Gimtis ir mūsų dienų žmonės

Kodėl žmonės gimtimi drovisi

Visas gyvenimas yra nuolatinis vaisinimas ir gimimas. Džiaugiasi žmonės matydami, kaip visur pavasarį dygs­ta, sprogsta ir žydi, kaip vasarą auga javai, kaip jie bręsta ir kaip noksta vaisiai. O kokia palaima, kai gimsta kūdikis! Lyg būtų pati Aukštybė gražiausiąją do­vaną suteikusi namams! Visi tuomet kupini džiaugs­mo. Sakoma: Dievas davė kūdikį.

Ir gražu, ir tikra taip sakyti. Pačios kuriančios galios apsireiš­kia kūdikio užgimimu. O tos galios, ar jos nėra šventos! Visuomet tai turėtume atsiminti. Be abejonės, šventoji galybė priartėjo kartu su gimstančiu kūdikiu. Kaip kitaip gimstantys kūdikiai galėtų nešti nekaltybės ir grožės šviesą! Kaip kitaip galėtume būti tokie laimingi jiems užgimus! Tikrai, pradėjimas yra šventas dalykas.

Rašydamas tuos žodžius, stabtelėjau. Gal kai kam, o gal net daugeliui pradėjimas toks nėra. Gal aš apsirinku? Tačiau apsirinku ne tuo, ką rašau, bet žmonėmis. Gaila labai. Gašlumas suteršia kilniausiąjį kūno gyvenimo atsitikimą ir už­dengia tikrąjį jo supratimą.

Tačiau manau, jog nors kai kam pradėjimas yra šventas dalykas, o jiems tenkanti palaima didelė. O kai kūdikis paauga ir apie jaunesnįjį brolį paklausia: Iš kur jis?, jie labai gražiai atsako: Die­vas davė. Tačiau tiesa ta, kad dauguma dažniausiai kalba apie kūdikį atnešusį gandrą ar apie bobutę, kuri pagavo jį kūdroje. Ir turbūt nė nepamąsto, kodėl taip sako.

Gal jie nieko nemąsto apie gimimo dalykus! Tačiau toks jų pasakymas turi priežastį. Tėvai drovisi vaikui pasakyti, kad jie patys pradėjo kūdikį. Jie drovisi, kadangi jaučia pradėjime buvus nešvarą, negerumą. Jeigu tas jų veikimas būtų buvęs kilnus, jie apie tai tikrai galėtų kalbėti nekaltam vaikeliui. Kodėl neturėtų tėvas vaikui, o motina mergytei, – ar­ba vienas iš gimdytojų, – paaiškinti, kad kūdikis po motinos širdimi auga taip, kaip gamtoje – vaisius prasideda nuo pumpuro ant medžio?

Suprantama, kad taip su kūdikiu kalbėti nėra galima tam, kuriam pradėjimas buvo tamsiųjų gei­dulių penas. O turėjo būti gamtos dėsnių pildymas. Tėvus varė vien gašlumas, o ne pasišventimas pradėti kūdikį. Savo klausimais vaikelis tai jiems primena. Ir todėl tėvas pyksta, kai kūdikis nori žinoti apie brolio kilmę. Todėl ir motina nekantrauja.

Būdami nekalti gimties dalykuose, tėvai galėtų sa­vo vaikui, kilusiam iš jų kraujo, visai ramiai apie tai kalbėti, žinoma, kiek jam suprantama, ir jam visa taip pateikti, jog ir jis pajaustų pradėjimo ir gimdymo stebuklo šventumą.

Tuo tarpu, kaip žinome, tai vargiai tėra galima. Ir tik palengva gali keistis tokia padėtis. Bet tik tuomet, kai tėvai bus skaistūs. Tada jie galės savo vaikams ne vien pasakyti, iš kur jų kūneliai yra atsiradę, bet vėliau jiems paaiškinti ir pradėjimo dėsnius. Tuomet nebūtų tiek svarbiausio gyvenimo įvykio nežinėlių ir nepaklystų tiek žmonių nedo­rybių klampynėse, prarasdami sveikatą ir palaimą.

Tai, kas verčia tėvus slėpti nuo vaikų visa, kas galėtų jiems išaiškinti gimties slėpinius, verčia žmones ir apskritai gimties gyvenimą peikti. Kalba apie jį nepadoriai arba vadina nuodėmingu dalyku. Čia išryškėja didžiulis neatitikimas tarp nuodėmingo gimties supratimo ir džiaugsmo dėl kūdikio užgimimo. To neatitikimo nėra tik ten, kur žmonės dar šiek tiek gy­vena prigimties linkimais. Kur viską viršija gašlumas su savo geismais, ten nebėra nei džiaugsmo dėl kūdikio. Čia jis gimsta prieš tėvų norą. Gerai supraskime! Vy­ras ir moteris susieina pradėjimui, kaip prigim­tis liepia. Visos kūrybos galios sujunda, prisideda ir norinti įsikūnyti trečiojo žmogaus siela, o susieinantieji to nenori. Tai kam susieina?

O kai motinos įsčiose pradeda dygti naujo žmogaus pavidalas, ji ir jos draugas labai nusirūpina, net pasimeta. Kai kurie ima gyvybės daigą naikinti, žudo žmogų, jam vos pradedant gyventi šio pasaulio santykiuose. Taip dažnai daroma „kultūringose“ šalyse. Ir labai retai kas ­mato tą didįjį apsirikimą. Vadinamosios „kultūringos“ šalys yra tikrųjų barbarų lizdai.

Nėra peiktinas ir nuodėmingas patsai gimties gyvenimas, bet smerktina tai, kuo žmonės jį yra pavertę. Esant tokiai pa­dėčiai nenuostabu, kad jau seniai apie jį kal­bama kaip apie nuodėmę. Net Biblijoj parašyta: „Esu gimęs su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme“ (Ps 51, 7). Visai ramiai tuo žmonės tenkinasi. Tiki, kad kitaip ir negali būti. Tarsi pradėjimas savaime būtų baisus dalykas.

Tačiau senovės mokslas apie gimties nuodėmingumą vienu atžvilgiu yra labai teisingas. Gimdamas žmogus pe­reina į kūnišką būtį, kurioje jis tik labai mažai nujaučia apie dvasinę būtį ir gyvenimą. Tačiau apie tai užsiminus šių dienų žmonėms, jie to net nesupranta. Ypač tie, kurie, kaip jie sako, yra apsišvietę. Nors tikėtų tuo, kad tėvų nedorumas ir aklumas persiduoda vai­kams.

Nėra veikimo, kurs savaime būtų nuodėmė. Visuomet tokiu jį padaro žmogus. Trumpai sakant, nuodėmės esmė tokia: kiekvienas žmogaus veiksmas, kuris tvirtina ir stiprina žmogaus kil­numą, yra geras ir nenuodėmingas, ir atvirkščiai. Žmogus nusideda, savo veiksmais ir elgesiu silpnindamas savo žmoniškumą ir grimzdamas į tai, kas yra žemiau už jį. Bet reikia atsiminti, kad žmonių žmoniškumai nėra vienodi; vieni gyvena aukštesnia­me, o kiti žemesniame žmoniškume. Todėl gali būti, kad tas pats elgesys vieną žmogų gramzdina, o kitą pakelia.

Galima dar ir kitaip apie tai kalbėti. Žmogus, tar­naudamas galioms, kurios mažiau sąmoningos už jį, ver­gauja joms ir tuo nusideda visai gyvybei, slopinda­mas jos sąmoningumą ir darydamas ją nuodėminga. Žmogus turėtų vyrauti gamtoje, o pirmiausia, toje gamtos dalyje, kuri yra jo prigimtis. Maža tereiškia, kad žmogus mokslo priemonėmis vyrauja gamtoje, tuo tarpu, kai jis pats, su savo dvasia ir siela, yra gamtos slegiamas. Žmogus tik tuo­met išlaiko savo kilnumą, kai jis savo prigimtį, o tuo pačiu ir visą gamtą, visą gyvybę kelia į savo sielos šviesą ir ne­pasiduoda gamtos tamsai.

Tačiau tam, kad mūsų dienų žmogui gimties gyvenimas taptų visai aiškus, reikia dar giliau į jį pažvelgti.

Gimties gyvenimo pagedimo priežastys

Mūsų dienų mokslas ir jo žinios yra labai keistos. Gyvenimo klausimai taip sunarplioti, kad sunku jų gijas atsekti. Žinoma, kad žmogui reikia valdyti savo norus ir geidulius, bet niekas jam nepasako, kaip tai padaryti. Tikybos mokslo skelbėjai nuolat tvir­tina, kad visa gyvybė yra nuodėminga, kad žmogus jokiam ge­rui netinkamas. Tai berods teisybė, bet ji ne tokia, kaip paprastai suprantama. Sveikatos mokslo skelbėjai beveik visai nesirūpina tuo, kad žmogus turėtų valdyti savo norus ir geidulius.

Todėl mūsų dienų jaunimas taip vargsta ir keipsta. Gyvenimas nuolat sukelia įvairiausius norus ir geis­mus. Jie nuolat didėja ir stiprėja, o valdymo galios pa­silieka kokios buvusios, jeigu ne silpnėja. Jauni žmonės kovoja savo širdies kovas, kol apsiveda arba išteka, o tada valia abiem gyventi, kaip jiems tinka. Nors paprastai lietuviai, ypač lietuvaitės, išlieka skaisčiomis, bet be kovų ir jos kažin ar bus praleidusios jaunas savo dienas.

Tarp moksleivių, ypač aukštųjų mokyklų, yra paplitusi nuomonė, jog netinka valdyti savo geismus. Net ir dauguma gydytojų taip sako. Tai labai tinka visiems, kuriuos gašlumas valdo. Jie ir šalina visus raginimus skaisčiai gyventi ir slopina visus sąžinės priekaištus. Ir nemažai vaikinų stebuklingiausiąjį gyvenimo įvykį patiria pasileidėlės glėbyje, o ne viena nekalta mergaitė – pasiduodama nešva­riam ištvirkėliui.

Vėliau dažnai jie pamato savo apsirikimą. Tačiau palaimos dangus jau pra­rastas. Nekaltumas šiame gyvenime nebeatgaunamas. Tačiau skaistumą galima vėl įgyti. Tik nėra tai lengva. Žmogus turi visas savo pastangas pasitelkti ir labai atsargus būti.

Norint sužinoti, kokia mūsų padėties priežastis, visų pirma būtina žmogų pažinti. Žmogus yra jėgų ir galių sistema, kitaip sakant, persismelkiančių ir vienas kitą įtakojančių gyvybės sričių arba lygių sąranga. Visą sąrangą vienija ir palaiko žmogaus asmenybė, kuri ją gerina arba blogina. Vienas tos sąrangos skyrius yra kūnas, antras – jausmų-geismų arba vėlės, o trečiasis – dvasios-sielos gyvata*.

* Tai primirštas žodis, vietoj kurio būtų galima sakyti gyvybė, bet susiaurėtų prasmė. Gyvata – 1. gyvybė, buvimas: Kaip einasi gyvata, sveikata (kaip gyvuojat)? (Leipalingis). Kas neša gyvatą, mirties tas nebijo. (Maironis). 2. gyvenimas, amžius: Ilga gyvata. (Brodovskio žodynas). O gyvata Saros buvo šimtas dvidešims ir septyneri metai. (Bretkūno Biblija). 3. gyvenimo būdas, vertimasis: Kokia jau ten jo gyvata! (Dusmenys). 4. gyvenama vieta, sodyba, ūkis: Ten buvo mūsų gyvata, kur augo grūšia ana, t.y. ten gyvenome. (A. Juškos žodynas). Sakau garbę tai gyvatai, tos gyvatos gaspadoriams. (iš kvieslio kalbos). Kiti sinonimai: gyvasta, gyvastas, gyvastva, gyvastis [LKŽ, III t., p. 365-366].

Visos gyvatos gyvena sa­vo dėsniais. Ir jos jėgos tai didėja, tai menkėja, priklausomai nuo to, kaip žmo­gus, būtent dvasia-siela, jomis naudojasi bei rūpinasi ir kaip ji žiūri į patį platųjį gyvenimą, kaip ji prie jo derinasi.

Apmąstykime, kaip mūsų laikų žmonės gyvena. Ro­dos, atskiri gyviai gyvendami turėtų derintis prie gamtos gy­venimo. Prie saulės tekėjimo ir laidos turėtų derintis visų gyvių budrumas ir miegas bei kitos gyvybės apraiškos. Bet žmonės į tai mažai teatsižvelgia. Sakoma, kad „kultūros“ bū­tinybės to neleidžia. Galimai tame yra šiek tiek tiesos. Vienok, kai žmonės praleidžia ištisas naktis girtaudami, tame nėra jokios kultūros. O toks elgesys yra mūsų laikų, ypač didžiųjų miestų žmo­nių, gyvenimo požymis. Todėl galima tiesiog sakyti: mūsų laikų žmonės negyvena prigimties bei gamtos dėsniais. Ir dėl to visa kūno gyvybės tvarka jau seniai pairo, o dabar net visiškai irsta.

Vėlgi žmonės, ypač „kultūros“ centruose, labai už­imti minčių; jie mąsto, laužo galvą, kaip sakoma, beveik be atvangos. Vaikai ir moksleiviai tuo labai varginami. To pasėkoje pasikeičia kūno jėgų tekėjimas. Kraujas stipriau teka galvon. O smegenys ir gimties įtaisai yra tarsi abu tos pačios sąrangos galai (poliai). Todėl kraujas, kuris buvo per daug sutrauktas į galvą, tam tikroms aplinkybėms susiklosčius, smarkiau plūsta į gimties įtaisus. Ir kū­ne darosi suirutė. Smegenys dar ir kitokiu būdu sąveikauja su gimties įtaisais. Bet čia to neaiškinsime.

Yra žinoma, kad kiekvienas kūno judesys sukelia ypatingus jutimus bei jausmus. Juos žmonės pirmiausia pastebi ir ten kreipia savo sąmonę. Iš to kyla jutimų bei jausmų stiprėjimas. Jie tampa žmogui svarbiausiais dalykais. Nes gyvenimą valdo toks dėsnis: viskas, į ką žmogus nuolat kreipia savo sąmonę, savo dvasią bei sielą, didėja ir svarbėja.

Imkime pavyzdį. Žmonės valgo alkio va­romi. Tačiau žmonėms ne tiek svarbu kūno gyvatą išlaikyti, kiek valgant sukylančiais jausmais pasimėgauti. Tokiems tikslams ypač var­tojami svaiginantys gėrimai. Pagaliau žmonės visai pa­miršta, kad jie griauna kūno sveikatą. Bet yra ir tokių, kurie tvirtina, kad alus, degtinė ir kiti gėrimai žmogui būtinai reikalingi.

Panašiai, kaip su gėrimais, taip elgiamės ir su valgiais. Krau­na žmonės į savo kūnus visokius gardėsius, kad tik patirtų ypatingus jausmus. Tą patį, gal ir nenorėdami, pasiekia nešiodami ne­tinkamą aprangą. Per ankšta avalynė, suveržtas mergaičių liemuo ir dar kiti papročiai ne tik trikdo sveikąjį kraujo tekėjimą kūne ir sudarko prigimtį, bet ir sužadina žmonėse ypatingus jutimus, linkimus ir geismus.

O kai jie vyrauja, tai ne tik apsireiškia, bet patraukia dar kitus žmones. Pirmoji jutimų ir geismų apraiška yra nedorų žodžių plepėjimas. Kurie jų nesupranta, ieško jų prasmės. Ir taip nyksta skaistybė, palengva tamsėja žmogaus sąmonė.

Skaistybę sparčiai naikina ir mokslas bei vaizduojamasis menas. Surašo visokius neva moks­lus, pasakoja teršiančias apysakas, sudeda dirginančius vaizdus ir panašius dalykus. Žiūrint į vadinamųjų „kultūringų tautų“ raštiją, beveik nematyti nieko kito, kaip tik tai, kas geriausiai žadina gašlumą. Beveik visi garsieji mūsų laikų pasaulio rašytojai rašo vien tik apie gimties geis­mų šėlsmą. Rimtai žiūrint į tos raštijos gamintojus, ro­dosi, lyg jie būtų pakvaišę arba kuo nors apsvaiginti, apža­vėti. Tokia raštija yra tikroji gimties nešvarumo perykla. Jaunimas ja maitina savo jausmų gyvybę, temdo savo skaistybę, didina nedorybę ir pasileidimą.

Iš viso to visame žmoguje kyla perversmai ir paga­liau netvarka. Suprantamas dalykas, kad tada kūno linkimai, o ypač gimties įtaisai, nebegali būti sveiki.

Kai kam blogieji polinkiai jau yra prigimti. Seniai žinoma, kad, pavyzdžiui, girtuoklio vaikai daž­nai linksta girtuokliaviman, vagies – vagystei, apsirijėlio – valgiams ir pan. Geruose ir bloguose dalykuose tėvų linki­mai bei geismai persiduoda vaikams. Todėl galima sakyti, jog didesnį potraukį į gimties gyvenimą jaus tie, kurių tėvai buvo gašlūs. Todėl gimties ištvirkimas nėra tiktai atskiro žmogaus kaltė, bet dažnai ir jo tėvų. Mūsų dienų gimties nedorybės akivaizdžiai turi šaknis jau praeityje.

Paviršutiniškai žiūrint, galima kaltinti tėvus. Neretai tenka matyti, kaip tėvai didžiuojasi savo dievotumu ir dorumu, bet kartu skundžiasi mažais savo vaikais, kurie turi vienokių ar kitokių nedorybių. Tokie tėvai nežino, jog jie save apkaltina. Vai­kai neturi kitokių linkimų negu tėvai. Atrodo, kad vaikai kar­tais labai skiriasi nuo savo tėvų. Bet tai tik todėl, kad vaikuose aiškiai pasirodo tai, kas tėvuose buvo vos pastebi­ma. Tačiau reikia žinoti, kad joks žmogus neturi teisės dėl neigiamų savo savybių peikti tėvus. Kiekvienas žmogus gimsta tokiems tėvams, kokiems jis lygus savo esme. Suprantama, čia turima mintyje, kad siela jau yra, nors žmogus dar nėra užgimęs. Bet apie tai kitur daugiau rašyta.

Kas yra prigimta, berods labai sunku šalinti. Kai kurie moks­lininkai todėl ir sako, kad tai visai neįmanoma. Jeigu taip būtų, tai neturėtume jokios galimybės išeiti iš esamos padėties.

Yra dar daug ir kitų dalykų, kurie prisideda prie gašlumo auginimo jaunuose žmonėse. Moksleiviai mirė ir miršta ne tiek dėl maisto trukumo, kaip dažnai tvirtinama, ne nuo džiovos ar kitų ligų, kiek jie žūva dėl paleistuvavimo. Tai tikrai ko ne vienintelis jaunųjų pragaras.

Tai nėra juokai ir ne per daug pasakyta. Padėtis universitetuose ir kitose aukš­tose mokyklose gana gerai žinoma. Berods kartais tokia padėtis pripažįstama. Bet labai greit sakoma, kad jaunieji žudosi, kad jie pavieniui dirgina savo gimties įtaisus. Galbūt tai dar labiau silpnina ir vyrą, ir moterį, negu abiejų gimčių susiėjimas vien tik malonumui. Bet negali būti abejojama, kad susiėjimas, kurs tėra vien tik geidulių tenkinimas, visuomet lieka nešvaru­s. Todėl gamta už jokį kitą žmogaus paklydi­mą nebaudžia tokiomis bjauriomis ligomis, kaip už ištvirkavimą, kuriame dalyvauja abi gimtys.

Tačiau kai kurie žūva vien dėl pasileidimo gimties gyvenime, net ir neapsikrėtę venerinėmis ligomis. Daugiausia šių dienų ligų kyla iš paleistuvystės. Ji, be abejonės, silpnina ne tik kūną, bet ir patį žmogų, būtent jo sielą, jo są­monę. O silpnas žmogus – ne tik silpno kūno, bet ir silpnos dvasios – greitai suserga.

Nenorima čia barti, peikti, žeminti visus, santarvėje gyvenančius su kita gimtimi, kurie susieina, kada tik sukyla ūpas. Tačiau labai apgailėtinai elgiasi tie vyrai, kurie šiandien su ta, o rytoj su kita, ar moterys, kurios tai su vienu, tai su kitu patenkina savo geismus. Toks slėpiningiausiųjų įtaisų galių maišymas yra be galo liūdnas. Reginčiojo akimis žiūrint, tai tie­siog srutų tvenkinio darymas ten, per kur žmonės, – tik pama­nykime, būtybės su žmogaus veidu, žmogaus akimis ir siela, – turi gimti, turi įžengti į šią regimąją gyvatą.

Žmonės nežino, ką jie daro. Taip yra todėl, kad auginami ne šviesai, bet tamsybei, ne skaistumui, bet bjaurumui, kad apskritai nežino kaip gyventi, kaip žmoniškai elgtis. Mūsų išgarsintoji kultūra yra visų mūsų paklydimų ir pakrikimų versmė.

Vyraujantis gyvenimo, pasaulio ir labiausiai žmogaus supra­timas gimdo visą mūsų vargą visuose dalykuose. Gim­ties gyvenimo sugedimas tėra viena tos kultūros žymė. Bet tai yra žuvimo žymė. Siekiant lietuvių tautos atsiga­vimo ir klestėjimo, būtinai reikia rūpintis tuo, kad lietu­vių tauta pirm visa ko pasižymėtų skaisčiais jaunuoliais, vyrais, merginomis ir moterimis.

Iškopimas iš gimties nešvarumų

Norint suvaldyti visus linkimus ir geidulius, pirmiausia rei­kia saugotis jų galybę didinti. Toliau svarbu stiprinti ir tvirtinti žmogaus dvasią.

Iš viso to, kas anksčiau pasakyta apie gašlumo įsigalėjimą, tampa aišku, ką reikia daryti, kad jis neįsigalėtų. Todėl čia reikia tik papildyti, kas ten nepasakyta.

Pradėkime nuo kūno gyvenimo. Pirmiausia svarbu gyventi gamtos ritmu. Kai šviesu, budė­kime ir dirbkime savo darbus, o kai tamsu, ilsėkimės. Su­prantama, kad žiemos laiku negalima ištisą naktį miegoti. Svarbu vien, kad nemiegotume dieną, o budėtume naktį. Žmonės, kurie garsius savo veikalus tegali naktimis kurti, yra abejotinos rūšies, Nors ir čia kartais yra išimčių.

darbų keitimas turėtų būti ritmiškas, kad nuvargę smegenys galėtų pailsėti, dirbant fizinius kūno darbus. Tik nereikia pervargti. Pailsęs žmogus negali daug mąstyti. Tai nėra naujas patarimas. Auklėjimo moksle apie tai jau seniai kalbama, o mokyk­lose kažkiek ir pritaikoma. Vienok dar nesuprantama, kad mokantis smegenys tikrai labai apkraunamos, o kūno lavinimas mokyklose yra beveik tikras niekis. Kita vertus yra žmo­nių, kurie vien tik rankų darbą tedirba. Sveikas auk­lėjimas turėtų rūpintis išmintinga žmogaus protinės ir fizinės veiklos kaita.

Labai svarbu yra ir tai, kad žmogaus butas būtų švarus, šviesus, mažas jo pasaulis. Ten kur žmogus praleidžia ištisas va­landas ir dienas, turėtų būti šviesu ir pakankamai tyro oro. Bet įėję į kambarius kaimuose arba ir miestuose, tuojau patenkame tarsi į kokią tirš­tumą, kuri dažnai tiesiog dvokia. Žmonės per dažnai ir pernelyg noriai gyvena visokiuose savo garuose ir svajonėse, o ne šviesioje bei plačioje gamtos gyvybėje.

Norėtųsi, kad ši mintis kuo stipriau ir galingiau paveiktų kiekvieno žmogaus išmanymą! Čia turime mintyje ne tik žmogaus kūno išgaravimus, ne tik gendančius, bet ir nesuprantančių susineštus ir visokius kvapus skleidžiančius daiktus, bet ir žmogaus nuotaikų, jausmų, geismų bei mąstymų kvapus. Jie visi susimaišo žmonių gyvatose ir kiekvieno žmogaus kambarį arba ir trobą padaro ypatingu pasauliu, kurs savyje laiko sukaupęs ne gyvybės ir gaivesio, bet mirties ir nykimo kvapus. Tyras oras, dienos šviesa, kai jie apsčiai srūva per mūsų gyvenamas pirkias, išplauna ir geismų, ir minčių dvokus.

Kaip su pirkiomis ir kambariais, taip pat reikia elg­tis ir su kūnu. Pagaliau reikėtų suprasti, koks labai netinkamas įprotis yra madingai vilkėti. Vyrų apykaklės, jų balinami skalbiniai, jų kepurės, avaly­nė ir t. t. yra labai dažnai būna juokingi, nors sveikatai per daug nekenksmingi. Tačiau moterų apranga – tai tiesiog ne­atleistina. Aukšti kurpių kulnai, priverčiantys įtempti tam tikrus čiurnų ir pilvo raumenis, veikia gim­ties įtaisus. Iš to randasi nesveikumai arba suke­liami ypatingi linkimai. Tą patį daro ir ankšti, suvaržyti drabužiai. Viso to reikia vengti. Kūno gražumas ir žmogaus protas turėtų apdaru pasireikšti. Jis yra skirtas kūno grožei ap­reikšti ir apsaugoti kūną nuo šalčio bei blogo oro, bet ne gimties potraukiams dirginti. Apranga turėtų žmogaus patrauklumą apreikšti, nors ki­tokiu būdu, nei nuogas kūnas.

Bet tai tik išoriniai dalykai. Daug svarbiau žinoti, kaip kūnui padėti ir kas jam trukdo. Paprastai sakoma, kad tai žinoti yra gydytojų reikalas. Tačiau tai didis apsirikimas. Kiekvienas žmogus tu­rėtų žinoti, jog kūnas yra gyvas dalykas, o tai reiškia, kad jis yra nuolatinis vyksmas, kuris tęsiasi iki mirties. Kū­nas yra medžiagos sūkurys. Tik trumpą akimirką kūnas yra toks pats. Jis keičiasi nuolatos – šalina ir traukia savin kitas medžiagas.

Dėl to visų pirma reikia rūpintis, kad kū­nas galėtų gerai išgaruoti. Todėl drabužiai neturėtų būti tokie, kurie nepraleidžia garų. Kailinius arba iš odos padarytus drabužius reikėtų dėvėti tik reikalingąją valandą. O kad kūno odos poros liktų kūno garams atviros, reikia visą kūną nors kartą savaitėj plauti arba maudytis. Šiems, ir dar kitiems tikslams labai naudinga tyrame ore visai be drabužių judėti, gimnastikuoti kas dieną po 10-20 mi­nučių. Taip darant, labai sveiksta ypač žmogaus nervai. Bet ir kraujas sveikėja.

Prie vandens ir oro pripratusiame kūne, gašlumas taip lengvai nesuky­la. Bet nereikia persistengti. Per šaltas vanduo taipogi yra kenksmingas, kaip ir per šiltas. Ar sveika vienaip ar kitaip savo kūną valyti, parodo smagumas ar nesmagumas po nusimaudymo.

Maudymasis ypač svarbus tuomet, kai kūne yra drugys. Tik reikia vengti šalto vandens. Drugys reiškia, kad kraujuje yra nuodų, o kūnas stengiasi juos su prakaitu iš­mesti laukan. Todėl reikia rūpintis geru prakaitavimu. O tai kuo geriausiai pasiekiama šiltai nusimaudžius ir po to šiltai, bet sausai apsisiautus lovoje. Kūną šaldyti ledu arba kitokiu būdu jį kaitinti yra netikęs dar­bas. Nuodai pasilieka kūne, ir jis turi pagaliau nugaišti.

Ypač svarbu švariai užlaikyti gimties dalis. Sako, kad žydai labai protingai daro, nupjau­dami berniukams atverčiamąją varpos odą – prievarpę. Nebegali po ja susikaupti nešvarumai. Gal taip iš tikrųjų. Bet vis tik tai yra darbas prieš gamtą. Svarbu nešvarumus šalinti gerai nusiplaunant.

Moterims švara dar svarbesnė negu vyrams. Nešvarumai ne tik sulaiko sveiko kūno jėgų plau­kimą, bet labai greitai dirgina gimties nervus, ir iš lengvo gali rastis gašlumas prieš prigimtį. Be viso to, būtina turėti mintyje, kad maudantis, nusiplaunant reikia saugotis kaip nors suerzinti gimties dalis. Moterys ir mėnesinių metu privalo apsiplauti drungnu vande­niu. Svarbiausia yra švara, valyvumas.

Antras svarbus dalykas yra kūno aprūpinimas tinka­mu maistu. Reikia vengti visko, kas sunkina virškinimą, kas sukelia aitrą prieš prigimtį. Ypač jį sukelia riebi mėsa ir apskritai visi riebalai. Visi svaiginantys gėrimai yra tie­siog nuodai. Jų būtinai reikia saugotis. Ten, kur valgis labai riebus, geidžiama visokių gėrimų, ir atvirkščiai.

Valgiai bei gėrimai, kurie nenuodija ir todėl nekaitina be reikalo kraujo ir neerzina nervų, gaminami iš augmenijos be jokių ypatingesnių perdirbimų. To­dėl reikia valgyti javus, tai yra duoną, kruopas, toliau – vaisius, iš kurių labai brangintini riešutai, vėlgi – uogas, minėtinos ypač krūmų uogos bei mėlynės, kurios šalina viduriavimą ir t. t. Toliau įvairios daržovės, bulvės, žalumynai ir t. t. Tam tikras kiekis riebalų žmogui būtinai reikalingas. Tam labai tinka pienas ir sviestas.

Kiekvienas pats gali išmėginti, kurie valgiai tinkames­ni sveikatai, – su mėsa arba tik vien iš vaisių ir javų. Gerai mėsos prisivalgęs, visuomet pasijunti tarsi užkaitęs. Mėsa, kol nesuvirškinta, sukelia drugį. Mėsoje visuomet yra ypatingų nuodų. Nėra jų valgiuose vien iš augmenijos.

Mokslininkai ir kai kurie gydytojai labai suniekino žmonių pastangas maitintis vien vaisiais ir javais. Sako, ne­galima taip išmisti mūsų kraštuose. Teisybė, kad labai sunku pereiti iš vieno mitybos būdo į kitą. Nepatar­tina iš karto liautis mėsą valgius. Reikia iš lengvo, bet su patvarumu atsipratinti ir surasti, kas kiekvienam ge­riausiai tinka, ir kas mūsų kraštų augmenijoje yra tinkama žmogui išmisti. Tada aiškiai pasi­rodo, jog ana mokslininkų ir gydytojų nuomonė yra tik proto vangumo ir silpnumo apraiška.

Visi tie seni tvirtinimai, kad žmogui reikia tiek baltymų, tiek riebalų ir t. t., nėra pagrįsti. Patarčiau visiems, kurie gali, pasidomėti danų gydytojo dr. med. Hindhedes raštais ir juos studijuoti. Jie daugiau ir teisingiau pamoko, kaip reikia maitintis, negu gar­susis vokiečių mokslininkas prof. Rubner, gyvenantis Berlyne. Berods karo laiku ir jis labai greit sužinojo, kad galima ir be mėsos išmisti.

Pagaliau, apart visų čia paliestų klausimų, yra svarbu žinoti, jog maitintis augalais reiškia aukštesnę žmogaus kultūrą, o valgyti mėsą – žemesnę. Anaip gyvendamas žmogus, be abejonės, išlieka žmoniškesnis. O tai at­sveria viską. Šio rašto atžvilgiu tai ypač svarbu.

Tyčia dar kartą primename, kad su mėsa ypatingi nuodai patenka į kūną bei kraują ir gadina sveikąją gyvy­bę. Tą žino kiekvienas ir menko mokslo gydytojas. Vai­siuose, riešutuose ir duonoje tų nuodų nėra. Todėl taip mintantieji yra geresnės sveikatos. Mažiau ir ne­tinkamų norų bei geidimų. Todėl gyvenant ir mintant, kaip čia minėta, žmonės, ypač jaunieji, nebus taip greit pagaunami gašlumo, neatsitiks jiems gimties gyvenime taip, kaip atsitinka mityboje, kai tampama ėdikais ir girtuokliais.

Bet už visa, kas lig šiol pasakyta, svarbesnis dar kitas dalykas. Kaip jau sakyta, žmogus savo gyvenimą supranta ir atitinkamai taip gyvena, priklausomai nuo to, kokie yra jo jutimai, jausmai, geismai, nuotaikos ir mintys. Norint iškopti iš gašlumo, iš neskaistybės arba apsisaugoti nuo to, reikia traukti prie savęs gražius jausmus, šviesią nuotaiką, skaisčias mintis. Taip žmogus kuriasi pasaulį, kuriame nebegali tarpti tai, kas priešinasi žmoniškos gyvybės dės­niams. Ir jis savo asmenybėje stiprėja, nors ir iš lėto, bet vis geriau valdo savo kūno jėgas ir jų linkimus, kurie jokiu būdu nėra peiktini, kurių apraiškose nėra nieko bjauraus, jeigu tik neišeina iš tvarkos, iš gyvenimą valdančių dėsnių.

Nesudarkytam žmogui nesunku augintis jausmų-minčių gyvenimą. Kitaip yra tam, kuris persmelktas gašlumo arba kuris iš tėvų paveldėjo labai judrius gimties lin­kimus. Tokiam kreipiantis į skaistumą, nuolat braunasi neskaisčios mintys, o mažiausia priežastis sukelia geismus, gimties troškimus. Tik nereikia nusimin­ti. Ištvermingai pasistengiant mąstyti apie tai, kas gražu, teisinga, skaistu, pagaliau nyksta visa, kas tam priešinga, dingsta visa nešvara.

Žmogaus kūno ir jausmų-minčių gyvenimą valdo tam tikri dėsniai. Kūnas priima tik tokį maistą, kuris jau seniau kūną augino. Ir tik tokios mintys tarsi savaime telkiasi žmogaus mintyse, kurios panašios į tas, kuriomis žmogus paprastai gyvena. Naujosios mintys visai vangiai teprieina. Bet, nuolat kviečiamos, šviesios mintys pagaliau at­plaukia ir nekviestos, o kitos pasilieka pakraštyje, o kartais ir visai nebeatplaukia. Kurs taip savo širdyje yra atsinaujinęs, tas nebegali norėti, kas ne­gražu, nedora, neskaistu.

Bet kol tokia būtis bus pasiekta, reikia nuolat draugauti su šviesiomis mintimis, reikia mąstyti ir svarstyti, kas gražu, kil­nu, išmintinga. Patyrus, kas gera, būtina tai savo mintyse ilgai palaikyti ir visaip apmąstyti, kad mintys apie tai visiškai gyvomis ir šviesiomis taptų. O progai esant, kal­bėkime apie tai, bet niekuomet apie nedorus dalykus ir niekuomet nemąstykime apie juos.

Aukštas, šviesias min­tis žmogus lengviausiai susikviečia skaitydamas kilnaus, išmintingo turinio raštus. Jų mintys žmoguje po kiek laiko taps gyvomis jėgomis, jeigu jis prie jų rymos, gal pakartotinai skaitydamas tą pačią knygą. Tokia knyga bus nuobodi tam, kuriame vyrauja, kas nešvaru, žema, bjauru. Jis geros knygos tik­rai nė nesupras. Žmogus visuomet tik tai lengvai tesu­pranta, kas yra arti jo vidaus, jo širdies arba sąmonės turinio. Todėl žemo būdo žmogus nekenčia kilnaus tu­rinio knygų.

Kiekvienam aišku, kuris raštas žadina skaistu­mą. Kai su atsidėjimu skaitant pasidaro ramu, kai kyla palaimos jausmas, užteka viduje skaisti šviesa, tuomet žinoki, jog Aukštybė leidžiasi prie tavęs. O su ja, tokį raštą skaitant, pakartotinai susiliečiant ji palengva išplauna visą nešvarumą, išneša iš širdies visą gašlumo dirvą. Pagaliau net nebeįmanoma manyti ir geisti, kas nešvaru, ne­dora, bjauru. Naujas tad randasi žmogus.

O tokiu jis kuo greičiau tampa, kai jis nė valandėlei nebesustoja prie to, kas neskaistu. Prie ko žmogus sustoja, apie ką mąsto, tą jis augina. Nuo ko jis nusigręžia, tas nyksta. Todėl norint skaistybės, reikia draugauti su tuo, kas skaistu.

Bet kur gauti tokių raštų? Kur rasti tokių žmonių? Mažai tejaučia žmonės, ypač rašytojai, kad lengvai ga­lima nusidėti prieš kitus žmones. Kurs nori būti veiksniu visuomenėje, turėtų kiekvienu savo veiksmu, kiekvienu tartu bei rašytu žodžiu apreikšti tik tai, kas teisu, gražu, ge­ra. Tačiau ką kai kurie daro, ypač rašytojai? Ne žmonių gerovė, ne jų labas jiems rūpi, o tik kuo plačiau paskleisti savo raštus, kurie nėra gaivūs vaisiai, bet nuodai. To­dėl sunku aukšto, skaistaus ir skaidraus turinio raštų gauti. Mes apskritai dar neturime daug raštų. Nors lietuviai niekad nerašytų tokių, kurie bjaurina jų brolių ir seserų sielas! Rašykime, kas juos skaidrina ir skaistina!

Netgi turint gerų raštų ir draugaujat su skaisčio­mis mintimis, nelengva pasilikti skaistybėje. Mat kūno gyvenimas turi savo laikotarpius. Jo linkimai sukyla ir atslūgs­ta. O toks jų sukilimas ir sušaukia jutimus, jausmus ir geismus. Tuomet reikia atsargiam būti. Ir kartais sukyla kova viduje. Tas, kuris nepaisant to draugauja su skais­čiomis mintimis, tas netrukus laimi. Ir ne todėl, kad jis gundymus įveikė, bet kad yra iš jų­ visiškai išaugęs ir stovi viršum jų. Nors kūno linkimai lieka ir tampa reikalavimais, vis dėl­to jie nebesukelia gašlių minčių. Vyraujant tikrajam žmoniškumui, ir kūnas, ir siela pasilieka smagiame jausme.

Toks žmogaus išaugimas iš jausmų ir minčių nešvarumo nė­ra akies mirksnio dalykas. Jis kartais trunka ilgus metus. Bet jis gali ir greičiau įvykti. Tas, kuris nė trupučio neišeina iš skaistybės erdvės, bet, į ją įžengęs, visuomet joje pasilieka, tas joje greičiau tvirtėja. Skaistumas iš jo nebeišplėšiamas, jeigu pats žmogus jo nežudo savo širdyje.

Skaistumas labai daug reiškia ir žmogaus krau­jui. Skaistaus žmogaus kraujas yra visai kitoks, būtent sveikesnis, gyvesnis, negu kraujas, tekantis neskaistaus žmogaus gyslose. Todėl jau iš veido matyti, koks žmogus yra. Jis atrodo tartum šviesesnis, kilnesnis ir vaiskesnis. Skaistus žmogus visuomet bus tiesus ir geras. Tai reiškia, kad toks žmogus mąsto ir nori to, kas gražu, teisu, malonu. O žmogaus dvasios ir sielos bū­tis visuomet spindi iš kūno. Tai, rodos, turėtų kiekvienas žinoti. Tik labai retai žmonės tai tepastebi. Jei ir pastebi, tai vos tenumano, kodėl šis ar tas, ši ar ta taip atrodo.

Rūpindamiesi skaistumu, mes ne vien save keliame, bet ir būsimus savo vaikus. Tėvams daugiau iškopus iš nešva­rumo, vaikams bus lengviau skaisčiai gyventi. Ir taip iš kartos į kartą skaistybė augs, kol pagaliau bus pasiekta toji būtis, kai vaikai gims iš pačios skaistybės ir pradėjimas bei gimdymas nebebus nešvaros dalykas.

Kokie tada bus tie žmonės ir jų vaikai! Sveikata ir skaistybė žydės jų veiduose, spindės iš jų akių! Žmonės bus kūno ir dvasios milžinai. Bus savo prigimties ir visos gamtos valdovai.

Visi vargai, visos nelaimės, visos ligos, visos nedory­bės bus išnykusios. Nauja bus visa žmonija. O, kad Lie­tuva pirmautų šiame kelyje! Neštų ji tada palaimos ir išvadavimo vėliavą savo rankose.