Lietuvių kalendorinės šventės taip tampriai susiję su krikščioniškosiomis, kad kartais nelengva atskirti, kas tikrai būtent krikščionybės atnešta, o kas senoviška tapo krikščioniška. Tas ypač pasakytina apie Kūčias ir Kalėdas. Sovietmečiu, kovojant su krikščionybe, buvo bandyta atsisakyti Kalėdų pavadinimo. Kalėdos buvo vadinamos Žiemos saulėgrįžos švente. Pavadinimas Kalėdos nieko bendro neturi su Kristaus gimimu. Tai senovinės žiemos virsmo šventės pavadinimas. Mūsų kaimynai senovinį pavadinimą – Koliada – sukrikščionino: rusai šią šventę ėmė vadinti Roždestvo, o lenkai Bože narodzenie.
Sudėtingas bei mažai kam žinomas yra Kristaus gimimo šventės atsiradimas ir jos paplitimas krikščionybėje. Dar prieš paskutinįjį karą prof. Pr. Dovydaitis apie Kalėdų šventės kilmę rašė: „Senesniais laikais visi manė ir netgi mokyti žmonės tikėjo, kad Bažnyčia šią šventę švenčia nuo pat savo pradžių, nuo apaštalų laikų, kaip Kristaus gimimo dieną. Kai kam ir šiandien sunkoka tokio tikėjimo atsisakyti ir atrodo, kad čia viskas aišku. O tačiau Kalėdų šventės kilmė ir jos pradžia, pasak Rauschen’o yra vienas tamsiausių puslapių senojoj Bažnyčios istorijoj.“ („Soter“, 1928,Nr 2,p. 188).
Pirmaisiais trimis šimtmečiais krikščionių Bažnyčia šventė tik dvi visuotinos reikšmės šventes – Velykas ir Sekmines. Pavienės krikščionių bendruomenės švęsdavo dar ir metines šventes, kuriose minėdavo savo kankinius. Pirmųjų amžių krikščionys neteikė reikšmės gimimo dienai. Origenas III a. po Kristaus rašė, kad šventųjų žmonių tarpe nėra nei vieno, kuris savo gimimo dieną būtų triukšmingai šventęs, o tiktai nedorieji džiūgauja, švęsdami savo gimimą ir taip susitepdami naujomis piktadarybėmis.
Iš pradžių krikščionys ėmė švęsti Kristaus Apsireiškimo, krikšto Jordano upėje (gr. Epifanija) švente. Vėliau buvo pradėta švęsti Kristaus gimimo šventė, tačiau pradžioje ji neturėjo pastovios datos. Dažniausiai ją šventė pavasarį, kai ir gamtoje atsiranda nauja gyvybė. Tik IV a. viduryje. 354 m. pirmą kartą Kristaus šventė buvo švenčiama gruodžio 25 dieną. Šitaip buvo pradėta švęsti ne Jeruzalėje, ne Rytuose, kur gimė Kristus, o Romoje, Vakaruose. Iš čia šventė plito į Rytus ir į kitus krikščioniškus kraštus. Tuometinė Bažnyčios vadovybė Kristaus gimimo šventę sutapatino su senovine indoeuropiečių švente, kuri buvo oficialiai švenčiama Romos imperijoje ir žinoma kaip Nenugalimos Saules gimtuvių (Natalis Solis invieti) diena. Ši data, jau kaip Kristaus gimimo šventė lotyniškai buvo pavadinta ‘Dies natalis’ (gimimo diena) arba ‘Dies natalis Domini nostri Jesu Christi’ (Viešpaties Jėzaus gimimo diena).
Senovės lietuviai savo Kūčias ir Kalėdas gruodžio 25 d. švente nuo neatmenamų laikų. Didžiausio gamtos nuovargio ir atsigavimo virsmą, naujo Rėdos rato pradžią krikščionys pasirinko kaip tinkanuausią data švęsti Kristaus gimimą. Taip atstatomas istorinis teisingumas, kuris buvo nukentėjęs dėl įpročio visa ko atskaitos tašku laikyti krikščionybę, tarsi prieš krikščionybę nebūtų buvę jokios kultūros. O juk Kristaus mokymas buvo tik sėkla, kuri buvo pasėta į tuometinių kultūrų dirvą. Ši sėkla gražiai sudygo ir suvešėjo lietuviškos kaimo kultūros dirvoje. Taip suvešėjo, kad mes dažnai jau nebeskiriame, kas krikščioniška ir kas prosenoviska.
Kalėdų ir Kristaus gimimo šventės ryšys
