Ėjo bučkis per girelę, Ir sutiko jis širdelę. Pabučiavo į žanduką ir paliko jai laiškiuką: „Gal tikėsi, o gal ne, bet MYLIU tikrai TAVE“.
Daug kartu Tu mylėsi, Patiks Tau akys, lūpos, šypsena. Bet vieną kartą patikėsi, Kad jų tiek daug, o Meilė tik viena.
Meilė žino, meilė daro, Meilė į kapus nuvaro… O kapuose negerai, visi guli atskirai…
Kai aš arti ir Tu arti, Mus sieja vien jausmai tikri.
Aš mylėjau Tave Tau nežinant. Tau nežinant, Tave aš myliu. Mano meilė plati kaip žvaigždynai, Kaip žydėjimas lauko gėlių.
Kas jaučia meilę, O kas ne. Priprask, pasaulyje jau taip yra, Kad žmogų nugali aistra. Bet jei jo meilė amžina, Nenugalės jo niekas niekada!!!
Obuoliuką Aš kremtu, Ir galvoju kur gi Tu, Jeigu būtum kartu, Gautum pusę ir Tu.
Meilės ieškok širdimi, O ne akimis, Nes akys ieško grožio, O širdis – širdies.
Nedaug apie meilę kalbėjau, Niekuomet nerašiau Tau eilių, Argi būtina gimti poetu, Kad galėčiau ištarti „myliu“?
Nereikia krintančių žvaigždžių, Nereikia nei švelnių raudonų rožių… Tereikia Tavo nuostabių akių, Ir Tavo meilės žodžių…
Jei baltos snaigės kris ant Tavo veido, Šviesus mėnulis Tau bučiuos akis, Prisimink, kad kažkur pasauly Yra dėl Tavęs plakanti širdis…
Ar žinai, Kodėl šypsosi saulė, Ko pasaulis toks šiandien šviesus? Tai todėl, kad margajam pasauly mes atradom pačius šilčiausius jausmus…
Daug buvo tų, Kuriuos mylėt galėjau, Bet neišdegė širdies aistra. Ir dar kartą pastebėjau, Kad tokių kaip Tu daugiau nėra.
Nors ir laimė lindės pasislėpus giliai, Laikas sustos, ištirps ledai, Bet aš mylėsiu Tave, Mylėsiu amžinai…
Tyloje aš girdžiu Tavo balsą, O balse aš girdžiu Tavo tyla, Šitaip sielos dvi šoka valsą, Šitaip širdys dvi prabyla.
Myliu Tave, Kaip vaikas myli mamą, Kaip slieką myli alkana žuvis, Kaip balta duona myli „Rama”, Taip aš myliu tavas akis.
T aš noriu parašyti, A pridėti dar galiu, V širdelė geidžia pasakyti, E, atspėk ką aš MYLIU.
Melsva žibutė prasiskleis, Manęs pamiršti Tau neleis, O tarp pavasario žiedų, Mes būsim visada kartu.
Kai pirmą kartą Tave pamačiau, Bijojau apkabint… Kai apkabinau – bijojau pabučiuot… Kai pabučiavau – išsigandau… Kad negaliu sustot…
Jei iš audros atimsi žaibą, O žmogui meilę iš širdies, Nieko gražaus neliks pasauly, Neliks pasaulyje ugnies…
Meilė neklausia Tavo vardo, Ir kiek metų nesvarbu… Sustoja ji ties Tavo langu, Ir tyliai sako „Ateinu”…
Nemylėk, kas auksu žiba, kas meilę perka pinigais. Mylėk, kas turi tyrą širdį, ir Tave myli ne juokais…
Mes ėjom ten, kur vedė mus likimas… Tave aš pamilau, tik vieną iš visų… O ką žada ateitis, to nieks dar nežino, Gal tikrai ne veltui susitikom – aš ir Tu?
Tavo švelnios rankos mano širdį apkabino, ilgesiu apdovanojo, Naktimis aš jas sapnuoju. Tavo rankos apkabino, apsvaigino…
Tu – mano laimė, džiaugsmas ir svajonė Tu – mano meilės nuostabūs sapnai. Myliu Tave dabar ir amžinai, Tau visos mintys, Tau visi troškimai. Tau visas darbas, ir visi sapnai, Aš nežinau, ką ruošia mums likimas, Myliu Tave dabar ir amžinai…
Aš pabūsiu lietum, Kai Tau širdį skaudės, Kad galėčiau nuplaut Dalį Tavo rimties. Aš ateisiu išryt, Jei reikės – ir nakčia, Kad galėtum mylėt, Kad liktum šalia. Aš ateisiu. Tu lauk Ir jei niekas nekvies, Tau atnešiu lietaus Ir truputį nakties…
EILĖ Kilnių geismų ir apmaudo siautimas, Keista būtybė, gimusi nakčia, Džiugi vergovė, šaldanti liepsna, Žavingų formų mišinys, kraupus Švininis pūkas, dūmas spindulingas, Ligota sveikata, bemiegis miegas, Išmintinga beprotybė, Medus saldžiausias ir nuodų kartybė.
Nepasakiau aš Tau „myliu”, Ir Tu man meilės nežadėjai, Bet šiąnakt man sapnu tyliu Apie Tave praošė vėjai… Ir supratau – Tave myliu, Nors Tu man meilės nežadėjai.
Nebijok žaizdų – jos užgyja, Nebijok skausmų – jie praeina, Nebijok mirties – ji neišvengiama. Nebijok meilės, ji būtina.
Mėnulis nuliūdęs į žemę žiūrėjo. Girioj svyravo svyruokliai beržai, Bet mano širdis kažko taip ilgėjos… Pasakyčiau,bet ir Tu tai žinai.
Netikėk vėju – jis pažada ir negrįžta… Netikėk žiogų daina – ji per daug nerūpestinga. Netikėk medžių žydėjimu – jis laikinas ir trumpas. Tikėk meile, draugyste, tikėk tuo, kas amžina!
Mėnulis pašvietė pro langą Į Tavo spindinčias akis, Tau savo širdį dovanoju… Tešviečia ji Tau per naktis!
Tavo vardas gražesnis už saulę ir už tūkstančius aukso žvaigždžių, Tavo vardas man vienas pasauly, Kurį aš taip širdy branginu…
Myliu Tave labai labai. Teišsipildo mūsų sapnai. Sapnai visi visi visi, Ten, kur mes lakstome basi.
Tikėk, kad vietoj stovi saulė. Tikėk, kad žvaigždės – ne liepsna. Tikėk jog tiesa – tai apgaulė, Bet mano meilė Tau – amžina!!!
Kol saulė dar nenusileido, Kol dar širdis pilna liepsnos, Man reikia Tavo veido Ir balso Tavo lyg dainos!
Tu – obelų žiedai mažyčiai, Tu – ramunėlė nuo lankos, Tavęs į saulę nemainyčiau, Tavęs, kaip pasakos žavios!
Meilė – tai žodis šventas, Meilė – galinga yra, Meilė nemiršta, ne… Meilė yra Tavyje!!!
Aš atbėgau tam, kad pasakyčiau tai, ką Tu ir taip seniai žinai Noriu, kad žinotum: aš mylėjau, tebemyliu ir žadu mylėti amžinai.
Jau naktis, o blakstienos nelimpa… Ir sapnai neaplanko manęs… Ir širdis plaka smarkiai, nerimsta… Gal todėl, kad ilgiuosi Tavęs..?
Prieblanda, aplink tyla… Tavo lūpos, jos jau čia… Prisiglaudžia, nuramina, Vėl užkaitina, vėsina… Tam nėra jokių ribų, Tai lyg jūra be krantų…