Šventos Kalėdos
Pažvelkit pro langą į pasaulį baltą,
Uždekit žvakelę širdžiai ir akims,
Atminkit vaikelį – mažą nekaltą
Kuris šį rytą mums visiems užgims!
Būkit laimingi ne tik šią Kalėdų naktį, bet visada telanko Jus tik laimė, jei nedidelė, tai nors maža, kaip žiburėlis pūgos naktį, ir tikra tikra.
Per Kalėdas visa gausi šeima
Į vieną gražų būrį susibėga.
Ir nesvarbu, kad šalta, kad žiema,
Kad tyliai žemė po žvaigždynais miega…
Laimės, meilės, šilumos.
Su šventėm!
Te baltą Kalėdų vakarą Jūsų širdyse suvirpa meilė, sieloje įsiplieskia džiaugsmas, o protą sujaukia Kalėdinis stebuklas…
Svajonių ir vilčių naktis
Naktis lyg pasaka žvaigždėta,
Kalėdos nejučia ateitis
Tarsi stebuklas pažadėtas.
Per baltas pasakas
Snaus prie kelio berželio šakelės pasvirę.
Į bažnyčią tvins žmonės – pritvins kaip vandens.
Sniegas bus toks baltas, palaidas ir tyras
Pernakt … ir išvargintą žemę padengs.
-Žeme, sąnarius tavo nevalioj ištąsė …
Tu dabar taip tyra, taip graži ir skaisti,
Lygiai vyšnioms pražydus, kaip tąsyk,
Kai keliai ir keleliai žiedais apsnigti.
Į gelmę ir kraujas, ir ašaros sunkias
Kad vaisiai galėtų išdygt ir užaugt.
Mūsų didelės naštos iškart nebesunkios –
Mes galėsim kelt ir panešti dar daug.
Užgimimas atžengia į žemę ir taikos
Žmogaus iškamuoto pažaist likimu –
Žada meilę, ramybę, ir duoną, ir taiką.
Regis didelę laimę parneš į namus.
Per pasakas baltas bažnyčion atbrisim,
Pakartėlėj, Dievulis ant šieno šypsos.
O snaigės! Jūs krisite tyros ir krisit.
Idant būtų skaistybės daugiau ir šviesos.
(A. Miškinis)
Įprasta linkėti baltų Kalėdų, o už lango panašiau į pavasarį… Ir tada aiškiai supranti, kad šviesiausia tampa ne nuo sniego, o nuo artimų sielų gerumo ir dėmesio. Tegu tau niekada to nepritrūksta. Su Šv.Kalėdom.
Laimingi tie, kurie kvėpuoja lengvai, džiaugiasi paprastai, galvoja laisvai ir jaučiasi reikalingi. Sėkmės ir linksmų švenčių Jums bei jūsų artimiesiems.
Su Šv. Kalėdom. linksmų švenčių, gerų metų, puikios sveikatos, nuoširdžių žmonių, tikrų draugų ir viso ko geriausio.
Įžiebkit kibirkštį vilties
Šventų Kalėdų tylią naktį,
Tegul Naujieji nešykštės
Džiugių akimirkų, geros sveikatos.
Iš vaikystės ateina Kalėdos.
Paplotėlis šienelis, Mama.
Verpia tylą naktis atsisėdus,
Kursto krosny ugnelę žiema.
Tu, ateik mano angele baltas,
Iš sapnų, iš dangaus, iš žvaigždžių.
Kasdienybės pilkos nesugeltas,
Atsistok po vaikystės medžiu.
Aš sudėsiu žvaigždes tau po kojų.
Tik ateik iš Kalėdų nakties.
Iš vaikystės per dangų, per gojų
Įsisupęs į skliautą vilties.
(Z. Gaižauskaitė)
Te pražysta Šv. Kalėdų rytą
Stebuklingos snaigės ant langų,
Ir pušies šakelė saulėj sidabru nušvitus
Lai pavirsta niekad negirdėtu stebuklu…
Sušilkim prie žmogiškumo – Šv. Kalėdų laužo
Ir tie, kurie liūdni, ir tie, kurie linksmi.
Ir šilumos, lyg duonos atsikandę,
Pabūkim linksmesni, pabūkim geresni.
Spragės pastogėje ledinės žvakės,
Bus vėpūtiniai, siaus laukuos žiema,
Ir viskas pildysis, ką motina pasakė,
Ant Kūčių stalo šieną skleisdama.
(L. Andriekus)
Seni ištirps lyg vandeny,
Ateis Kalėdos, Nauji ateis – ir girs, ir teis,
Ir skausmo bus, ir džiaugsmo bus,
Ir vis tik laikas – nuostabus …
Ne sniego pūkas leidžiasi žemėn,
Ne balti obelų žiedai –
Tai angelai Kalėdų naktį,
Pragydo žemėj nelauktai!
Vaikeliui gimusiam aukojam
Kilniausius jausmus mūsų širdžių,
Tautos kančias po kojom klojam –
Išgirski balsą prispaustų.
Metai – kaip paukščiai,
Tik paukščiai – sugrįžta.
O metai – ne.
Tad būkime paukščiais,
Kurie sugrįžta atgal
Kad vėl galėtų skristi.
Lai krinta laimė snaigėm iš dangaus
Tą mielą Kūčių naktį šventą.
Te nesibaigia džiaugsmas
Jums gyvenimo brangaus
Ir nepalūžkit, jeigu
Nuoskaudas patirt bus lemta.
Lai gerovės, ir laimės Šv. Kalėdos Jums teikia
Te pildosi viskas, ko tik širdžiai reikia,
Daugiausia – sveikatos, giedriausių dienų,
Šeimyninės laimės ir metų ilgų.
Kai suskambės Kalėdiniai varpai,
Ir pasakom vėl pasipuoš eglutės,
Lai užsimirš kasdieniniai vargai,
Ir kils dar noras Žemėje pabūti.
Kai puošnios snaigės krenta žemėn tyliai
Ir medžių šerkšnas spindi mėnesienoj sidabru,
Laimingi būkite Šv. Kalėdų proga,
Laimingi būkit per Naujus Metus!
Ir nuoskaudas, ir rūpesčius pamiršę,
Prie stalo, tiesto balta drobule,
Plutelę tegul lauš kiekvieno pirštai,
Kaskart linkėdami vėl būt šalia.
Kalėdų stebuklas
… Sutemų gniūžtes į langus mėto
Kas jisai, tas keistas juokdarys?
Aš prašau, kad Dievas jam padėtų,-
Jis tikriausiai taip ir padarys ,-
Kad lėtai per visą naktį snigtų,
O ryte pragystų vyturys.
Aš prašau, kad Meilė nepaliktų ,-
Ji tikriausiai taip ir padarys ,-
O Kalėdų žvaigždės neužgestų,
Ir languos spindėtų žiburys.
Aš prašau, kad mus Viltis surastų –
Ji tikriausiai taip ir padarys.
Per baltas pasakas
Snaus prie kelio berželio šakelės pasvirę.
Į bažnyčią tvins žmonės – pritvins kaip vandens.
Sniegas bus toks baltas, palaidas ir tyras
Pernakt … ir išvargintą žemę padengs.
– Žeme, sąnarius tavo ne valioj ištąsė …
Tu dabar taip tyra, taip graži ir skaisti,
Lygiai vyšnioms pražydus, kaip tąsyk,
Kai keliai ir keleliai žiedais apsnigti.
Į gelmę ir kraujas, ir ašaros sunkias
Kad vaisiai galėtų išdygt ir užaugt.
Mūsų didelės naštos iškart nebesunkios –
Mes galėsim kelt ir panešti dar daug.
Užgimimas atžengia į žemę ir taikos
Žmogaus iškamuoto pažaist likimu –
Žada meilę, ramybę, ir duoną, ir taiką.
Regis didelę laimę parneš į namus.
Per pasakas baltas bažnyčion atbrisim,
Pakartėlėj, Dievulis ant šieno šypsos.
O snaigės ! Jūs krisite tyros ir krisit.
Idant būtų skaistybės daugiau ir šviesos.
(A. Miškinis)
Kai suskambės kalėdiniai varpai
Ir pasakose pasipuoš eglutės,
Lai užsimirš kasdieniniai vargai
Ir kils dar noras žemėje pabūti.
Tegul ištirps žvakučių liepsnose
Širdžių ledai ir šaltas ledo gruodas,
Ir lai sušvis vėl mūsų veiduose
Vilties ugnis lyg pranašas paguodos.