Autorius: Peter Werkman.
Kartą gyveno didysis žmogus ir jis vedė savo svajonių moterį. Iš meilės jie sukūrė mažą mergaitę. Ji buvo sumani, linksma ir didysis žmogus ją labai mylėjo. Kol mergaitė buvo maža, jis paimdavo ją ant rankų ir niūnuodamas melodiją šokdavo, sukdamasis po kambarį. Jis vis kartodavo: „Myliu tave, mažoji mergaite“. Mergaitė augo, o didysis vyras vis dar ją apkabindavo ir sakydavo: „Myliu tave, mažoji mergaite“. O ji patempdavo lūpeles ir atšaudavo: „Aš jau nemaža“. Tada jis nusijuokdavo ir tardavo: „Man tu visada liksi maža“. Mažoji mergaitė, kuri jau nebuvo maža, palikusi namus išvyko į platųjį pasaulį. Ten, apie save sužinojusi daugiau, geriau pažino ir didįjį žmogų. Suprato, kad jis tikrai yra didelis ir stiprus, pažino jo galias. Viena iš jų – sugebėjimas išreikšti meilę savo šeimai. Kad ir kur ji keliaudavo, žmogus jai paskambindavo ir pasakydavo: „ Myliu tave, mažoji mergaite“. Atėjo diena, kai mažajai mergaitei paskambino ir pranešė, jog didysis žmogus palūžo. Ištiko priepuolis ir jį suparalyžiavo. Kalbėti jis nebegalėjo ir kažin ar suprato, kas jam sakoma. Jis nebegalėjo šypsotis, juoktis, vaikščioti, apkabinti, šokti ar mažajai mergaitei, kuri jau nebuvo maža, sakyti, kad ją myli.Taigi ji sugrįžo pas didijį žmogų. Įėjusi į kambarį pamatė jį – menką ir visai nestiprų. Jis pažvelgė į ją ir bandė kalbėti, bet negalėjo ištarti nė žodžio. Mažoji mergaitė teįstengė įsirangyti šalia tėvo, apglėbti suglebusius pečius ir pravirkti. Jie verkė abu. Padėjusi galvą ant jo krūtinės ji apie daug ką mąstė. Dukra prisiminė nuostabius drauge praleistus laikus, kai ji jautėsi saugi ir mylima. Ji jautė širgėlą dėl netekties, ilgėjosi raminančių tėvo meilės žodžių. Tada išgirdo jo širdies, kurioje visada gyveno muzika ir žodžiai, plakimą. Nekreipdama dėmesio į kūno negalią ji plakė ritmingai. Taip jai besiklausant įvyko stebuklas – ji išgirdo tai, ką taip troško išgirsti.
Ji išgirdo žodžius, kurių jo lūpos jau nebegalėjo pasakyti…
Myliu tave,
Myliu tave,
Myliu tave,
Mažoji mergaite,
Mažoji mergaite,
Mažoji mergaite.
Ir tai ją paguodė.
Patty Hansen.
Tu esi stebuklas
Kiekviena gyvenimo sekundė – tai nauja ir vienintelė visatos akimirka, tai niekada nepasikartojanti akimirka… O ko mokome savo vaikus? Įkalame jiems į galvas, jog dukart du yra keturi, jog Paryžius – Prancūzijos sostinė.
Kada juos mokysime suvokti, kas jie tokie yra?
Visų vaikų turėtumėme paklausti: „Ar žinai, kas esi? Tu – tikras stebuklas. Vienintelis visame pasaulyje. Visoje pasaulio istorijoje nėra buvę tokio vaiko, kaip tu, turinčio tokias pačias kojas, rankas, gudrius pirštus ir kūno judesius“.
„Gali panorėjęs tapti bet kuo: dar vienu Šekspyru, Mikelandželu ar Bethovenu. Patikėk, iš tiesų esi stebuklas. O ar galėsi užaugęs turėti kitą tokį stebuklą?“
„Privalai dirbti – visi privalome dirbti, – kad pasaulis būtų vertas savo vaikų“.
Pablat Casalsas
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.