Asmens gyvata ir pradėjimas

Ištrauka iš Vydūno knygos „GIMDYMO SLĖPINIAI“ (kalba sušiuolaikinta, stengiantis išlaikyti prasmę ir vydūnišką stilių, laukiama jūsų nuomonė)

Kūno protas

Jau minėjom, kad žmogaus asmuo nėra vienalytis, tai daugialypė struktūra, kurioje tik kūnas yra regimasis sandas. Jis yra atskira gyvata ir gyvena savo ypatin­gais dėsniais. Tačiau ir kūnas nėra vienalytis. Susideda jis iš kaulų, raumenų, gyslų, nervų ir dar kitų dalių. Bet visa tai čia nėra svarbu. Svarbiausia supras­ti, kad kūnas yra gyvata. Tai reiškia, kad jis yra gyvas da­lykas, kuris savaip gyvena ypatingoje gyvybės srityje.

Žmogus labai mielai giriasi esąs ta būtybė, kuri visame pasaulyje visa geriausiai žino ir supranta. Tai nėra tikra tiesa. Augmuo, pavyzdžiui, savo lape­lius ir žiedus skleidžia taip, kad tenka stebėtis. Augmuo turi ypa­tingą savo protą. Visai tokį pat protą turi ir žmogaus kūnas. Kūnas yra regima gyvybė šalia paties žmogaus.

Kūnas maitinamas maistu. Jis jį priima burna, skilviu ir savaip suvartoja, visai neatsiklausdamas protingojo žmogaus. Iš maisto kūno protas naujina, tarsi jaunina kūną ir išlaiko jį sveiką bei gražų. Jis rūpinasi, kad kūnas kuo ilgiau gyventų. Ir dirba, niekuomet nepadarydamas klaidų. Aiškiai matyti, kad kūno protas veikia pagal tikrus gyvybės dėsnius.

Pats žmogus kūno proto darbą vos tik suvokia. Ir jei žmogus pasielgia kitaip, negu kūno protas reika­lauja, – pavyzdžiui, nemaitina kūno arba sutrikdo jo gyvybinę veiklą, – kūnui ima grėsti mirtis. Kūnas pradeda silpti, sirgti ir liaujasi žmogui tarnavęs.

Reikia gerai įsidėmėti: jeigu žmogus netrukdytų kūno protui, jis galėtų ramiai atlikti savo darbą, – tuomet nebūtų ligų. Kai lūžta kaulas, gydyto­jas sudeda kaulo galus ir gerai juos įtveria, kad kū­no protas tuos galus naujai suaugintų. Gydytojas lau­kia, kad prigimtis gydytų. O ji visuomet gydosi. Jeigu žmogus savo paikumu prigimčiai tiek netrukdytų, jis ilgai turėtų sveiką kūną ir jo gyvenimas truktų daug metų.

Kūno protui paliepti arba jį valdyti paprastas žmo­gus negali. Kūno protas nuo jo yra taip toli, kaip saulė nuo žemės. Žmogus gali ką nori daryti ir veikti, bet saulės jis vis tiek nepajudintų, neiškreiptų iš jos tako. Tačiau nieko jis nepasieks ir neatsižvelgdamas į saulę, nors ir ka­žin ką prasimanytų. Žmogui bus geriau, jei jis gyvens dėsniais, pagal kuriuos saulė savo gėrybes apreiškia. Visai taip pat žmogus turėtų ir su kūno protu pasielgti. Nega­lima jam priešintis.

Atidžiau į kūno protą įsižiūrėjus, jis atrodo labai nuostabus. Kokio ypatingo sumanumo reikia, kad kiekviena maisto dalelė būtų nugabenta į jai skirtą vietą. Ausį, akį, smegenis, kaulus, raumenis, gyslas, nervus, plaukus, nagus kūno protas aprūpina gražiausiu būdu. Tai, kas kūnui ne­betinka, jis meta laukan, o jei kas dar tinkama, tuo jis prireikus naudojasi labai gerai.

Kūno protas gamina kraują ir siunčia, kur jis reikalingas. Nėra kūno dalelės, kurią jis pamirštų. Bet kur atsiradus nuostoliui, jis tuojau žiūri, kaip jį atitaisyti. O ne­turėdamas nieko perdaug jis, kiek tiktai galima, atima medžiagas iš kitų kūno dalių, kad visas kūnas išliktų sveikas. Kūno protui ne tiek rūpi atskira kūno dalis, kiek visas kūnas ir jo išlikimas. Ir kol nėra pavojaus kūno išli­kimui, kūno protas skiria jėgas ir maistą žaizdų gydymui ar kitų kūnui padarytų nuostolių išlyginimui. Ir juo naudingesnė yra kūno dalelė viso kūno išlaikymui, tuo daugiau jis ja rūpinasi. Tarsi jis kūno gyvatoj svarstytų ir lygintų vienus dalykus su kitais.

Kūno proto darbą žmogus turėtų kiek tiktai galė­damas ištirti. Tuomet jis to proto darbo nors neapsunkintų ir nepasidarytų jo priešu. Kūno protas yra labai lėtas. Jis nesiginčija, dirba kaip dirbęs, pasitenkindamas kas kartą vis menkesniu, kol pagaliau nebegauna reika­lingų medžiagų kūnui išlaikyti. Tuomet kūnas pranyksta.

Todėl būtų labai gerai, jei žmogus ne vien vengtų elgtis prieš kūno protą, bet kad jis tam protui padėtų. Tada žmogus jaustųsi nepaprastai smagiai. Ir svei­kata žymiai geresnė būtų. Gyventų ilgiau ir susilauktų sveikų vaikų bei ainių.

Tuo tarpu retai kuris žmogus gyvena su savo kūnu visiškai taip, kaip jo protas reikalauja. Net ir gy­dytojai ne visi žino, kaip gyventi, kad nekenktum kūnui. Todėl žmonėse yra tiek daug ligų ir tiek vargo, kiek nerasi žvelgda­mas į kitus gyvius. Žmonės būtinai turėtų geriau savo kūną pažinti, jį ir visą savo asmens gyvatą suprasti. Gyventų jie daug smagiau ir palaimingiau. O kas dar svarbiau: gyventų, kaip pridera žmogui. Juk žmogus visame pasaulyje yra pirmoje vietoj.

Kraujas

Svarbiausioji kūno proto priemonė savo tikslams pasiekti yra kraujas, būtent tas skystis, kuris teka kraujagyslėmis visame kūne. Kraujas yra labai ypatingas. Jau senovėj žmo­nės žinojo, kad jame glūdi tikras slėpinys. Todėl kraujas būdavo naudojamas šventiems ir kerėjimo reikalams. Sa­koma, kad gyvybė esanti kraujuje. Per kraują kūno protas aiškiai apsireiškia.

Tiriant kraują, kaip tai da­ro šių dienų mokslininkai, atrasta, kad jis susideda iš kraujo vandens ir iš daugybės labai mažų kraujo kūnelių. Jie yra dve­jopi – baltieji ir raudonieji. Jų skaičius sveikame kūne sie­kia ne tik milijonus, bet milijardus, tai yra tūkstančius milijonų. Jie yra labai svarbūs kūno gyvybei palaikyti. Kokie yra kraujo kūneliai, tokia yra kūno svei­kata. Todėl būtinai reikalingas ne tik tam tikras tų kūnelių skaičius, bet ir jų kokybė.

Jei baltųjų kraujo kūnelių yra daugiau negu raudonųjų, žmogus yra ligotas, bet jei yra daugiau raudonųjų, žmogui iškyla kiti pavojai. Tai gerai gydytojams žinomi dalykai.

Jei žmogui trūksta maisto ar vandens, tie kūneliai labai maži pasidaro, per daug valgant ir geriant, jie didėja. Bet sveikatai geriausiai tinka vidutinis jų dydis.

Be to, reikia žinoti, jog tie kūneliai nesusidaro tiesiog iš valgio ar gėrimo ir svarbiausiojo žmogaus maisto, būtent oro. Kraujo kūneliai patys maitinasi tuo, kuo žmogus minta ir kvėpuoja. O kraujo kūneliai maitina ir augina visą žmogaus kūną.

Sakoma, kad kiekviena liga atsiranda tada, kai tie kūneliai netinkamai maitinami. Todėl reikia juos gerai aprūpinti tuo, kas jiems būtina, tai yra geru maistu, oru, šviesa. Bet jiems kenkia ir netinkamas žmogaus elgesys, pavyzdžiui, kai jis nuodų išgeria arba jų į tiesiog kraują įleidžia, arba jei jis savo geismais iš jų reikalauja daugiau, negu jie savo gy­venimo dėsniais duoti įstengia.

Tačiau jie nėra silpni. Jie ir patys aktyviai valosi, kai blogu maistu arba kuo kitu būna užteršiami. Teršalus jie išmeta ant kūno odos įvairiais išbėrimais ar spuogais. Kraujas tuojau verčia laukan, kas jame nešvaru. Žmogus neturėtų šio apsivalymo apsunkinti, – šašus ir t. t. tepdamas visokiais tepalais, vaistais, – bet padėti jam apsivalyti, maitindamas kraują tyresniu valgiu ir oru. Labai tinka dažnas prausimasis ir prakaitavimas.

Viena baltųjų kraujo kūnelių rūšis yra ypač ypa­tinga. Tie kūneliai vadinami ėdikais. Jų uždavinys yra labai įstabus. Nuolatos jie plaukia kraujuje, be paliovos keis­dami savo pavidalą. Į kūną įsmigus pašinui, patekus ligų užkratui ar šiaip kam, kas jį gadina, tučtuojau jie labai greitai plaukia ton vieton, kur įsiveržė įsibrovėliai. Tą vietą apsiaučia, ją tie­siog apgula ir pradeda, kiek tik įstengdami, anuos svetimkūnius naikinti. Jeigu to padaryti negali, tada laiko juos apspitę ir pamažu visai apsupa.

Rydami į kūną patekusius nuodus, kartais jie ir pa­tys apsiryja ir miršta apsinuodiję. Tuomet žmogui kyla labai didelis pavojus. Todėl jis visuomet turėtų tiems nau­dingiems rijikams-ėdikams jų triūsą kiek tiktai galima pa­lengvinti. Geriausiai tai galima padaryti, kuo greičiau išvarant įsi­brovėlius iš kūno.

Įlindusi pašiną iš kūno ištraukti lengva. Retai prireiks jį išpjauti. Bet kai į kūną patenka nuodų ar kai įsiskverbia ligos užkratas, tada sunkiau tai pa­šalinti. Tačiau šiandien žinoma, kaip sau padėti.

Kai kas nors kenksmingo arba nuodingo į kraują įeina, pakyla kūno temperatūra. Tai yra ženklas, jog kūnas gelbstisi ir nori apsivalyti. Esant aukštesnei kūno temperatūrai, baltieji kraujo kūneliai, ėdikai, geriau įstengia su­ėsti ir pašalinti kenksminguosius įsibrovėlius. Bet ši šiluma neturėtų viršyti 40⁰ C. Di­desnis karštis alsina ir ėdikus.

Prakaituojant iš kūno išmetami nuodai ir kenksmingi da­lykai, ir jis gali savaip gyventi ir tvirtėti.

Karštis, sukylantis ligos metu, yra kūno proto veiklos padarinys ir natūralus ligos gydymas. Seniau, gal kartais ir šiandien, kai kurie gydyto­jai mano, kad karštį reikia slopinti tam tikrais vaistais. Šiandien, geriau žinant, kas kraujuje atsitinka, pažangesni gydytojai pradeda gydyti kitaip. Aiškiai suprasta, kad ligos karštis yra kūno valymasis. Karštį slopinti – reiškia nuodus palikti kraujuje. O kūnas pasveikti gali tik tada, jeigu tų nuodų nėra la­bai daug. Mažinant karštį, kūno pastangos išgyti yra silpninamos. Bet ko kartais nepadaro žmonės nežinėliai!

Patyrę ir išmanantys gydytojai pataria, ligos karščiui užėjus, gultis į lovą, kad kūnas neatvėstų, o odos poros atviros liktų. Labai svarbu, ir kad viduriai tuštintųsi. Be to, būtina šiltame vandenyje maudytis, nuolat šiltesnio vandens pripilant. Po to ligonis turi būti greitai į vilnonę antklodę šiltai įvyniotas, kad kuo smarkiau prakaituotų. Labai reikia saugotis atvėsti.

Visi tie, kurie dažnai maudosi ir nuogi ore mankštinasi, labai lengvai prakaituoja ir todėl lengviau išmeta iš kūno, kas jam netinka, kadangi jų odos poros yra praviros, bet ne užakusios, kaip nesimaudančių žmonių.

Kraujas, tekantis per visą kūną, ne vien jį apgina, bet ir aprūpina visu tuo, kas kūno gyvenimui rei­kalinga. Kūnui reikia įvairių sulčių ir skysčių. Burnoj turi būti seilių, kad valgiai suminkštėtų ir skrandyje geriau būtų suvirškinti. Sąnariams reikia tepalo, kad jie lengvai galėtų judėti ir t. t. Visus tuos skysčius kūnui teikia kraujas.

Kai kurie skysčiai, susidarę kraujuje, turi būti greitai iš jo šalinami. Jiems pasiliekant jame, kraujas tampa nesveiku. Pavyzdžiu imkime šlapimą. Inkstai jį išskiria iš kraujo ir surenka pūslėje. Jei šlapimo pūslė neištuštinama, šlapimas sunkiasi atgal į kūną ir kraujas apsinuodija, dėl ko žmogui kyla mirtinas pavojus.

Sultys, kurios virškina valgius skilvyje, tai­pogi iš kraujo randasi. Skrandis jas iš ten tarsi traukia. O tam reikia laiko. Todėl netinka dažnai ir per daug valgyti. Žmogui per daug ir ne laiku valgant, skil­viui, geram maisto suvirškinimui, nepakanka virškinimo sulčių. Ir todėl žmogus, kuris be saiko valgo ir geria, nėra sveikas, nors jis ir atrodytų storas, drūtas.

Daug dažniau žmonės serga todėl, kad jie per daug valgo, negu dėl alkio. Patarimą mažai valgyti, bet valgį ge­rai sukramtyti ir ilgai burnoj vartyti protingi gydytojai žmonėms vis iš nau­jo kartoja.

Iš kraujo randasi ne tik kūno gyvybei netinkami dalykai, kurie turi būti išmetami, ir ne tik tokie, kurie vartojami skilvyje, tulžyje ir kitur kūno reikalams, bet ir tai, kas reikalinga sudėtingiausiems bei nuos­tabiausiems kūno įtaisams. Turbūt lengva bus numa­nyti, kad geriausios ir brangiausios kraujo jėgos yra nau­dojamos opiausioms ir lepiausioms kūno dalims auginti ir naujinti. Labai nuostabus yra tas darbas, kuriuo iš kraujo randasi, pavyzdžiui, medžiagos, kurios augina smegenys.

Iš viso to, kas čia apie kraują pasakyta, darosi aišku, kokia ypatinga veikla vyksta kūno gyvybėje. Tačiau tai tėra tik tai, kas lig šiol tapo prieinama tyrinėjimui. Visa, kas atsitinka nervuose, mūsų dienų mokslininkams lieka dar kone visai paslėpta. Apie tai, kad jausmų-geismų ir minčių gyvenimas vyksta visai kitoje gyvatoje, nuo kurios dar reikia skirti ir dvasios-sielos gyvybę, dar labai silpnai tesuvokiama. Matėme, kad kai kas nežino netgi kaip elgtis, pakilus kūno temperatūrai. Todėl čia plačiau aprašiau tą mokslą, kurį reikia žinoti kiek­vienam. Suprantama, kad sunkioje ligoje reikia kreiptis į aukštus mokslus išėjusį gydytoją.

Bet visa apmąsčius nereikia pamiršti, kad čia minimas kūno gyvenimas nuolatos yra jausmų-geismų-minčių veikiamas ir dvasios-sie­los prižiūrimas.

Tai turint omenyje, galima sakyti, kad visa kū­no gyvybė yra kraujo palaikoma. Iš jo ji minta, iš kraujo ji statoma ir tvarkoma. Juo ji ir apsisaugoja. Ypač tai svarbu gimties dalykuose.

Vaisingumo jėgos

Iš kraujo randasi ne tik tai, kas patį kūną išlaiko, bet ir tai, iš ko prasideda naujo žmogaus kūnas, kas pratęsia žmogaus giminę. Tai yra visai kitas kraujo už­davinys. Tačiau jis ne menkesnis, bet dar nuostabesnis už pirmąjį. Jis atsiranda kūnui subrendus ir dingsta pasenus.

Iš kraujo randasi gaminimo syvai ir jėgos. Vyrams tai vyksta sėklidėse, o moterims – įsčiose. Kūnui subrendus, gimties galios susitvenkia prielipe, t. y. prie kiaušinėlio prilipusiame praplatėjime. Iš čia jos gali išsilieti.

Žiūrint į žmogų kaip į augantį pavidalą, akivaizdu, kad jis panašus į augalą. Augalas užauga, subręsta ir atneša vaisių, kurie duoda pradžią naujiems augalams. O tam tikram laikui praėjus, vaisingumas dingsta, nors augmuo dar gyvena, kol pagaliau ir pats pra­nyksta.

Bet žmogus nėra tiktai augmuo. Tą kiekvienas gerai supranta. Jis yra gyvybė visai skirtinga nuo kūno gy­vatos, bet susijungęs su kūnu, kad galėtų regimame pasaulyje apsireikšti. Be kūno tai nebūtų įmanoma. Niekas jo nepastebėtų. Ir nė vienas jo veiksmas nepadarytų jokios įtakos šiam pa­sauliui. O žmogus yra labai galingas veiksnys pasaulyje.

Kūno gyvata yra labai reikalingas dalykas pa­saulio kūrybai. Todėl kūnas turi būti gerbiamas ir aukštinamas. Būtina laikytis dėsnių, kurie palaiko jo gyvybę. Šventasis Pranciškus Asyžietis taipogi pataria rūpintis savo broliu kūnu, jam duodamas asiliuko vardą – asiliuko, kuriuo ir su kuriuo žmogus per savo amžių keliauja.

Bet grįžkime prie gaminimo jėgų. Daug jų susitvenkus minėtuose indeliuose, kūne atsiranda ypatingas jausmas. Paprastai manoma, kad tai esąs prigimties reikalavimas, ir žmogus turįs jį patenkinti gimties gyvenime. Vienok tai klaida. Žmogui susilaikant ir nepasiduodant tam potraukiui, jis iš lengvo dingsta. Minėtosios susitvenkusios jėgos vėl sunkiasi atgal į kraują, panašiai kaip ir nuodingieji šlapumai, kurie turi būti išmetami.

Tiktai gaminimo galios nėra nuodingos. Jos yra tiesiog kraujo sveikata. Atrodo, tai ir menko suvokimo žmogus turėtų suprasti. Šios galios, grįždamos į kraują, žmogaus kūno gyvatą gali tik gaivinti. Todėl žmogus, saikingai gyvendamas gimtimi arba visiškai nesekdamas gimties reikalavimų, visuomet yra labai geros sveikatos. Ypač jo dvasia pasižymi skaidrumu ir galingumu. Gaminimo galios, atgal sugrįžusios į kraują, vartojamos smegenims maitinti. Saikingasis jaučiasi visuomet labai smagiai. Jis lengvai pakelia visus gyvenimo sunkumus, visuomet lieka ramus, širdingas, jo nuotaika gera, graži, giedri.

Labai gerai žinau, kad yra gydytojų, kurie sako, kad nesveika atsisakyti gimties smaguriavimų. Nenoriu su jais ginčytis. Galiu tik pasakyti, kad jie tobuli nežinėliai. Tokiu pat būdu galima tvirtinti, jog girtuokliui nesveika liautis girtauti. Tiesa, jei kas į kokį paprotį yra įsigyvenęs, tas negali iš jo lengvai išeiti. Bet tai nieko nesako apie žmogaus prigimtį. Žinoma, žmonės nelygūs, – vienam sunkiau, kitam lengviau susivaldyti. Bet nė vienam nėra tai žalinga. Priešingai, iš to išeina tik tai, kas gera.

Iš kraujo netrukus randasi naujos gaminimo jėgos. Lengva suprasti, kad jos turi būti geresnės, kadangi kraujas jau anksčiau susitvenkusiųjų yra gaivintas. Su prieš tai buvusiomis gaminimo jėgomis kraujas stiprėja, pasilaikydamas geriausią medžiagą, ir tampa pajėgiu dar geresnes jėgas gaminti. Ir taip žmogus, geriausias augimo ir sveikatos jėgas savo kūnui palaikydamas, stiprina savo sveikatą, o ypač jo smegenys labai galingomis tampa.

Atitinkamai tai vyksta ir moterų kūne. Jų gaminimo jėgos yra kitokios negu vyrų. Tik pamanykite, – moteriškasis kūnas, panašiai kaip gamta, turi savo laikotarpius. Moters kūno jėgos tarsi nyksta ir vėl auga. Kraujas plūsta iš kūno, bet sustoja ir vėl pildosi. Kūnas atsigauna. Visa tai yra susieta su kiaušinėlio subrendimu, iš kurio gali atsirasti naujo žmogaus kūnas.

Iš tokio moters kūno gyvatos bangavimo aiškiai matyti, kaip labai moteris yra susieta su gimtimi. Ji yra tarpininkė tarp gyvųjų ir būsimųjų (gimsiančių) žmonių. Moteris negali savo prigimties pakeisti. Ji gali tik suardyti tą tvarką ir griauti savo kūno gyvatą.

Bet moters gyvenimas dar ir kitaip apsireiškia. Tik tam suprasti reikia žinoti vieną dalyką. Labai dažnai tikima, kad jausmai, geismai, mintys ir visa sielos bei dvasios gyvybė pasidaranti iš kūno veiklos. Nėra tam jokių įrodymų. Ir todėl labai garsus gamtos mokslininkas tvirtina, kad niekuomet neišmanysime, kaip iš kūno, iš nesąmoningumo, gali sąmoningumas atsirasti. Paminiu čia garsųjį Du Bois-Reymond, kuris labai aiškiai išdėsto, kad anksčiau minėtas požiūris yra tik silpno proto reiškinys. Tikra yra tai, kad medžiaga veikia psichiką ir antraip.

Reikia atsižvelgti į dvasinį žmogaus gyvenimą. Paprastai čia galima pastebėti tokią eigą. Kai kuri nors kūno padėtis tampa žmogui kokiu nors būdu žinoma, iš to kyla mintis. Mintis žadina geismą, kuris veikia kūną, jį judindamas arba jo padėtį keisdamas, o tai reiškia kraują arba kitus kūno syvus varinėdamas, vienur ar kitur sutvenkdamas. Gerai regima, kaip nuotaikos veikia kraują ir kartais jį visai perkeičia. Žinovai sako, kad nuotaikos, geismas tiesiog virsta krauju ar kitokiu kūno skysčiu.

Šitie dalykai yra pastebimi gimties gyvenime. O jie labai svarbūs moters kūno gyvatoje. Moters prigimtis tarsi saugo ją nuo visų gimties erzinimų. Kuo jie dažnesni, tuo labiau moteriai nyksta gimties galios ir tuo pačiu kraujo sveikata bei kūno stiprumas. Tokios moterys pasidaro dirglios, geismingos ir todėl gašlios. Tačiau tai nėra sveikos gimties poreikis. Todėl nėra ir tikro smagumo gimties gyvenime. Ir nėra tikrojo moters gražumo.

Kaip jau sakyta, moters gražumas kyla iš jos skaistumo. O nykstant skaistumui nyksta ir gimties jėgos. Moters skaistumas yra jos brangiausias turtas. Jis yra tarsi jos gyvybė ar netgi jos siela. Todėl gašlios moterys neturi to sielos malonumo, kuris taip labai laimina mažus ir didelius. Tiktai skaisti moteris yra tikrai graži, maloni ir mylima.

Moteriškoji gimtis daug giliau sumegzta su jos asmenybe, negu vyro. Todėl moteriai pasileidimas atneša daug blogesnių pasekmių, negu vyrui. Vyro sveikata nyksta, jo protas pasilpsta ir pradingsta jo gaminimo galia. Bet pasileidusi moteris žymiai trumpina savo amžių ir neretai netenka proto.

Pasileidėlių likimas, rodos, yra šiek tiek žinomas. Nesaikias moteris kankina visokios ligos. Beveik visos vadinamosios moterų ligos randasi iš pasileidimo. Tik ne visi tai žino. Per daug žmonės yra įpratę gimtimi gyventi, kaip geismas liepia, tarsi to reikalautų patys prigimties dėsniai.

Nurodymai į žmones, kurie nesaikingai šiuo atžvilgiu gyvena, tačiau yra sveiki, nieko nereiškia. Gali būti, kad tai yra išimtis. Mat žmonės nelygūs. Be to, reikia atsiminti, kad pasielgimo žala ne tuoj pasirodo. Prigimtis kiek tiktai galėdama stengiasi sumažinti netinkamo žmogaus elgesio pasekmes. Ir žmogus turėtų pagaliau suprasti, kad kūnas yra gyvata, kurios žudyti jis neturėtų leisti savo geismams.

Visai nėra abejonės, kad žmogaus kūnas ir kraujas išlieka tuo sveikesnis, juo rečiau žmogus tarnauja iš gimties kilusiems geismams. Susilaikant visos geriausios kūno jėgos jame pasilieka ir tvirtina bei stiprina jo sveikatą. Skaisčios moterys išsiskiria savo gyvybingumu. O kai skaistūs žmonės pradeda kūdikį, jis tikrai turi būti sveiko kūno, kadangi pradėtas iš geriausiųjų ir sveikiausiųjų tėvo ir motinos vaisingumo jėgų.

Kaip žinoma, gyvuliai, kurie retai teprileidžiami, atsiveda stipriausius ir sveikiausius palikuonis.

Jei vaisingumo jėgos, joms vos susitvenkus, išliejamos, kraujas negali tuoj pat gaminti kitų tokių pat gerų. Aišku, jis bando tuojau tą nuostolį atitaisyti ir nutraukia maistą kitoms kūno dalims. Taip nesusilaikančio žmogaus kūnas netenka daug gyvybinių jėgų. Todėl tie, kurie paleistuvauja dar nesubrendę, pasilieka silpnapročiais visą savo amžių. Bet ir subrendę ištvirkėliai praranda savo manymo skaidrumą ir galybę.

Tai nėra plačiai žinoma. Sunku tai suprasti tam, kurio protas silpnas. Bet rodos, iš viso to, kas čia pasakyta, turėtų būti suprantama, kaip reikia gyventi. Nenoriu žmonių bauginti. Baimė nepadaro nė vieno geru. Gal tik kartais nuo blogo apsaugo. Noriu pateikti tikrą supratimą apie gimties dalykus. O tam ne tiek svarbu pamatyti didįjį žmonių apsirikimą, kiek gyvai pajausti, kad gimties gyvenimas yra tikrai nuostabus, aukštas dalykas, kuris siekia pačias kūrybos gelmes. Jis yra kupinas palaiminančių slėpinių. Apie tai kalbėsime toliau.

Pradėjimas ir dora

Be to, kas jau minėta, svarbios dar kelios mintys. Labai dažnai klausiama, kas dora ir kas nedora gimties gyvenime. Norima dorą paremti kokiais nors įsakymais. Tokį požiūrį griežtai atmetame ir atsižvelgsime vien į tuos dėsnius, kuriais Apvaizda tvarko gyvenimą.

Gimties gyvenimas yra doras, kai jis seka savo tiks­lus. O tikslas tėra vienas, būtent pradėti naują gyvybę. Be šito tikslo gim­timi mėgautis yra nedora, nors vyras ir moteris būtų šven­čiausiu būdu apsivedusiu.

O mūsų laikais, ypač vadinamose kultūringose šalyse, žmo­nės nenori vaikų, bet nori gimties malonumų. Aišku, kad abiem gimtim taip susidedant, abu prieš dorą nusi­žengia. Vedybos čia jokio skirtumo neįneša. Vien tik tai, kad žmonės apsi­vedusių neapkalba.

Berods kalbos gana daug reiškia, nors jos gali būti ir neteisingos. Bet vaisingumo galias tikrai silpnina ir vedusieji. Prityrę žinovai sako, kad gašlumo vėtroj pailsta kraujo kūneliai ir pavargęs kraujas tik slenka gyslomis. Kai kurie kraujo kūneliai net numiršta ir kaip lavonėliai plaukia kraujuje. Juos reikia pašalinti, o tam naudojama energija.

Vengiant pastojimo, naudojamos visokios priemonės. Dažnai gimties veiksmas atliekamas ne iki galo. To pasekmėje moteris sujaudinama, o vyrui sėklos takeliuose lieka susikaupimų, kurie silpnesniems gali būti įvairių negalavimų prie­žastimi.

Kraujas kas kartą apsinuo­dija minėtų kūnelių lavonėliais. Ypatingas tokių žmonių kvapas, kurs aiškiai primena puvimą, rodo priežastį. Žinoma, geros svei­katos žmonėms tai kenkia mažiau negu silpniesiems. Bet silpnieji daugiau linksta gašlavimui. Jie geismų lengviau užgaunami. Nesusilaikymas, kaip minėta, kenkia ir smegenims, todėl jauniems sunkiai sekasi mokslai.

Yra ir tokių, kurie nevedę turi savo, kaip sakoma, my­limąją, nežinodami, ką tai reiškia. Toji negyvenanti su kitais ir todėl jie lieka apsaugoti nuo bjauriųjų paleistu­vavimo ligų. Teisybė. Ir apie tas ligas čia nei nekalbu. Tai yra bjaurūs dalykai, kurių, rodos, lietuviai ir lietuvai­tės savaime saugosi. Tačiau ir taip dviem gimtyje susieinant be tikslo pradėti gyvybę, sveikata negali pasilikti tokia gera, ko­kia turėtų būti. Vaisingumo jėgos silpninamos, nes silpnėja visas kraujas, visas kūno gyvybingumas.

O kaip juodu tiki, kad vienas kitą myli! Mylisi norė­dami būti kartu visam gyvenimui. Bet kas ta tariamoji jų meilė? Vienas teikia antram smagumo! Taip yra. Tačiau vienas kitą ir silpnina. O kad kūnai ir atsigauna, abiems esant sveikiem, vis dėlto aišku, kad vaisingumo jėgos vartojamos kitiems tikslams. Ne vyras moteriai, ir antraip, teikia džiaugsmo, bet jų kūnai. Berods abu to nori. Iš to jie abu palaimos tikisi. Ir ji jau­čiama, tačiau neilgam. Kas kartą daugiau gimties patyrimas tampa kūno dalyku. Ir du žmonės lieka vienas kitam svetimi.

Palaima randasi tada, kai žmogus, tai yra jo dvasia-siela, kitam asmeniui apsireiškia. Bet tai galima tiktai tada, kai žmonės yra jautrūs dvasios-sielos dalykams. Gim­ties smagumai yra brutalūs dalykai. Ir jie tiesiog žudo ne tik vaisingumo galias, bet ir galimybę sieloms pasijausti, susieiti.

Su netikusiu vaisingumo jėgų vartojimu siejasi dar ir kitas dalykas. Paprastai manoma, kad yra vien tai, kas regima ir girdima. Bet esame asmenybės, kurios gyvena giliai panirusios gyvybės jūrose. Kiekvienas mūsų širdies tvinksnis sukviečia gyvas sroves ir jas sutelkia aplink žmogų. Todėl galima sakyti, kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis.

Imkime, pavyzdžiui, kad ir geismų gyvenimą! Vieną kar­tą geismą patenkinus, jis netrukus kuo galingiau sukyla. Jį tenkinant, jo galia didėja. Išmintingieji sako, jog žmogus, savo geismams tarnaudamas, apie save sutraukia gyvas galias, kurios prie jo prikimba. Jos yra, taip sakant, gyviai, ir daro visai juntamą orą, o ypač aplink gašlų žmogų.

Tas oras yra kone visai tas pats prie visų, kurie vaisingumo galiomis naudojasi vien tik savo geiduliams ten­kinti, vis tiek, ar jie apsivedę ar ne, ar jie sau vieni, ar poroje gašlauja. O šis oras, kilęs iš noro, kuris veikia prieš gyvybės dėsnius, prieš kūrybos tikslus, veikia ir patį žmogų. Ir negali būti kitaip. Tai turėtų būti aišku.

Todėl ir doras elgesys gali būti tik tada, kai vaisingumo galios naudojamos pagal paskirtį. O kai du skirtingų gimčių žmonės labai vienas kitą myli, jie turėtų tiktai savo meilę išbandyti, kas jų meilė iš tikrųjų yra. Jeigu tai bus tikroji meilė, juodu galės gražiai gyventi ir be gimties naudojimo. Jie taip neardys kūno gyvatos ir gyvens, kaip Dievas liepia. O jeigu iš jų gims vaikų, jie bus savo tautos žiedai. Tokius dalykus rašau, turėdamas mintyje lietuvių tautą.