Vis daugiau vaikų ir jaunuolių ateina į psichologines konsultacijas su tokiomis problemomis, kaip nenoras gyventi, nuobodulys, dvasinė tuštuma, padidėjęs depresiškumas bei agresija, polinkis į įvairias priklausomybes. Visa tai ne kas kita kaip prarastas tikėjimas savo gyvenimo verte, jo prasmingumu. „ Kam gyventi, jei vis tiek reikės mirti?”, „Aš nenoriu gyventi taip, kaip mano tėvai, jei tai manęs irgi laukia – nematau prasmės, beprasmiška…”, „Aš niekam nerūpiu, niekam neįdomus, man liūdna…” – tokius ir panašius klausimus kelia tiek jaunesnio, tiek vyresnio mokyklinio amžiaus vaikai. Ypač tai aktualu tiems, kurie nesijaučia saugūs savo namuose konkrečiu gyvenimo periodu (skyrybos; smurtas namuose; per didelis tėvų užimtumas).
Tad kaip mes, suaugusieji, galime padėti savo vaikams ieškoti gyvenimo prasmės, jį daryti turiningesnį? Yra keletas universalių dalykų, kuriais galime padėti savo atžaloms:
- Padėkite vaikams atrasti savo tikslus, siekius ateityje ir būkite šalia, kai jiems sunku. Kad ir kaip paprastai tai skambėtų, bet realus tikslas kelia žmogų gyvenimui, juo labiau vaiką ar paauglį, padeda formuotis jo asmenybei. Nebūtina galvoti apie didžiulius, gyvenimo permainas žadančius tikslus. Gyvenimui prasmės suteikia paprasti dalykai – pavyzdžiui, planas išmokti čiuožti, slidinėti, geriau žaisti krepšinį ir kiti panašūs tikslai.
- Kalbėkitės su vaiku, aptarkite kokius konkrečius žingsnius jis gali ir ką reikia padaryti, siekiant to, ko jis užsibrėžė. Vien matyti savo tikslą nepakanka. Vaikams svarbu žinoti, kaip realiai to galima pasiekti. Mūsų, suaugusiųjų, pagalbos esmė būtų nurodyti galimus konkrečius ėjimus, kaip šachmatų partijoje, padėti suvokti kurie „ėjimai” tikslingi, kurie – rizikingi ar net žlugdantys.
- Suteikite vaikui galimybę plėsti akiratį literatūros kūrinių skaitymu. Manau, kad viena iš daugelio priežasčių, kodėl vaikai vengia skaityti yra ta, kad jie neranda gausiame knygų sraute sau patrauklių, aktualių savo tematika knygų bei tokių knygų herojų su kuriais mielai identifikuotųsi. Mes galime padėti pasirinkti vaikams knygas ar paprašyti pagalbos profesionalių bibliotekininkų.
- Skatinkite vaikus aktyviai lankyti įvairius būrelius. Tai ypač aktualu ankstyvajame mokykliniame amžiuje, kol vaikas turi aktyvų poreikį save pažinti, atrasti įvairius potyrius bei pasižymėti. Aktyvesni vaikai dažnai patys susiranda būrelius, o pasyvesniems reikia tėvų, mokytojų ar kitų vaikui reikšmingų žmonių pagalbos.
- Skatinkite vaikus lankyti įvairius bendro pobūdžio psichologinio lavinimo užsiėmimus, kuriuos veda specialistai psichologai. Tokie užsiėmimai atveria geresnį savęs pažinimą, lavina bendravimo įgūdžius. Kuo geriau vaikas pažins save, silpnąsias bei stipriąsias savo asmenybės puses, tobulėjimo galimybes ateityje, tuo aiškesnis ateities vaizdas jam formuosis, tuo realesnius tikslus jis išsikels bei lengviau ras būdus jiems pasiekti.
- Leiskite laisvalaikį kartu su visa šeima. Tai gali būti bendros išvykos į gamtą, koncertą, kiną, ar kitokio pobūdžio bendri pasibuvimai kartu. Tai suartina, padeda formuotis šeimos bendrumo jausmui, suvokimui, kad esame ne vieniši, o reikalingi, mylimi. Tarp artimų žmonių būti gera, miela ir saugu. O tai labai įprasmina tiek mūsų, suaugusiųjų, tiek, juo labiau, vaikų gyvenimus.
Aukščiau išvardintieji dalykai yra tik gairės. Bet kokia produktyvi popamokinė veikla suteikia vaikui galimybę atskleisti sau tai, kas pamokų metu „snaudžia”. O, kaip rodo praktika, „miegantys” gabumai, neturintys tinkamo išėjimo griauna vaiko asmenybę, verčia jį galvoti apie netinkamus savęs realizvimo būdus: alkoholį, narkotikus, kitas priklausomybes.
Vaikams reikia padėti suprasti, kad nėra abstrakčios visiems žmonėms bendros gyvenimo prasmės. Kiekvienas konkretus žmogus turi pats sau atrasti savo gyvenimo prasmę. O tai reiškia, kad tėtis turi savo gyvenimo prasmę, mama – savo, sesuo – irgi savo. Prasmės atradimo procese daug kas priklauso nuo paties žmogaus (vaiko, paauglio ar suaugusiojo) aktyvumo, noro, pastangų. Pasak žymaus mąstytojo V. Franklio, prasmės mums niekas negali „nuleisti” iš dangaus, ją privalome atrasti patys.
Visos aukščiau išvardintos rekomendacijos, skirtos vaikams, bus bevertės, jei patiems tėvams gyvenimas atrodys beprasmis. Vaikai žvalgosi į mus, suaugusiuosius, į mūsų nugyventus ar gyvenamus gyvenimus, deklaruojamas vertybes, elgesį bei veiksmus su aplinkiniais ir pačiais savimi. Jie akylai stebi ir stebės, kaip sekasi mums atsakyti į šiuos klausimus: „Dėl ko gyvenu?” ir „Kaip gyvenu?” Savo vaikų esame stebimi lyg pro padidinamąjį stiklą. Tad svarbu laiku susirūpinti ir savo pačių gyvenimu, jo kokybe bei laikas nuo laiko sąžiningai paklausti savęs: „Ko aš mokau savo gyvenimo pavyzdžiu savo vaikus?”, „Ar tikrai tai tie dalykai, kurių noriu išmokyti savo vaikus?” Ne paslaptis, kad konkretus tėvų pavyzdys – geriausias vaiko mokytojas.
Natūraliai iškyla klausimas: kaip patiems įprasminti savo gyvenimą, kad būtume pavyzdžiu savo vaikams? Egzistencinės psichologijos atstovai teigia, jog įprasminti savo gyvenimą galime per labai paprastus konkrečius dalykus:
- Per mėgstamą veiklą – pašvęsdami save darbui, šeimai, politikai, mokslui ar kitai kūrybinei veiklai. Svarbu nukreipti žvilgsnį nuo savęs į aplinkinį pasaulį. Mes atrandame save ir įprasminame savo gyvenimą, kai atsisakome egocentrizmo ir pamatome šalia esantį, pasineriame į mėgstamą darbą ar veiklą, tarnaujame žmonėms (gerąją prasme), dalyvaujame įvairiame kūrybiniame procese.
- Per galimybę mylėti. Atrodo paradoksalu, bet kuo daugiau žmogus užsiima tik savimi, tuo labiau jam žemė iš po kojų slysta. Tuo tarpu, niekas taip nepraturtina mūsų gyvenimo, kaip aktyvus rūpestis savo artimaisiais: vyru, žmona, vaikais, tėvais, broliais, seserimis, draugais ir kitais mums reikšmingais žmonėmis.
- Per viltį, tikėjimą. Svarbu tikėti tuo, kas mums svarbu ir vertinga, kas kelia gyvenimui. Tikėjimo svarbu siekti, jį išsaugoti, o reikalui esant ir nepabijoti už pakovoti už tai, kuo tikime.
Taigi, o dabar užduokite sau šiuos klausimus:
- Ar turite kuo užsiimti?
- Ar turite ką mylėti?
- Ar turite viltį?
Atsakymai į juos – tai lyg gairės ieškant savosios gyvenimo prasmės.
Vilma Mažeikienė