Parašė: James Baldwin
Tai buvo šviesus rytas Romoje prieš daugybę metų. Vynu kvepiančiam sode, netoli didžiulio namo, stovėjo du berniukai. Jie žiūrėjo į savo motiną ir jos draugę, kurios vaikštinėjo tarp gėlių ir medžių.
– Ar kada nors matei tokią nuostabią moterį kaip mūsų mamos draugė? – paklausė jaunesnis berniukas, laikydamas vyresniojo, aukšto berniuko ranką. – Ji atrodo kaip karalienė…
– Bet ji dar nėra tokia daili, kaip mūsų mama, – tarė vyresnysis berniukas. – Tiesa, ji turi puikią suknelę, bet jos veidas nėra malonus ir kilnus. Tai ne ji, o mūsų mama atrodo kaip karalienė.
– Tai tiesa, – pasakė kitas. – Nėra kitos tokios moters Romoje, kuri būtų tokia karalienė kaip mūsų mieloji mama.
Netrukus Kornelija, jų mama, nusileido žemyn pasivaikščioti drauge su jais. Ji buvo prastai apsirengusi, paprastu baltu chalatu. Jos pėdos buvo basos, kaip ir delnai, bet ir buvo įprasta tuo metu; žiedai ar blizgios grandinės nedengė jos pirštų ir kaklo. Tik ant jos galvos ilgi kaspinai buvo apsiviję jos švelnius rudus plaukus, ir jauki šypsena nušvietė motinos kilnų veidą, kai ji pasižiūrėjo į sūnus besididžiuojančiomis akimis.
– Berniukai, – pasakė ji, – turiu jums kai ką pasakyti.
Jie atsiklaupė prieš ją, kaip ir buvo mokyti romėnų vaikinai, ir paklausė jos:
– Kas tai, mama?
– Jūs pietausite su mumis šiandieną sode, ir po to mūsų draugė parodys mums brangenybių dėžutę, apie kurią jūs tiek daug girdėjote.
Berniukai nedrąsiai pažiūrėjo į savo motinos draugę. Ar buvo įmanoma, kad ji vis dar turėjo žiedų be tų, kurie buvo ant jos pirštų? Ar ji galėjo dar turėti perlų be tų, kurie žibėjo grandinėlėje ant jos kaklo?..
Kuomet paprasti pietūs buvo baigti, tarnas iš namo atnešė brangenybių dėželę. Moteris ją atidarė. Ak, kaip tie brangakmeniai apakino nustebusių berniukų akis! Dėželėje buvo baltučių it pienas perlų vėrinys, lygių it atlasas, daugybė spindinčių rubinų, raudotų kaip įkaitusios anglys, mėlynų kaip vasaros dangus safyrų, ir deimantų, kurie švystelėjo it saulėtekis. Berniukai pažiūrėjo į akmenis.
– Ak! – sušnabždėjo jaunesnysis, – jeigu tik mūsų motina turėtų bent vieną tokių nuostabių dalykų!
Galiausiai, vis dėlto brangenybių dėžutė buvo uždaryta ir vėl atsargiai padėta į šalį.
– Ar tai tiesa, Kornelija, kad tu neturi brangenybių? – paklausė draugė. – Ar tiesa yra tai, ką aš išgirdau šnabždantis, kad tu – vargšė?
– Ne, aš nesu, – atsakė Kornelija, ir ji kalbėdama parodė į berniukus savo pusėje. – Jie yra mano brangakmeniai. Jie vertesni už visus tavo akmenis.
Berniukai niekuomet neužmiršo motinos išdidumo, meilės ir globos, ir po daugelio metų, kada jie tapo puikiais Romos vyrais, jie visuomet prisimindavo šią sceną sode. Ir pasaulis vis dar mėgsta išgirsti istoriją apie Kornelijos brangakmenius.
Vertė: Viktorija Gorčakovaitė