Andų papėdėje gyveno taiki gentis. Vieną dieną jos kaimą užpuolė žiaurūs grobikai, įsirengę slaptą stovyklą aukštai kalnuose. Kartu su prisiplėštu grobiu išsinešė ir kūdikį, atėmę jį iš vienos čionykštės šeimos. Lygumų gyventojai laužė galvą, kaip išvaduoti mažylį. Jie nemokėjo kopti į kalnus, nepažinojo aukštyn vedančių takų, kuriais keliaudavo kalniečiai, neišmanė, kaip rasti grobikus, kaip aptikti jų pėdsakus šioje klonių išvagotoje žemėje. Tačiau vis tiek išsiuntė būrį stipriausių savo vyrų, geriausių kovotojų, kad šie pasiektų viršukalnę ir sugrąžintų pagrobtą vaiką tėvams. Vyrai bandė kopti vienaip, bandė kitaip. Mėgino eiti vienu taku, po to – kitu. Po daug dienų trukusių varginančių pastangų jie tepakilo gal per šimtą metrų. Įsitikinę savo bejėgiškumu, lygumų vyrai pripažino esą nugalėti ir nusprendė grįžti nieko nepešę namo. Tačiau koks netikėtumas: pasisukę eiti jie išvydo jų pusėn besileidžiančią vaiko motiną! Ji lipo nuo kalno į kurį vyrai įkopti neįstengė! Krepšyje ant pečių moteris nešėsi vaiką. Kaip ji sugebėjo? Vienas vyriškis, pasveikinęs gentainę, paklausė jos: – Mes labai stengėmės, bet neįveikėme šito kalno. Kaip tu jį užlipai, jei mums, tvirčiausiems kaimo vyrams, tai nepavyko?
Moteris gūžtelėjo pečiais ir tarė: – Jis nebuvo jūsų vaikas.
Dievas pasakė kiekvienam iš mūsų: „Tu esi mano mylimas vaikas. Tu – mano kūdikis“. Ir niekas Jo nesustabdė, kad sugrąžintų mus namo.