Jau Kalėdos. Učia-učia!
Lekia rogės su žvangučiais.
Baltas miškas, baltas kelias;
Pakinkyti du zuikeliai
Greitai bėga ristute,
Traukia pašto rogutes.
Ei, atspėkite, vaikučiai,
Kas ten sėdi ant rogučių
Su geltona kepure?
Kas ten lekia per girias?
Tai ežys-laiškanešys!
Išsipūtęs jo krepšys:
Kiek laiškų, kiek atviručių!
O už ežio, ant rogučių,
Guli dar maišai šeši…
— Pasakyk, laiškanešy,
Pasakyk vaikams, ežy, —
Kam tas dovanas veži?
— Kur keliauju, ką vežu?
Stokit, kiškiai, prie beržų.
Šekit, kiškiai, avižų.
Išrūkysiu aš pypkelę,
Apsakysiu savo dalią…
Išvežioti miško paštą
Prieš Kalėdas — ne juokai
Iki kito girios krašto
Ir keliukais, ir takais…
Kiekvienam krūva laiškų;
Juos nuvežt turiu laiku.
Mano kiškiai greitai bėga
Per pusnynus ir per sniegą
— Bet šį rytą — nematytas,
Neregėtas siuntinys:
Voverytei Barborytei,
Klevo gatvė, septyni —
Oro atsiųstas paštu
Iš atogrąžų kraštų…
Siuntinys, kaip siuntinys —
Būtų man niekai vieni,
Bet ant dešinio jo šono
Keistas užrašas raudonas:
„Čia labai svarbi siunta.
Registruota. Apdrausta.
Miško muitas apmokėtas;
Miško antspaudas uždėtas.
Netrankyti! Atsargiai!
Pristatyt labai skubiai!“
— Atsargiai? Tai kas ten būtų?
Gal ten tigras? Gal ten liūtas?
Tos atogrąžos — už jūrų;
Ten yra baisių žvėrių…
Gal jis kanda? Gal jis duria?
Na, o aš — jį vežt turiu!..
Tai baisu! Tai pavojinga!
Ak! Iš baimės net sustingau —
Jau geriau neskaitęs būčiau!..
Nusigando ir kiškučiai,
Ėmė ausimis karpyti —
Kas tas daiktas nematytas?
— Pašto viršininkas šernas
Žvilgt į raštininkę varną.
Ji labai gudri ponia,
Juoda žvilgančia suknia.
Telefonas jai ant stalo,
Akiniai ant nosies galo:
„Taip… Dėžė įtartina…
Ne be reikalo jinai
Priraizgyta raudonai,
Tris kart virvėm surišta.
Taip… Siunta labai keista…“
— Šernas sako:
„Dievaži, Nežinau aš pats, ežy,
Ką tu toj dėžėj veži…
Bet kinkyk kiškius abu:
Parašyta, kad skubu!
Vežk tą siuntinį tuojau,
Nes, brolau, aš jo bijau
Tesižino voverė!
Tik, ežy, pasižiūrėk:
Kai ji dėžę pradarys —
Kas ten tupi? Koks žvėris?
Man pranešk, kas toj dėžėj,
Pasakyk, ką tu vežei…“
Čia ežiukas atsiduso,
Perbraukė šarmotą ūsą,
Pypkės pelenus iškratė
Ir užkišo ją už bato:
— Tokią bėdą, tokią bėdą
Man užkrovė prieš Kalėdas!
Na, kiškučiai, učia-učia!
Neškit roges su žvangučiais —
Pas gražuolę voverytę,
Raudonplaukę Barborytę!
Sužvangėjo ir nurūko
Balta, skambančia giria;
Pamojavo tik ežiukas
Dar geltona kepure.
Liko provėžos ant kelio
Ir beržai paliko du,
O nematomi varpeliai
Skamba, skamba… po ledu…
Pašto kiškiai greitai bėga
Per pusnynus ir per sniegą.
Bėga mylią, bėga kitą —
Oi, toli dar voverytė,
Klevo gatvės nematyti!
Jau saulutė nusileido,
Ima temti pamažu,
O žvangučiai aidi, aidi —
Tarp eglaičių ir beržų.
Kad trumpesnis būtų kelias,
Zuikiai užvedė dainelę:
Bėkimbėkim, pašto kiškiai,
Apibėkim visą mišką —
Mes mažučiai, bet greiti,
Avižėlėm nušerti.
Kas gaus, tas ragaus,
Kiškio niekas nepagaus.
Marškinėliai žalio šilko,
O kelnytės šviesiai pilkos;
Ir bateliai neprasti —
Net iš Vilniaus atsiųsti!
Kas gaus, tas ragaus,
Kiškio niekas neapgaus.
Ant švarkelių sagos žiba —
Ai, kokia svarbi tarnyba!
Ne bet kokia, ne bet kam —
Ne laputėm, ne vilkam…
Kas gaus, tas ragaus,
Pašto kiškiui nėr lygaus!
—- Kiškiai-piškiai, kur nurūkot?
Botagėliu pliaukšt ežiukas!
— Striukiai taip įsidainavo,
Kad prašovė net pro klevą!
Grįžkit, grįžkit! Apsisukit!
Beuodegiai… Baltapūkiai…
Ir nudūmė — učia-učia
Atgalios abu kiškučiai.
Pasisuko tik į šalį —
Štai, ir Klevo septyni!
Dailiai nukastas takelis
Vinguriuoja per pusnis.
Kūčių vakaro tyloje
Jau nurimo ir giria;
Stovi klevas apšarmojęs
Mėnesienos sidabre.
Kai ežiukas įsižiūri —
Tam kleve mažytės durys!
Aišku! Numeris septintas
Prie durelių pakabintas.
Du langučiai, du balti,
Klevo šone iškalti.
Pro užuolaidų šešėlius
Mirguliuoja žiburėliai —
Jau eglutė užžiebta.
Voverytė — oi, greita!
Ir ežiukas nupūškavo
Prie kamieno seno klevo
Baltu sniego takučiu —
Pas gražuolę voverytę,
Užsidėjęs ant pečių
Keistą dėžę nematytą…
Neša, neša — net sušilo:
Koks sunkus tas gyvulys!
Gal ten tupi krokodilas?
O, gal būt, tenai… dramblys?
Kad tik jis neprasižiotų,
Kad tiktai nesuriaumotų,
Kad nekąstų, nebadytų,
Kad ežiuko… neprarytų!
Ai! Iš baimės ant pakaušio
Net spygliai jam pasišiaušė,
O geltona kepurytė
Nusirito nuo galvos…
Jeigu kiškiai pamatytų,
Bailiuku jį palaikytų…
Taip jam dreba uodegytė —
Dar kažką jie pagalvos!
Pasibeldė į duris,
Laukia, kol atidarys:
Bar-bar-bar! Ir bar-bar-bar…
— Kas užklydo čia dabar? ..
Voverytė tešlą minko,
Kaip pritinka šeimininkei,—
Iškrakmolytu, dailiu
Balto lino žiursteliu…
Ir, rankoves atsiraičius,
Kepa vyšnių pyragaičius.
— Prašom! — sako voverytė,
— Mano durys nerakintos.
— Tamstos vardas —
Barborytė?
Tamstos numeris — septintas?
Aš ežys — laiškanešys;
Atvykau čia su siunta.
Tad, prašau pasirašyt,
Kad tvarkoj dėžė g auta:
Nieks netrūko, nenulūžo,
Nepabiro, nesudužo.
— Netikėta staigmena!
Man — Kalėdų dovana! —
Taip nudžiugo voverytė,
Kad pradėjo šokt suktinį;
Net skarelė jai nukrito,
Net kasa jai išsipynę…
Apkabinus suka, suka
Ir laiškanešį ežiuką —
Sukasi ežys ratu
Su keista dėže kartu!
Učia-učia ir vėl učia…
Kokios linksmos, baltos Kūčios!
Jeigu šventė, tai jau šventė —
Net kiškeliai neiškentę
Tyliai, tyliai privažiavo
Prie kamieno seno klevo
Ir atsitūpė abu…
Prie apšalusių langučių
Prisiplojo du snukučiai:
Kas čia dėsis? Kas čia bus?
Greit prišoko voverytė
Tos dėžės atidaryti —
Ir tarp šilko kaspinų,
Popierėlių raudonų
Pasirodė… barzdelytė!
Taip, vaikučiai! Taip, barzda!
Čiupt tą barzdą Barborytė:
Traukia, traukia — ji ruda!..
— Lenda! — suspiegė ežiukas
Ir iš baimės nusisuko.
Lenda tas baisus žvėris —
Jis visus dabar praris!
Kiškiai bėgtų, bet smalsu,
O žiūrėt — labai baisu…
Voverytė traukia, traukia
Tą barzdelę rudaplaukę…
Ir iš šilko kaspinų,
Popierėlių raudonų
Išriedėjo kamuolys:
Keistas, didelis, plaukuotas,
Šone lyg apipešiotas;
Pasivartė į šalis,
Apsisuko ir sustojo
Prie paties ežiuko kojų…
— Bomba! — suklykė ežys,
- Sprogs ir viską išdaužys!
Apie bombą aš skaičiau:
Ji už žvėr| pasiučiau…
Bėgtų, vargšas, bet negali —
Stovi visiškai išbalęs.
Ir kiškeliai — lyg apmirę…
Gaila ežio. Geras vyras.
Nieks tarnyboj neskaičiuoja,
Kiek laiškanešiui pavojų:
Gauni bombą, ir veži
Oi eželi! Oi ežy!
Ir susigūžė visi.
Ta tyla — tyla baisi…
Ta tyla—tyla ilga
Kas nusijuokė staiga?
Kas išdrįso? Kas nebojo
Tokio didelio pavojaus?
Niekas kitas, niekas kitas,
Tik padauža voverytė,
Raudonplaukė Barborytė:
— Kas tas daiktas — aš žinau!
Jį staiga atpažinau.
Tai ne bomba, ne žvėris;
Jis žalos nepadarys.
Tad, nesibijok, ežy,—
Nežinojai, ką veži:
Buvo… riešutas dėžėj;
Tu man riešutą vežei!
Ir tas riešutas didžiulis
Čia dabar ant žemės guli…
— Tau terūpi riešutai, —
Sako jai ežys piktai.
— Gal aš aklas, kaip ir tu?
Gal nematęs riešutų? —
Ir ežiukas bakst pirštu:
— Kas tą riešutą prarytų?
Kas apžiotų, sukramtytų?
Pabandyk! Neblogas kąsnis —
Už tave jisai didesnis!
Ar kvailu mane laikai,
Kad šneki man taip paikai?
Tas jaunimas! Tie vaikai!..
— Cit, nepyk, nepyk, ežy…
Mes mandagūs, nors maži.
Mus be reikalo bari:
Mes, vaikai, labai geri.
Ypač šiandien. Šiandien Kūčios
Argi ne tiesa, kiškučiai?
Tad, prašau, ežy, nepyk —
Nuo pradžios pasiklausyk:
Mano draugė beždžionytė
Kartą rašė man laiške,
Kad atogrąžų miške
Auga medžiai nematyti.
Ji man rašė, kad tenai
Riešutai — kaip milžinai!
Samanoti, išsipūtę
Kabo medy lyg bačkutės.
Kas tuos riešutus prakanda,
Ten skanaus pienelio randa.
Jie vadinasi keistai —
Tai kokoso riešutai…
— Ko-ko-ko ar ki-ki-ki…
Jeigu tu, mergyt, tiki,
Kad pabaisa ši klaiki
Būtų riešutas tiktai,
Tai, tur būt, neprimatai,
Nes žiopliuke tebesi…
Kam tą dėžę dar rausi?
Ką radai tarp kaspinų,
Popierėlių raudonų?
— Beždžionytės štai, kortelė!
Viską ji paaiškint gali:
„Mano miela Barboryte, —
(Šitaip rašo man jinai)
Tu kvietei atsilankyti,
Bet suiro man planai.
Nenorėjau plaukt laivu;
Ketinau skrist lėktuvu.
Bet atogrąžų salas
Užgulė tiršta migla —
Niekam skristi nevalia!
Neatvyksiu į svečius;
Tai bent dovaną siunčiu.
Paragaut norėjai tu
Mūsų žemės riešutų —
Tad, atrasi čia kokosą!
Aš Velykoms atvažiuosiu.
Tau šviesaus Kalėdų ryto
Linki draugė čičačita.“
Ir po to—pasirašyta.
Učia-učia ir vėl učia!
Ėmė šokti net kiškučiai,
Įstraksėję pro duris!
Voverytė rankom ploja,
O ežiukas trepsi koja —
Ir žvėreliai keturi,
Keistą riešutą apstoję,
Rateliu aplinkui eina
Ir dainuoja tokią dainą:
Mes žvėriukai keturi,
Riešutėlis vidury.
Jei tu Be dardu,
Tau nereikia riešutų.
Vieno riešuto gana:
Kamaraitė bus pilna.
Kitų
Riešutų
Už jį duočiau du šimtu.
Niekur gauti negaliu
Jam spaustukų didelių.
Oi, kas (Ne bet kas!)
Tokį riešutą prakąs?
Sukim, sukim galveles —
Išmintingas ir dailias:
Gal ryt,
Gal poryt
Sugalvosim, ką daryt!
Mes žvėriukai keturi,
Riešutėlis vidury!
Ne ryt,
Ne poryt —
Mes jau žinom, ką daryt!
Kaip jie tarė, taip padarė;
Ir kokosą—atidarė.
Ar sudaužė plaktuku,
Ar praplovė peiliuku?
Ar prakirto kirvuku? ..
Štai, ir mįslė jums, vaikučiai:
Sugalvokit — kuo ir kaip!
Gal dantukais, gal nagučiais?
Baikit pasaką savaip.
Kaip bebūtų, kaip bebūtų —
(Kad juos šimtas kalakutų!)
Tie žvėreliai keturi
Buvo galvas beturį!
Ak! Ir užvirė puota,
Gero riešuto verta…
Kiškiai kerta išsijuosę;
Branduolys — tikrai skanėstas!
Tirpsta burnoje kaip sviestas.
Voverytė tą kokosą
Raiko dideliu peiliu;
Jo pieneli, lyg iš boso,
Pilsto ežiui samteliu.
Geria, laižosi ežys —
Maukia penktą jau stiklinę!
Kur nemauks, nesilaižys:
Ežiui pienas — skanumynas!
Tuo metu jau baigė kepti
Voverytės pyragaičiai.
Vienas net pradėjo degti:
Mes užgaišom per ilgai čia!
Strykt prie krosnies voverytė
Traukia vieną, traukia kitą,
Net nusvilo nagučius!
Bet tuojau šauni kepėja
Ant padėklo juos sudėjo
Ir pavaišino svečius.
Davė ežiui ir kiškeliams
Dar kelionei po maišei}.
Ak, tie vyšnių pyragaičiai —
Trapūs, kvapūs ir šilti!
Iškepti mažų mergaičių,
Visados — nepaprasti!
— Na, kiškučiai, učia-učia! —
Sunkiai lipa ant rogučių
Prisivaišinęs ežys…
Susisagstė pamaži
Jis laiškanešio švarkelį —
Atsikvėpti nebegali!
Taip pilvukas išsipūtęs —
Trūkinėja net sagutės…
Kas tam diržui — nežinia:
Nesueina, ir gana!
— Še tau, ir laiškanešys! —
Kiškiai juokiasi abu.
— Apsivalgė pūzras šis!
Cha-cha-cha! Nenuostabu,
Kad ežys toksai riebus!
Prisikimšo pyragaičių
Jis šį vakarą be skaičiaus:
Jokio saiko, jokio saiko
Tie ežiukai nesilaiko…
— Cit, kiškučiai, cit, baibokai!
Iš ežiuko nesijuokit…
Jums bepigu: jūs ploni,
Vis atrodot alkani.
Ir rogutės pajudėjo.
O naktis graži, be vėjo:
Sidabrinė ir žalia.
Čia, miške, — tokia tyla! žiū!
Mėnulis jau aukštai
Ir žvaigždžių šimtų šimtai
Daug matytų, daug naujų,
Bet šviesiausioji iš jų —
Tai kalėdinė žvaigždė.
Visą naktį ji spindės,
Kad ir žmonės, ir žvėreliai
Susirastų naują kelią:
Kad gražiai visi sutiktų,
Nesibartų, nesipyktų…
Kad širdelė kiekviena
Būtų džiaugsmo kupina.
Lėkit, rogės! Učia-učia!
Ryt Kalėdos, šiąnakt Kūčios…
Učia-učia, učia-čia!
Kaip smagu keliaut nakčia,
Kai danguj šviesi delčia
Plaukia mėlyna erčia!
Autorė Birutė Pūkelevičiūtė