1989 metais Armėniją sukrėtė 8.2 balų žemės drebėjimas, mažiau nei per keturias minutes nusinešęs apie 30000 gyvybių. Pačioje sumaištyje, tik po drebėjimo, tėvas, palikęs žmoną namie, nuskubėjo į mokyklą, kur turėjo būti jo sūnus. Atskubėjęs jis pamatė, kad mokyklos pastatas sulygintas su žeme.
Atsigavęs po patirto šoko jis prisiminė sūnui dažnai sakytus žodžius: „Kad ir kas atsitiktų, aš visada tau padėsiu”. Jo akys paplūdo ašaromis. Žiūrint į griuvėsių krūvą viskas atrodė beviltiška, bet jis nusprendė laikytis sūnui duoto pažado.
Jis pradėjo galvoti, į kurią vietą mokykloje jis kiekvieną rytą lydėdavo savo sūnų. Prisiminęs, kad klasė, kur mokėsi sūnus, buvo dešiniame kampe iš kiemo pusės, tenai nuskubėjo ir pradėjo kasti. Jam kasant, atvyko ir daugiau tėvų. Buvo girdėti širdį veriantys šauksmai: „Sūnau!”, „Dukra!” Kiti tėvai, aišku, norėdami tik gero bandė nuvesti jį nuo griuvėsių. Jie jam sakė:
„Per vėlu ką nors daryti!”
„Jie mirę!”
„Neįmanoma nieko padaryti!”
„Verčiau eik namo!”
„Susitaikyk su realybe, tu nieko negali padaryti!”
„Tu tik be reikalo save kankini!”
Į kiekvieną raginimą jis atsakydavo vienu sakiniu: „Gal galėtumėte man padėti?” Ir toliau, traukdamas nuolaužą po nuolaužos, ieškojo sūnaus.
Atėjęs gaisrininkų komandos vadas taip pat stengėsi nutraukti jo darbus, sakydamas: „Visur vyksta sprogimai ir įsiplieskia gaisrai. Būti čia pavojinga. Eik namo, mes viskuo pasirūpinsime”. Į tai mylintis Armėnijos tėvas atsakydavo: „Gal galite man padėti?”
Pasirodė ir policininkai, kurie sakė: „Esi piktas, pamišęs ir privalai nutraukti darbą. Tu keli grėsmę aplinkiniams. Eik namo”. Jis atsakė: „Gal galite man padėti?” Bet niekas nepadėjo.
Jis didvyriškai tęsė savo darbą, nes privalėjo žinoti vieną dalyką – ar jo berniukas gyvas.
Jis kasė aštuonias valandas… 12 valandų… 24 valandas… 36 va landas… 38 valandą, ištraukęs nuolaužą, jis išgirdo savo sūnaus balsą. „ARMANDAI!” – suriko jis.
„Tėti!?! Aš čia, tėti! Kitiems vaikams aš pasakiau, kad jie nesijaudintų. Paaiškinau, kad jei esi gyvas, būtinai mane išgelbėsi, o gelbėdamas mane išgelbėsi ir kitus. Tu juk pažadėjai – „kad ir kas atsitiktų, aš tau padėsiu!” Tėti, tu tai padarei!”
„Kas pas jus vyksta? Kaip jūs laikotės?” – paklausė tėvas.
„Iš 33 mūsų liko 14. Mes išsigandę, alkani, ištroškę, bet labai laimingi, kad tu mus išgelbėjai. Pastatui griūvant susidarė trikampio formos plyšys, kurio dėka mes ir likome gyvi”.
„Nagi, lipk lauk, mano berniuk!”
„Ne, tėti! Tegul pirmiau išlipa kiti vaikai, nes aš žinau, kad manimi tu pasirūpinsi! Kad ir kas atsitiktų, aš žinau, kad man padėsi!”
Markas V. Hansenas
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.