Nuotrauka: Morgaine
Bobis sušalo sėdėdamas kiemelyje sniege. Jis nedėvėjo šiltų žieminių batų – jis jų tiesiog nemėgo ir neturėjo. O ir dėvimieji plonučiai sportbačiai jau buvo pernelyg skylėti ir buvo per menki sušildyti kojas žvarbiu oru.
Bobis turbūt jau buvo valandą kieme ir, nors ir kiek stengėsi, niekaip negalėjo sugalvoti, ką padovanoti mamai Kalėdų proga. Berniukas tik atsiduso ir pagalvojo, „Turbūt galvoti nė neverta – jei aš ką nors ir sugalvočiau, juk aš neturiu tam pinigų“.
Nuo tada, kai prieš trejus metus jo tėvas išėjo Anapilin, gausi Bobio šeima sunkiai verstėsi. Taip nutiko ne dėl to, kad jo mamai nerūpėjo – jai tiesiog buvo pernelyg sunku vienai išlaikyti keturis vaikus ir dėl to pinigų dažniausiai vos nepakakdavo. Ji per naktis dirbdavo ligoninėje ir nedidelės algos tepakakdavo tik sudurti galą su galu. Tačiau tai, ko šeimai trūkdavo materialiai, jie kompensuodavo meile vieni kitiems ir šeimos vienybe. Bobis turėjo dvi vyresnes ir vieną jaunesnę seserį, kurios padėdavo buityje, kai mamos nebūdavo. Ir visos trys seserys jau buvo paruošusios puikias davanas mamai. O tądien jau buvo Kūčios ir Bobis dar nieko nebuvo parengęs. Jis buvo savimi nusivylęs ir tikrai nepatenkintas.
Valydamasis ašarą berniukas paspyrė sniegą ir pakilęs nuėjo per parkelį alėjos link. Bobis vaikščiojo iš parduotuvės į parduotuvę stebeilydamas į dekoruotas vitrinas. Daiktai atrodė nepaprastai gražūs ir neįperkami.
Jau temo ir Bobis nenoriai pasuko namų link kuomet netikėtai jo akis pasiekė nuo menkavertės monetos atsispindėjęs prošvaistės spindulys. Jis pasilenkė ir paėmė pinigus. Ir niekuomet anksčiau jis nesijautė toks turtingas kaip tą akimirką.
Laikant monetą delne vaiko kūną užliejo nepaprasta šiluma ir jaudulys ir jis nusprendė nueiti į pirmą parduotuvę, kurią pamatys. Tačiau vaiko susijaudinimas greitai dingo, kuomet pardavėjai vienas po kito vaikui kartojo, kad turint tik dešimt centų jis nieko neįpirks.
Berniukui keliaujant iš parduotuvės į parduotuvę ir gatvės gale pamatė jaukią gėlių parduotuvėlę. Užėjo vidun. Kuomet parduotuvės savininkas paklausė kuo galėtų padėti, Bobis parodė monetą ir paklausė ar galėtų nupirkti bent vieną gėlę – dovanų Kalėdoms mamai. Savininkas pažvelgė į jį, po to į jo menkavertę monetą, nusišypsojo ir pasiūlė, „Palauk manęs čia, o aš pažiūrėsiu, kuo galiu tau padėti“. Bobis laukdamas savininko apžiūrinėjo gėles ir, nors ir tebuvo mažas ir naivus berniukas, jis suprato, kodėl moterys ir mergaitės mėgsta gėles.
Varstomų durų garsas pasiekė vaiko ausis ir jis suprato, kad iš parduotuvės išėjo paskutinis klientas. Ir išėjus jam vaiką vėl sukrėtė realybė. Pasilikęs vienas parduotuvėje jis ėmė bijoti. Netrukus grįžo parduotuvės savininkas ir užėjo už prekystalio. Iš po jo, pats Bobis matė, pardavėjas ištraukė vienuolika puikių ilgakočių raudonų rožių, surištų su blizgiais lapais ir smulkiomis baltomis gėlelėmis ir visa puokštė buvo įvyniota į sidabro spalvos šventinį popierių.
Bobio širdelė pradėjo plakti dar greičiau kuomet parduotuvės savininkas gėles sudėjo į puošnią baltą dėžę. „Iš tavęs – dešimt centų, jaunuoli“, tarė parduotuvės savininkas siekdamas monetos. Lėtai, Bobis atidavė monetą.
„Ar tai gali būti tiesa? Niekas nebūtų davęs tokių puikių gėlių vos už dešimt centų!” – stebėjosi vaikas. Jausdamas vaiko nuostabą, savininkas tarė, „Tiesiog nutiko taip, kad turėjau vienuoliką rožių, kurias ketinau parduoti pigiau – nejau tu to nenori?“
Šįkart Bobis jau nesivaržė, ir kuomet parduotuvės savininkas jam į rankas padavė dėžę, vaikas žinojo, kad nesapnuoja. Jam išeinant iš parduotuvės, savininkas šypsodamasis palinkėjo, „Laimingų Kalėdų, sūnau“. Savininkui vėl grįžus prie gėlių, jo žmona paklausė, kur yra tos rožės, kurias jis rišo. Vis žiūrėdamas pro vitrinas į lauką ir valydamasis drėgnas nuo ašarų akis jis atsakė, „Keistas dalykas nutiko šįryt. Kuomet aš nešiojau parduotuvėje gėlių vazas, man pasigirdo keistas balsas, sakantis supakuoti vienuolika rožių kaip puikiausią dovaną. Nebuvau tikras ar man vaidenasi, ar girdisi, tačiau atidėjau rožes. Tuomet, viso labo po poros minučių, į parduotuvę atėjo vaikas nešinas dešimties centų moneta ir pasiteiravo manęs, ar galėtų nupirkti gėlę mamai Kalėdų proga. Kuomet pažiūrėjau į jį, prisiminiau save daugybę metų atgal. Aš taip pat tebuvau tik vargšas berniukas ir neturėjau dovanos mamai Kalėdų proga. Barzdotas vyras, kurio niekuomet anksčiau nebuvau matęs, sustabdė mane gatvėje ir davė man dešimt dolerių. Ir, kuomet šįvakar pamačiau tą mielą vaiką, supratau, kieno tai buvo balsas ir apie ką aš galvojau, taigi supakavau vienuolika geriausių rožių“
Parduotuvės savininkas švelniai apkabino žmoną ir jie dviese išėjo į žvarbią naktį pasigėrėti snaigėmis, tačiau jiems nebebuvo šalta.
Autorius nežinomas
Iš anglų kalbos vertė Viktorija Gorčakovaitė