Pasaka mažiesiems ligoniukams
Tolimoje šiaudinukų karalijoje gyveno linksmuolė šiaudinuke, vardu Elė. Mažylė niekaip negalėjo nustygti vietoje. Tai samanotais kalnais iki saulėlydžio ritinėdavosi, tai pasikinkiusi margaspalvį drugelį padebesiais skrajodavo. O kai pavargdavo, nusiskynusi milžinišką lelijos lapą irstydavosi ežeru ir skaičiuodavo pro šalį plaukiančias žuvis.
Tačiau augdama Elė keitėsi ir vis dažniau leido laiką prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano. Užuot valgiusi sveiką naminį maistą, rinkosi saldumynus ir greitai pagaminamus užkandžius. Ir nors tėveliai prašė taip nesielgti, šiaudinuke tik numodavo ranka.
Kartą ji irstėsi ežeru ir skaičiavo žuvis.
– Viena, dvi, trys, keturios, che che, – kažkas pakuteno gerklytę. – Penkios, che che, – sukosėjo šiaudinuke ir pasuko kranto link.
Išsigandusi nepažįstamo gerklytės kutulio, Elė parbėgo namo.
– Mamyte! – jau iš tolo šaukė. – Mane užpuolė!
– Kas tave užpuolė? – susirūpino mama. – Juk mūsp karalijoje niekas niekam nelinki blogo.
– Mano gerklytę kažkas užpuolė, – įsikniaubusi į mamos sijoną guodėsi šiaudinuke.
– Nejaugi? Išsižiok!
– Aaaaa, – kuo plačiau išsižiojo Elė.
– Hmm… – mamos kaktoje atsirado rūpesčio raukšlelė. – Teks keliauti pas Baltąjį šiaudinį. Tik jis mums galės pagelbėti.
– Puiku, – nudžiugo šiaudinuke, – man patinka keliauti!
Tačiau mama šia kelione visai nesidžiaugė. Po valandėlės ėjimo saulėtu šiaudą mišku ant aukštos kalvos Elė pamatė baltut baltutėlį namelį. įėjus pro duris nosį pakuteno neįprastas kvapas. Aplinkui zujo daugybė šiaudinuką baltais drabužiais, o laukiamajame ant mažą medinią kėdučią sėdėjo keletas Elės pažįstamą. Atrodė, kad ir juos kažkas užpuolė.
– Prieikite arčiau, – paprašė prie didelio stalo sėdinti tetulė. – Kas nutiko?
– Dukrelei kutena gerklytę, – paaiškino mama.
Tetulė užjaučiamai palingavo galva ir liepė eiti paskui. Pabeldus į vienas iš daugelio baltą durą pasigirdo senyvas balsas:
– Užeikite!
Erdvioje patalpoje sėdėjo pats Baltasis šiaudinis.
– Sėskitės, – parodė į minkštą kėdę. – Kuo skundžiatės?
– Mano gerklytę kažkas užpuolė, – savo bėdą išdėstė Elė.
– Na, parodyk, – paprašė šiaudinis ir išsitraukė medinį pagaliuką. Ligoniukė neramiai žvilgtelėjo į mamą.
– Nebijok, – nusišypsojo ji, – gydytojas tik patikrins gerklytę.
Šiaudinuke nedrąsiai išsižiojo ir leidosi tikrinama. Ir tikrai – nieko baisaus
nenutiko. Baltasis šiaudinis pagaliuku tik švelniai prispaudė liežuvį ir apžiūrėjo gerklytę. Tada, pridėjęs prie krūtinės keistą metalinį daiktą, paklausė, kaip dirba širdelė.
– Tai stetoskopas, – draugiškai paaiškino ir pačiai Elei leido paklausyti širdelės dūžių.
Po to pasikasė savo šiaudinį pakaušį ir tarė:
– Žinai, Ele, tave tikrai užpuolė.
– Kas? – nusigando šiaudinuke.
– Liga, – labai rimtai atsakė šiaudinis. – Tačiau aš žinau, kaip su ja kovoti. Tuoj papasakosiu tavo mamytei. Jei jos klausysi, greitai pagysi, – paglostė šiaudinukei galvelę.
Grįžus namo mama davė Elei išgerti šaukštelį skysčio.
– Kas čia? – užuodusi keistą kvapą nepatenkinta susiraukė šiaudinuke.
– Vaistukai gerklytei, – atsakė mama.
Tačiau dukrelė nė nemanė mamos klausyti. Vos tik ji nusisuko, Elė išpylė vaistukus į šalia stovintį vazoną. Užtat vakare neklaužada pasijuto visai prastai. Ne tik kuteno gerklytę, bet ir ėmė skaudėti ausytes, pakilo karštis. Norėjosi tik gulėti. Šiaudinukei pasidarė labai liūdna ir baisu.
– Teks važiuoti į baltąjį namelį, vadinamą ligonine, – dar kartą apžiūrėjęs Elę tarė Baltasis šiaudinis. – Kadangi negėrei vaistuką, tave užpuolusi liga įsisiautėjo.
Visą dieną šiaudinuke gulėjo lovoje, negalėjo nei žaisti, nei bendrauti su draugais. Ji kentė skausmą ir buvo labai nusiminusi dėl to, kad apgaudinėjo mamytę.
– Kodėl vaikai serga? – susigraudinusi paklausė jos aplankyti atėjusio tėčio.
– Dėl daugelio priežasčią, dukrele. Vieni serga sunkiau, kiti lengviau. Vieniems pakanka pasigydyti namie, o kitiems tenka ilgai gulėti ligoninėje. Tačiau dažniausiai visi vaikai pasveiksta.
– O aš pasveiksiu?
– Žinoma, Ele, – nuramino tėtis ir atsivertė šiaudinę pasaką knygą.
Beklausant pasakos šiaudinukės akelės ėmė merktis ir ji užmigo…
Kai vėl atsimerkė, labai nustebo. Buvo nematytoje stebuklingoje pilyje.
Vilkėjo dailią suknutę, galvą puošė aukso karūna. Aplinkui buvo tiek spalvą ir linksmą šiaudinuką, kad net galva svaigo. Tačiau nežinia iš kur papūtęs vėjas atnešė tamsius debesis. Elė ėmė smarkiai kosėti. Staiga iš debesą išniro nematyta siaubūnė. Karalaitė labai išsigando.
– Kas tu? – paklausė šiaudinuke.
-Tavo liga! Cha cha cha! – nusikvatojo nedorėlė ir jau ruošėsi Elę praryti.
– Neliesk jos! – tarp karalaitės ir siaubūnės stojo riteris šiaudinukas. – Nebijok, aš tave apginsiu! – tarė ir puolė ligą.
Prasidėjo žūtbūtinė kova. Karalaitė labai tikėjosi, kad laimės jos užtarėjas, bet siaubūnė buvo stipri. Kai jau atrodė, kad liga įveikė vargšą riterį, jis sušuko:
– Ele, padėk man!
– Bet kaip? – nesuprato šiaudinuke.
– Aš esu tavo imunitetas! Išgerk to sirupo, kurio išrašė Baltasis šiaudinis.
Elė padarė ko prašoma, nors ir labai nenoriai, ir nudžiugo pamačiusi,
kaip siaubūnė silpsta.
– Dabar suvalgyk šviežią vaisią ir daržovią, – vėl paprašė riteris.
– Bet aš ją nemėgstu… – bandė atsikalbinėti karalaitė.
– Ar nori, kad pralaimėčiau? – papriekaištavo imunitetas.
Elė krimstelėjo morkos. „Visai skanu”, – pamanė sau.
Po to paragavo ir kitŲ daržovių su malonumu sukrimto obuolį ir kriaušę.
Kuo daugiau valgė sveiko maisto, tuo labiau stiprėjo imunitetas.
– O dabar prisimink kq nors smagaus ir nusijuok! – liepė riteris.
Tai padaryti nebuvo sunku, nes mažoji šiaudinuke mėgo krėsti pokštus ir linksmintis. Kuo daugiau ji juokėsi, tuo labiau nyko liga.
– Belieka plačiai atverti pilies langus ir įleisti gaivaus oro! – nurodė gynėjas.
Karalaitė liepė dvariškiams tučtuojau įvykdyti imuniteto nurodymą. Kai pro langus plūstelėjęs tyras lauko oras pasiekė siaubūnės nosį, liga neištvėrė ir dingo.
– Ačiū tau, – puolė dėkoti riteriui laiminga šiaudinuke.
– Kad liga negrįžtą, reikia gerai pailsėti ir išsimiegoti, – patarė gelbėtojas ir stipriai apkabino karalaitę.
Elė dar norėjo kai ką pasakyti, tačiau staiga viskas prapuolė…
– Labas rytas, dukrele, – pasisveikino mama ir atitraukė ligoninės lango užuolaidas, įleisdama padykusius saulės spindulius. – Kaip
šiandien jautiesi? – prisėdo ant lovelės krašto.
– Daug geriau, – plačiai nusišypsojo Elė.
Kai Baltasis šiaudinis apžiūrėjo gerklytę ir, neradęs ligos, leido vykti namo, šiaudinukės džiaugsmui nebuvo galo!
– Pažadu nuo šiol valgyti tik sveiką maistą, vaisius bei daržoves ir kuo daugiau žaisti gryname ore. Taip pat nepamiršiu juoktis ir laiku eiti miegoti. Ir… – nuraudo šiaudinuke, – daugiau niekada neapgaudinėsiu mamytės.
– Teisingai, ele, – paglosto galva Baltasis šiaudinis. – tik taip padėsi savo draugui imunitetui ginti tave nuo ligų.
– Jau žinau, – gudriai nusišypsojo šiaudinukė.
Patarimai tėvams
Kad kuo rečiau reikėtų lankytis pas gydytojus, pravartu sveikai maitintis, sportuoti, kuo dažniau būti gryname ore, gerai ilsėtis ir būti geros nuotaikos! Tačiau visai išvengti gydymo įstaigos nepavyks. Prieš apsilankymą pas gydytoją reikėtų trumpai, be jokių gąsdinimų paaiškinti, kas vaiko laukia. Jei nusimato nemaloni procedūra, reikia vaiką įtikinti, kad tai būtina jo labui, ir nederėtų meluoti, jog visai neskaudės (švirkšto dūrį galima palyginti su uodo įkandimu ar pan.), nes kitą kartą vaikas jumis nebepasitikės ir kas kartą baiminsis nemalonių staigmenų.
Ištrauka iš Linos Krukauskienės knygos „Pasakos apie tave ir mane“.