Rankose laikau Žiulio Verno knygą „Klasikinė mokslinė fantastika“ kietais viršeliais, o ant grindų mėtosi suplėšytas oro paštu gautas paketas. Knygoje įrašas: „Metui, su meile nuo senelio Loreno, San Franciskas“. Kodėl mano septyniasdešimt penkerių metų tėvas siunčia mano devynmečiam sūnui 511 puslapių knygą? Mane erzina tokia netinkama dovana; ji atrodo parinkta paskubomis, atsainiai. Bet galbūt nesąžininga tikėtis, kad tėvas žinos, ko norėtų devynerių metų berniukas. Tą akimirką prisiminiau mūsų viešnagę San Franciske praėjusi pavasarį. Kaip tėvas, pasigriebęs Metą už rankos, visu greičiu kūrė paskui funikulieriaus vagoną, ir abu įšoko vidun. Ir kaip, pakėlęs nuo gatvės 5 centų monetą, pasakojo: „Metai, tik pažvelk! Kai padedi monetą ant bėgių, funikulieriaus ratai beveik perpjauna ją pusiau“. Taip ir įsivaizduoju juodu ten stovinčius suglaustomis iš susižavėjimo galvomis.
Jau be pykčio pažvelgiu pro langą į miegantį Hondą. Jis atsirado pas mus, būdamas aštuonių savaičių. Ant anksčiau žvilgėjusio juodo snukio dabar auga pavieniai žili gaurai, o po rudomis akimis nukaro maišeliai. Vaikščiojant jam skečiasi kojos, o tarp letenų jau irgi želia žili kuokštai. Prisimenu, kaip stebėdavau tėvo barzdą mačiau, kaip pavieniai žilų plaukų ruoželiai pamažu išplito po visą barzdą.
Škotų aviganė Strazdanotoji ilsisi šalia Hondo, o jos kailį taršo vėjas. Dauguma jos strazdanų pamažu išbluko. Mano atmintyje atgijo praėjusios vasaros vaizdai.
Keturiolika metų šuniui – brandus amžius. Hondo mėnuo ėmė dilti, silpdamas sulig kiekvienu saulėlydžiu. Atėjo emtas įsigyti kitą šunį. Kupini kaltės jausmo į fermą atsivežėme Strazdanotąją. Kol ši nevikriai drebančiomis mažutėmis kojelėmis kabarojosi iš sunkvežimio, Hondas laikėsi kaip tikras džentelmenas. Jis apuostė naujokę, o ši susigūžė iš baimės. Mažylei suinkštus, ją aplaižė. Tada abu pavizgino uodegas – taip gimė draugystė.
Strazdanotoji stebėjo, kaip visą laiką, kol balnojome arklius, jos gerasis mokytojas Hondas kantriai tupėjo greta. Atsitūpė ir ji. Matydama, kaip aplink Hondo kojas patikliai trinasi katės, mažoji išmoko negainioti jų.
Nujojome apžiūrėti telyčių; Hondas ištikimai risnojo paskui. Strazdanotoji suprato, kad karvių ir elnių puldinėti nevalia. Ilgainiui kalytė išstypo, ir senojo šuns kojos vėl tapo vikrios. Regis, jo nebeslėgė metų našta.
Vėl mėtėme jam pagalį o jis gaudydavo, kol apsilpę, žandikauliai pajėgdavo jį išlaikyti. Strazdanotoji taip ir nepamėgo šio žaidimo, bet visada drąsindavo Hondą savo lojimu. Senasis šuo pajuto naujų jėgų antplūdį,tarsi įgavo antrąjį kvėpavimą.
Bet karšta vasaros diena ir ilgas risnojimas dulkėtais vieškeliais padarė savo – Hondas susmuko galvijų aptvare. Netrukus meilūs žodeliai ir glostymas padėjo jam atsigauti. Metas ir Strazdanotoji stebėjo, kaip senukas
svirduliuodamas stojasi ant kojų ir mėgina nusipurtyti nuo kailio nešvarumus. Paskui, prieš ropšdamasis viršun, į savo vietą prie durų, ilgai lakė vandenį iš kibiro prie namų. Kitą kartą, ketindami joti į ganyklą ir pasibalnoję arklius, Hondą užrakinome arklių aptvare. Jis žvelgė pro medinius skersinius, o akyse atsispindėjo įžeistas išdidumas.
– Viskas gerai, drauguži, – guodžiau jį, – netrukus grįšime. Bet jis buvo apkurtęs ir manęs nebegirdėjo. Vėliau visada imdavome jį kartu pasivažinėti. Kad ir kaip jį saugotume, senatvė neišvengiama.
Padedu ant stalo sunkią Žiulio Verno knygą ir nuo grindų pakeliu suplėšytą paketą. Girdėti, kaip pro šalį žvyruotu vieškeliu darda automobilis. Strazdanotoji iš karto pašoka ir ištempia ausis. Hondas miega. Tada pasigirsta skubrus, ausį rėžiantis lojimas, nė iš tolo nepanašus į tą, kurį girdėjome pastaruosius keturiolika metų. Galiausiai pabunda ir Hondas, bet ne nuo automobilio garso, o nuo skardaus lojimo, perskrodžiančio jo tolydžio silpstančią klausą. Jis pakelia galvą ir apsidairo. Matydamas pasitempusią Strazdanotąją, nuolankiai atsidūsta, padeda galvą ant letenų ir užsimerkia.
Norisi išeiti laukan, suimti į delnus švelnią Hondo galvą, pažvelgti į jo rudas akis ir pasakyti daug meilių žodžių, kad jis bent širdimi pajustų tai, ko nebegali išgirsti. Noriu, kad jis dar šiek tiek pabūtų su mumis.
Tačiau paimu knygą ir dar kartą perskaitau įrašą: „Metui, su meile nuo senelio Loreno“. Akimoju dovana įgauna prasmę. Hondą ir Strazdanotąją skiria keturiolika metų. Mano tėvą nuo vaikaičio skiria šešiasdešimt penkeri metai ir tūkstantis mylių. Jis teturi keletą metų dovanoti dovanas. Jis irgi skaičiuoja kiekvieną saulėlydį ir jaučia gyvenimo delčią. Laikas nebeleidžia jam prabangos siųsti vien tik tinkamas dovanas. Jei po dešimties metų, pasirengęs nerti 20 000 mylių po vandeniu, Metas atsivers šią knygą, senelio žodžiai bus palaiminimas prieš kelionę.
Švelniai paguldau ant stalo sunkią knygą, atveriu duris ir išeinu laukan. Išvystu, kaip saulės šviesoje žėri Hondo kailis. Jis pajunta mano žingsnių keliamą virpėjimą ir ima iš lėto vizginti uodegą.
Autorius: Peidžas Lambertas
Dovanos
