Po dvidešimt vienerių santuokos metų sužinojau naują būdą, padedantį išlaikyti meilę ir intymumą žmonai – neseniai ėmiau susitikinėti su kita moterimi.
Tiesą sakant, tai buvo žmonos mintis. „Juk žinai, kad ją myli, – vieną dieną netikėtai prabilo ji. – Gyvenimas labai trumpas. Jį reikia praleisti su mylimais žmonėmis”.
„Bet aš myliu tave”, – mėginau protestuoti.
„Žinau. Bet myli ir ją. Tikriausiai nepatikėsi, bet manau, kad jei judu daugiau bendrausite, labiau suartėsime ir mudu”.
Kaip visada, Pegė pasirodė esanti teisi.
Ta kita moteris, su kuria susitikinėti patarė žmona, buvo mano motina.
Mano mama – septyniasdešimt vienerių metų našlė, devynioliktus metus po tėvo mirties gyvenanti viena. Netrukus po tėvo mirties aš išsikėliau už 2500 mylių nuo Kalifornijos, sukūriau šeimą ir ėmiau kopti karjeros laiptais. Prieš penkerius metus grįžęs į gimtąjį miestą, pasižadėjau daugiau laiko praleisti su mama. Bet man nuolat kas nors kliudydavo – darbas, trys vaikai, o kur dar nesibaigiantys šeimos susibūrimai ir šventės…
Prieš keletą dienų paskambinęs ir pasiūlęs nueiti su manimi vakarienės ir į kiną, sukėliau mamos nuostabą ir įtarimą. „Kas atsitiko? Ar tik neketini kur nors išvežti mano vaikaičių?” – paklausė. Mano motina tų moterų, kurios nuolat ką nors prisigalvoja; vėlyvas telefono skambutis arba netikėtas vyriausiojo sūnaus pasiūlymas pavakarieniauti, jos manymu, reiškia kokią nors blogą žinią.
„Pamaniau, kad būtų gera su tavimi pabendrauti, – paaiškinau. – Būsime tik mudu.”
Ji minutėlę pagalvojo.
„Man patiktų, – pasakė ji. – Man tai labai patiktų.”
Penktadienį po darbo važiuodamas jos namų link nervinausi. Mane krėtė pasimatymo drebulys. Dėl Dievo, juk viso labo ketinu susitikti su mama!
Apie ką mudu kalbėsimės? O jeigu jai nepatiks mano išrinktas restoranas? Arba filmas?
O jeigu nei vienas, nei kitas?
Įsukęs į jos kiemą supratau, kad ir mama labai jaudinosi dėl mudviejų pasimatymo. Ji jau laukė prie durų apsivilkusi paltą. Paraitytais plaukais, šypsodamasi. „Pasakiau draugėms, jog einu į pasimatymą su savo sūnumi; jos buvo sužavėtos, – lipdama į automobilį pasakojo mama. – Dabar laukia nesulaukia rytojaus, kad papasakočiau apie šį susitikimą.”
Į jokį prašmatnų restoraną nevažiavome, sustojome prie artimiausio, kuriame galėtume pasikalbėti. Prie durų mama suspaudė mano ranką – šiek tiek iš švelnumo, šiek tiek dėl to, kad būtų lengviau įeiti į valgomąjį.
Kai susėdome, paėmiau valgiaraštį ir ėmiau garsiai skaityti. Mama geba matyti tik didelius daiktus ir šešėlius. Skaitydamas pirmuosius patiekalus, netyčia pakėliau akis. Mama sėdėjo priešais ir žiūrėjo tiesiai į mane. Lūpomis perbėgo nostalgiška šypsena.
„Kai buvai mažas, valgiaraštį skaitydavau aš”, – pasakė ji.
Akimoju suvokiau, kur ji lenkia. Globėja virto globotine, o globotinis – globėju; mudu apsikeitėme vaidmenimis.
„Taigi tau metas pailsėti, o man – atsidėkoti už tavo gerumą”, – paaiškinau.
Po vakarienės šauniai pasikalbėjome. Nieko ypatinga, tiesiog apie mudviejų gyvenimą. Mes taip ilgai kalbėjomės, kad praleidome filmą. „Susitiksime vėl, jei kitąsyk leisi man sumokėti už vakarienę”, – prie namų pasakė mama. Sutikau.
„Kaip praėjo pasimatymas?” – panoro sužinoti žmona.
„Gerai…geriau nei tikėjausi”, – prisipažinau.
Ji nusišypsojo savo „argi aš nesakiau” šypsena.
Nuo to laiko dažnai susitinku su mama. Tiesa, ne kiekvieną savaitę, bet mažiausiai porą kartų per mėnesį. Visada pavakarieniaujame, o kartais nueiname ir į kiną. Bet dažniausiai tiesiog kalbamės. Aš pasakoju jai apie darbą. Pasigiriu žmonos ir vaikų laimėjimais. O ji man papasakoja gandus apie šeimą, kuriuos, regis, visada išgirstu paskutinis.
Kartais ji man pasakoja apie savo praeitį. Taip sužinojau apie jos darbą gamykloje per Antrąjį pasaulinį karą. Kaip ten susipažino su mano tėvu ir kaip jų meilė ištvėrė tuos sunkius laikus. Klausydamasis šių pasakojimų, pamažu suvokiau, kokie jie man svarbūs. Šie pasakojimai – mano istorija. Jų galėčiau klausytis be galo.
Bet mes kalbamės ne tik apie praeitį, bet ir apie ateitį. Šlubuoja mamos sveikata, todėl ji nerimauja dėl to, kas bus. „Man dar reikia tiek daug nuveikti, – vieną vakarą prasitarė ji. – Noriu matyti, kaip auga mano vaikaičiai. Nieko nenoriu praleisti”.
Aš, kaip ir daugelis kūdikių bumo kartos žmonių, nuolatos kur nors lekiu, o siekdamas suderinti karjerą, Šeimą ir draugus, sau nepasilieku nė akimirkos laisvo laiko. Dažnai verkšlenu, kad laikas taip greitai bėga. Pradėjęs bendrauti su mama, išmokau lėtinti tempą. Ir pagaliau supratau milijoną kartų girdėto termino „kokybiškas laikas” prasmę.
Pegė buvo teisi. Pasimatymai su kita moterimi iš tiesų pataisė mudviejų santykius. Aš tapau geresnis vyras ir tėvas. Viliuosi, kad ir geresnis sūnus.
Ačiū tau, mama. Aš myliu tave.
Deividas Farelas