Kartą per mėnesį penktadienio rytą ateinu į vietinę ligoninę išdalyti čia gulinčioms žydų kilmės pacientėms šabo žvakidžių, šabą žydės tradiciškai pasitinka uždegdamos žvakes, bet ligoninės taisyklės draudžia deginti tikras žvakes. Taigi geriausia išeitis – elektrinės žvakidės, kurios įjungiamos į tinklą ir įžiebiamos prasidedant šabui, penktadienį po saulėlydžio. Šabas baigiasi šeštadienio naktį. Sekmadienį surenku žvakides ir padedu iki kito penktadienio. Tada ateina kita savanorė ir išdalija jas tą savaitę gulinčioms pacientėms. Neretai tenka pamatyti jau prieš savaitę čia gulėjusias moteris.
Vieną penktadienio rytą lankydama ligones pastebėjau labai seną, maždaug 90 metų, moterį. Jos trumpučiai sniego baltumo plaukai buvo minkšti ir pūkuoti, panašūs į vatą. Oda geltona ir susiraukšlėjusi; regėjos, jog jos kaulai staiga susitraukė, o ant rankų ir veido liko tik kabančios odos raukšlės. Ji atrodė visai mažutė toje lovoje su kyšančiomis iš po antklodės rankomis, sugrubusiomis ir pavargusiomis patyrusio žmogaus rankomis. Bet senučiukės akys buvo mėlynos ir giedros, o balsas, kai su manimi sveikinosi, stebėtinai tvirtas. Iš ligoninės pateikto sąrašo sužinojau, jog senoji moteris vardu Sara Kouen.
Ji pasakė laukusi manęs. Teigė niekuomet nepamirštanti uždegti žvakių namuose, todėl paprašė, kad įjungčiau žvakidę į tinklą Šalia lovos ir pastatyčiau taip, kad ji pasiektų. Buvo aišku, kad šis ritualas jai gerai žinomas.
Tą dieną dirbdama savo darbus nesilioviau mąsčiusi apie ligoninėje vykstančią dramą. Visa stiprybė, kurios turėjo ligoninės lovoje gulinti senoji ponia, buvo skirta vienam tikslui – dar šiek tiek pagyventi.
Padariau, ko prašoma, ir palinkėjau senutei gerai praleisti šabą. Kai pasisukau išeiti, ji tarė: „Tikiuosi mano vaikaičiai spės su manimi atsisveikinti”.
Mano veide tikriausiai atsispindėjo šokas išgirdus taip ramiai kalbant apie mirtį, bet tik paliečiau jos ranką ir pasakiau, kad ir aš to tikiuosi.
Išėjusi iš senutės kambario, vos nesusidūriau su jauna, maždaug dvidešimties, o gal truputėlį vyresne moterimi. Ji vilkėjo ilgą valstietišką sijoną, o plaukus dengė skara. Išgirdau ponios Kouen balsą: „Malka, džiaugiuosi, kad atėjai. O kur Deividas?”
Privalėjau tęsti savo darbą, bet manyje kirbėjo smalsumas, ar Deividas suskubs atvykti. Man sunku tiesiog išdalyti žvakides ir išeiti, žinant, kad kai kurios ligonės sunkiai serga, kai kurios gali mirti ir kad jos kažkam yra labai brangios, šios moterys man kažkuo priminė mano pačios motiną, gulinčią ligoninėje mirties patale. Manau, kad dėl tos priežasties ir tapau savanore.
Visą šeštadienį nesilioviau mąsčiusi apie ponią Kouen ir jos vaikaičius. Sekmadienio rytą nuėjau į ligoninę surinkti žvakidžių. Priartėjusi prie senutės kambario, pamačiau už durų ant grindų sėdinčią jos vaikaitę. Išgirdusi atriedantį vežimėlį, moteris pakėlė galvą:
– Prašau jūsų, gal galėtumėte dar kelioms valandoms palikti žvakidę?
Nustebau, išgirdusi tokį prašymą, todėl ji viską paaiškino.
Senutės vaikaitė papasakojo, jog ją ir jos brolį Deividą tikėjimo tiesų išmokiusi močiutė. Tėvai išsiskyrė, kai vaikai buvo maži. Gimdytojams tekdavo daug dirbti, todėl savaitgalius brolis su seserim dažniausiai leisdavo pas močiutę.
„Šabo dieną ji surengdavo mums šventę, – kalbėjo Malka. – Virdavo, valydavo, kepdavo, o namai atrodė ir kvepėjo… kažkaip ypatingai, to neįmanoma išreikšti žodžiais. Būdami ten jausdavomės lyg patekę į kitą pasaulį. Brolis ir aš ten rasdavome tai, ko kitur nebuvo. Nežinau, kaip jums paaiškinti, ką mums trims – močiutei, Deividui ir man – reiškė šabas, bet taip mes atsiribodavome nuo viso pasaulio. Tai buvo nuostabios akimirkos, sugrąžinusios mudu su Deividu į mūsų tikėjimą. Šiuo metu Deividas gyvena Izraelyje. Jam pavyko užsisakyti bilietą tik šiai dienai. Jis turėtų atvykti apie šeštą valandą. Todėl jei malonėtumėte iki to laiko pa-likti žvakidę, paskui ją atneščiau pati.”
Nesupratau, ką bendra žvakidė turi su Deivido atvykimu. Malka paaiškino: „Nejau nesuprantate? Šabas močiutei buvo laimės diena. Ji nenorėtų mirti tokią dieną. Jei priverstume ją patikėti, kad vis dar šabas, galbūt jai pavyktų sulaukti Deivido. Kol jis su ja atsisveikins.”
Po tokių žodžių už jokius pinigus nebūčiau drįsusi paimti tos žvakidės, todėl pasakiau, kad užeisiu vėliau. Nežinodama, ką dar pasakyti, tik spustelėjau jos ranką ir išėjau.
Gyvenime pasitaiko akimirkų ir įvykių, suartinančių visiškai nepažįstamus žmones. Tai buvo viena tokių akimirkų.
Ji stengėsi ne dėl savęs. Senutės požiūris man buvo aiškus – mirties ji nebijojo. Regis, ji žinojo ir susitaikė su mintimi, jog atėjo jos metas, ir buvo pasirengusi.
Man Sara Kouen atrodė tvirtybės, kurios nė nemaniau egzistuojant, įsikūnijimas. Ir pavyzdys tokios meilės, kurios galia mane stebino. Ji visa savo esybe stengėsi išgyventi šabą. Moteris nenorėjo, kad jos mirtis užtemdytų artimiesiems šabo grožį ir džiaugsmą. O galbūt norėjo, kad atsisveikinę su brangiausiu žmogumi, vaikaičiai patirtų baigties ir pilnatvės jausmą.
Sekmadienio vakarą atėjusi į ligoninę pravirkau dar nespėjusi prieiti senutės kambario. Pažvelgiau vidun. Lova buvo tuščia, o žvakidė išjungta.
Už nugaros išgirdau tylų balsą: „Jis suspėjo”.
Pažvelgiau į Malkos veidą; ašaros jau buvo nudžiūvusios. „Deividas atvyko šią popietę. Dabar jis meldžiasi. Atsisveikindamas su ja pasakė gerą žinią – jiedu su žmona laukiasi kūdikio. Jei gims mergaitė, pavadins ją Sara.”
Kažkodėl manęs tai nė kiek nenustebino.
Ėmiau vynioti laidą aplink žvakidės kotą. Žvakidė tebebuvo šilta.
Marša Eirons