Viena Niujorko mokytoja nusprendė įvertinti vyresnių klasių mokinius, pasakydama, kokie jie yra svarbūs. Vadovaudamasi Helice Bridges iš Kalifornijos valstijoje esančio Del Maro sukurtu projektu, visus mokinius po vieną ji kvietė prieš klasę. Visų pirma mokytoja kalbėjo apie tai, kokie šie mokiniai yra svarbūs jai ir savo klasės draugams. Po to kiekvienam įteikė po mėlyną kaspinėlį su aukso raidėmis įspaustu užrašu „Esu svarbus toks, koks esu”.
Vėliau mokytoja mokiniams pasiūlė dalyvauti šiame projekte ir ištirti, kokį įspūdį visuomenei palieka įvertinimas, pripažinimas. Kiekvienas mokinys gavo po tris mėlynus kaspinėlius ir nurodymus, kaip tęsti įvertinimo ceremoniją. Po savaitės visi turėjo pateikti rezultatus, aprašydami, kas ką įvertino ir kaip kas reagavo.
Vienas berniukas nuėjo į šalia buvusią įstaigą. Vienam iš jaunesniųjų administratorių padėkojęs už pagalbą renkantis profesiją, prisegė jam mėlynąjį kaspinėlį ir paduodamas dar du tarė: „Dalyvaujame mokyklos projekte, tiriančiame asmenybės pripažinimą. Reikia, kad jūs surastumėte žmogų, kurį norėtumėte pagirti ir jam įteiktumėte du mėlynus kaspinus: vieną jam pačiam, o kitą – tam, kad jis, įvertinęs kitą žmogų, įteiktų jį trečiam asmeniui. Taip sukursime nenutrūkstančią pripažinimo ceremoniją. Apie tai, kaip jums visa tai pavyko, vėliau prašyčiau man pranešti”.
Ta dieną administratorius nuėjo pas savo ne ypač malonų viršininką ir pasakė, jog labai žavisi jo kūrybišku genialumu. Viršininkas atrodė nustebęs. Tada jo pavaldinys paklausė, ar galėtų jam prisegti mėlynąjį kaspinėlį. Dar neatsipeikėjęs iš nuostabos viršininkas atsakė: „Taip, žinoma”.
Įstaigos darbuotojas paėmė kaspinėlį ir prisegė jį viršininkui ant švarko, tiesiai virš širdies. O paduodamas dar vieną kaspinėlį tarė: „Ar padalytumėte paslaugą? Gal paimtumėte dar vieną kaspinėlį ir įteiktumėte jį įvertindami kokį nors žmogų? Jaunuolis, davęs šiuos kaspinėlius man, dalyvauja mokyklos projekte, kurio tikslas sukurti nenutrūkstamą asmenybės pripažinimo ceremoniją ir ištirti, kaip ji veikia visuomenę”.
Tą vakarą viršininkas grįžo namo, prisėdo šalia savo keturiolikmečio sūnaus ir ėmė pasakoti: „Šiandien atsitiko kažkas neįtikėtina. Sėdėjau kabinete, kai staiga įėjo jaunesnysis administratorius ir pasakė, jog manimi žavisi. Už mano kūrybišką genialumą jis įteikė man mėlyną kaspinėlį. Tik pamanyk, jis mano, jog esu kūrybingas I genijus. Vėliau ant mano švarko tiesiai virš širdies jis prisegė mėlynąjį kaspinėlį su užrašu „Esu svarbus toks, koks esu”. Be to, jis man davė dar vieną kaspinėlį ir paprašė surasti ką nors, ką galėčiau įvertinti. Šįvakar važiuodamas iš darbo galvojau, kam galėčiau jį įteikti, ir nutariau, jog tu tam tinki labiausiai”.
„Daug ir karštligiškai dirbdamas tau neskiriu pakankamai dėmesio. Kartais tave baru dėl prastų mokymosi rezultatų, dėl netvarkos tavo kambaryje. Tačiau šiandien panorau atsisėsti šalia tavęs ir paprasčiausiai pasakyti, jog tu man esi labai svarbus. Tu ir tavo mama – patys svarbiausi žmonės mano gyvenime. Tu nuostabus sūnus, ir aš tave myliu!”
Berniukas susijaudino ir ėmė kūkčioti. Jis niekaip negalėjo sutramdyti raudos, nuo verksmo visas jo kūnas trūkčiojo. Po to ašarotomis akimis pažvelgė į tėvą ir tarė: „Tėti, rytoj ketinau nusižudyti, nes maniau, jog manęs nemyli. Dabar vėl noriu gyventi”.
Helice Bridges
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai“