisk”.
Mylėk, nes pats į pasaulį atėjai per meilę.
Mylėk tą, kuris tave myli,
O ne tą, kuris gražus.
Gražiam veide atrasi gylį,
O jo širdyje nuodus.
Mylėk mane daugiau negu vakar, bet mažiau negu rytoj.
Meilė panaši į… sriubą. Pirmi gurkšniai degina, kiti tik šilti, o paskutiniai visiškai šalti.
Meilė ir draugystė net niekšo neaplenkia.
Meilė – tai teorema, kurią reikia įrodyti.
Meilė – tai siūlas, ant kurio visi pasikaria.
Meilė – tai perlas, kurį su radus reikia saugoti ir branginti.
Meilė – tai nežinomas kelias, kuriame gali pasiklysti!
Meilė – tai ne žaidimas, todėl su niekada neverta žaisti!
Meilė – tai gėlė kuri laistoma ne vandeniu, o ašaromis!
Meilė – tai apysaka, kurią skaitai ir bijai, kad nesibaigtų!
Meilė – saldi, bet apgaulinga.
Meilė – moko mylėt ir kentėti!
Meilę retai prisimintume, jei nereikėtų dėl jos kentėti.
Kai aš pradėjau tave geriau pažinti,
tu mano gyvenime užkariauji vis
didesnį ir didesnį patrauklumą.
Aš tavęs pamiršti niekaip negalėsiu.
Dievas pavydi žmogui tik vieno – meilės.
Dažnas, manantis, jog yra geros širdies yra tik silpnų nervų.
Daug svarbiau mylėti pačiam, o ne būti mylimam.
Kai įsimyli – ir beždžionė atrodo graži,
Kai nemyli- ir nuo rožės nusisuki.
Dorybė neliks vieniša. Ją apsups kaimynai.
Nedažyk tų lūpų,
Nelakuok nagų,
Nevaryk iš proto
Lietuvos bernų.
Batukai lakuoti,
Suknelė trumpa,
Berniukai nemyli
Nes dar per maža.
Meilė – ne svarstyklės, o sūpuoklės: jai rūpi ne svoris, o apsvaigimas.
Meilės ir kosulio – nepaslėpsi!
Kas rašo mažiau,
Tas myli labiau.
Atmink pavasario dienas,
Atmink pavasario naktis.
Atmink, kad greitai pravažiuos
Jaunystės meilės traukinys!
Jeigu stovi tiesiai, nebijok, kad šešėlis kreivas.
Vienas švelnus žodis šildo ne mažiau kaip tris žiemas.
Šiandienos vyną reikia gerti šiandien,
Rytojaus liūdesį – rytoj.
Jaunystės svajonės – vien sapnas nakties,
Linkiu tau, mieloji, šviesios ateities.
Aš ne karalaitė,
Turtų nevartoju.
Turiu vieną širdį,
Tau ją dovanoju.
Aš esu ne karalaitė,
Neturiu pilių,
Bet galiu aš pasakyti,
Kad tave myliu!
Būk linksmutė ir gerutė,
Kaip pavasario saulutė.
Neskubėk gyventi, neskubėk mylėti,
Netikėki meilės apgaulingu veidu.
Nors paskui ir teks labai gailėtis…
Bet – patirki meilės svaigulį!
Nors blaškys tave audra,
Būk laiminga ir dora!
Mes visi trys kartu:
Aš, meilė ir tu!
Meilė – pavasario duktė.
Pas mus ji netyčia užklysta.
Meilė – švelnumo gėlė,
Nuo menko vėjelio nuvysta…
Nuvys darželyje narcizai,
Verks lelija rudens belaukdama.
Bet tavo veidą visą laiką
Te puoš švelni, tyli, žavinga šypsena…
Geležis rūdija, marmuras dūžta,
Tik tikra meilė niekad nežūsta.
Kad iš dangaus aš gaut sparnus galėčiau,
Ir neštų jie kaip nerami dvasia,
Plasnočiau aš audras įveikęs, lėkčiau,
Kur tavo nuostabių akių šviesa…
Leista bučiuotis, tik ne dažnai
Leista mylėtis, tik ne karštai
Leista dalintis meilės jausmais
Tik ne visada, ir ne su visais.
Labanakt, mano angele,
Aplankysiu tave sapne..
Jei pajusi švelnų lyg pūkas prisilietimą,
Žinok, kad tai aš glostau ir bučiuoju tave…
Kada naktis apgaubia žemę
Ir gęsta namuose šviesa,
Tave matyt ir jausti noriu,
Tu mano džiaugsmas ir aistra…
Tos nuostabios tylios naktys
Amžinai mano sieloj gyvens
Ir tos nuostabios mėlynos akys
Liūdną ilgesį širdžiai sukels.
Amžinos meilės nėra.
Net visų didžiausia aistra trunka kurį laiką.
Ateina diena, kai ji pasibaigia ir gimsta nauja meilė.
Kaip tik todėl meilė nemirtinga.
Ji nuolat atgimsta.
Aistra užgęsta, bet meilė lieka.
Tad, tegul meilė, kurią tu jauti būna amžina.
Ir tegul ji kas sekundę, kas minutę, kas valandą,
stiprėja.
Leista bučiuotis, tik ne dažnai
Leista mylėtis, tik ne karštai
Leista dalintis meilės jausmais
Tik ne visada, ir ne su visais.
Tavo vardas už saulę gražesnis,
Ir už tūkstantį aukso žvaigždžių,
Tavo vardas man vienas pasauly,
Kurį aš širdyje branginu.
Neklausyk, brangioji
Ką berniukai tau sakys,
Nes jų meilė tiek kainuoja
Kiek supuvęs obuolys.
Vakaras prie žydinčių rožių
Vienumoj aš svajoju: – Kur tu ? !
Ir šaukiu tyliai, nors be žodžių
Su tavim pasvajoti kartu.
Didžiausias skausmas ne tada
Kai durklas perveria krūtinę.
Didžiausias skausmas tik tada
Kai žūva meilė pirmutinė.
Bet aš tikiu, kad tu sugrįši
Nelis ir saulė mums nušvies
Norėčiau tavo akyse nuskęsti
Nes tu manasis saulės spindulys.
Tos nuostabios tylios naktys
Amžinai mano sieloj gyvens
Ir tos nuostabios mėlynos akys
Liūdną ilgesį širdžiai sukels.
Ateik tau pasaką paseksiu
Pažvelgsiu į akis, kurias myliu
Tu nejauti mano širdies skausmo
Ir nežinai, kad tiek daug aš kenčiu.
Meilė – geras išradimas
Meilė – velniškas žaidimas
Meilė myli, meilė daro
Meilė į kapus nuvaro.
Bailiai žiūri mėnulis pro langą
Rodos skaito ką aš Tau rašau.
Kai skaitysi tu manąjį raštą
Gal pro langą žiūrės jis ir tau.
Iš žiedelio bursi: myli ar nemyli
Tagul visą tiesą žiedas pasakys,
Bet jisai nesako, baltas žiedas tyli
Atsakyti gali mylinti širdis.
Gal su dulkėmis klajosiu
Kaip jazminų balti žiedai
Su tavim jau niekad nesvajosiu
Širdis daugiau niekad nemylės.
Tu atėjai baltų rožių alėja
Lyg sapnas praieties.
Tu nežinai, ką mums beržai šlamėjo,
Kad nesiskirsim jeigu kas ir skirs.
Liepki atsitraukti – aš tai padarysiu
Liepki nemylėti – to neleis širdis
Liepki, kad pamirščiau – to nepadarysiu
Atminty tu liksi tol, kol plaks širdis.
Parašyti daug žodžių galėčiau,
Bet ne žodžiuose meilė tikra.
Širdis širdį supranta be žodžių,
Jeigu myli – suprasi ir Tu.
Aš norėjau draugauti su saule,
Norėjau draugaut su Tavim,
Bet tu buvai ir būsi kiaulė
Geriau jau draugaut su avim.
Ant Tavo gyvenimo kelio
Lai klojas gražiausi žiedai.
Išsirink iš jų tarpo nevystantį vieną,
Kuris Tau bus brangus amžinai.
Pasaulis būtų per žiaurus,
Per daug klastingas ir klaikus,
Jei tarp gyvenimo audrų
Nebūtų meilės valandų!
Tu, mano laimė,džiaugsmas ir svajonė
Tu, mano meilės nuostabūs sapnai.
Myliu Tave dabar ir amžinai,
Tau visos mintys, Tau visi troškimai.
Tau visas darbas, ir visi sapnai,
Aš nežinau, ką ruošia mums likimas,
Myliu Tave dabar ir amžinai…
Susitikti neleidžia mums tolimas kelias,
O užmiršti neleidžia naktis.
Šviesią naktį pažvelk į mėnulį
Mūsų akys tenai susitiks.
Meilė visagalė:
nėra pasaulyje nei sielvarto ,
juodesnio už jos bausmę,
net laimės,
didesnės už malonumą jai tarnauti.
Tai, ką jaučiame įsimylėję,
galbūt yra normali būsena.
Meilė parodo žmogui, koks jis turėtų būti.
Linkiu Tau didelės, nuoširdžios
MEILĖS.
Naujausi komentarai: