Tėvai ir vaikai
Mano mielieji, noriu tiesiog pasakyti: „Šlovė, šlovė mūsų Dievui, nes Jo gailestingumas amžinas!“ Iš 30-ties pragyventų metų 29-erius aš negyvenau, o tiesiog egzistavau, nors vaikystėje buvau gera mergaitė, mokykloje – pirmūnė. Visi man pranašavo puikią ateitį. Bet, žinote, man dabar labai baisu prisiminti tai...
Buvo… Sunku šitaip pavadinti tai, kas buvo brangu, bet baigėsi. Praėjo. Negrįžtamai. Sunku visais – artimųjų, turėtos sveikatos, darbo, draugų – netekčių atvejais. Sunku atsisveikinti su tuo, kas turėta, branginta kaip dovana, ir su tuo, kas, mūsų įsivaizdavimu, privalomai turėtų mums priklausyti. Deja, kažko...
Burininkas beviltiškai dreifuoja be vėjo, automobilis stoja be kuro ir netgi pas pačias stipriausias moteris baigiasi jėgos. Ramybė ir darna šeimoje yra nepalyginamai svarbiau už naivų ir vaikišką vyro „teisingumą”. Pragyvenęs 30 metų šeimoje aš palaipsniui suvokiau, kad moterys – tai kitokia gyvenimo forma....
Norime to ar nenorime, tačiau savo vaikams turime pačią didžiausią įtaką, tiek gerą, tiek blogą. Labiausiai juos veikia tėvų jausmai. Už kiekvieno impulsyvaus veiksmo slepiasi jį išprovokavęs jausmas. Nedėmesingi savo jausmams tėvai sunkiai suvokia vaikų elgesio ištakas, ypač kai jie elgiasi ne taip, kaip tėvai moko ar iš jų tikisi.
Vis daugiau vaikų ir jaunuolių ateina į psichologines konsultacijas su tokiomis problemomis, kaip nenoras gyventi, nuobodulys, dvasinė tuštuma, padidėjęs depresiškumas bei agresija, polinkis į įvairias priklausomybes. Visa tai ne kas kita kaip prarastas tikėjimas savo gyvenimo verte, jo prasmingumu. „ Kam gyventi, jei vis tiek reikės mirti?”, „Aš nenoriu gyventi taip, kaip mano tėvai, jei tai manęs irgi laukia – nematau prasmės, beprasmiška…”, „Aš niekam nerūpiu, niekam neįdomus, man liūdna…” – tokius ir panašius klausimus kelia tiek jaunesnio, tiek vyresnio mokyklinio amžiaus vaikai. Ypač tai aktualu tiems, kurie nesijaučia saugūs savo namuose konkrečiu gyvenimo periodu (skyrybos; smurtas namuose; per didelis tėvų užimtumas).
Pažįstu šeimą, kurią galėčiau pavadinti idealia. Tokią, kurioje žmona sako: „Mes kartu ir džiaugsme, ir varge. Kai daliniesi džiaugsmu, jo padaugėja, kai vargu – dviese jį ištverti lengviau.” Gražu? Man – labai. Tik gaila, kad šeimą, kurioje šios vertybės ne deklaruojamos, o atsispindi tarpusavio santykiuose, pažįstu tik vieną.
Mokslo metų pradžioje šeštos klasės auklėtoja atsistojo priešais savo mokinius. Ji perbėgo akimis per visų veidus ir pasakė, kad visus juos myli vienodai ir labai džiaugiasi juos matydama. Tai nebuvo tiesa – viename iš pirmųjų suolų sėdėjo berniukas, kurio ji baisiai nemėgo. Jie susipažino...
Jau Kalėdos. Učia-učia!Lekia rogės su žvangučiais.Baltas miškas, baltas kelias;Pakinkyti du zuikeliaiGreitai bėga ristute,Traukia pašto rogutes.Ei, atspėkite, vaikučiai,Kas ten sėdi ant rogučiųSu geltona kepure?Kas ten lekia per girias?Tai ežys-laiškanešys!Išsipūtęs jo krepšys:Kiek laiškų, kiek atviručių!O už ežio, ant rogučių,Guli dar maišai šeši… — Pasakyk, laiškanešy,Pasakyk vaikams, ežy,...
Pasaka mažiesiems ligoniukams Tolimoje šiaudinukų karalijoje gyveno linksmuolė šiaudinuke, vardu Elė. Mažylė niekaip negalėjo nustygti vietoje. Tai samanotais kalnais iki saulėlydžio ritinėdavosi, tai pasikinkiusi margaspalvį drugelį padebesiais skrajodavo. O kai pavargdavo, nusiskynusi milžinišką lelijos lapą irstydavosi ežeru ir skaičiuodavo pro šalį plaukiančias žuvis. Tačiau...
Pakalbėsime apie tai, kaip auklėjimas namie, mokykloje ir gyvenime veikia psichikos organo raidą. Neabejotina, kad šiandienis auklėjimas šeimoje itin skatina galios siekį, tuščiagarbystę. Kiekvienas gali tuo įsitikinti iš asmeninės patirties. Žinia, šeimos pranašumai neabejotini, vargiai įmanoma įsivaizduoti tokią instituciją, kurioje tinkamai auklėjami vaikai jaustųsi...
Naujausi komentarai: