Tėvas ir sūnus labai mylėjo meno kūrinius. Jų kolekcija buvo pilna geriausių kūrinių, tokių kaip Pikaso ir Rafaelio. Jie dažnai susėsdavo kartu ir aptarinėdavo dailininkų darbus. Vietname kilus karui, sūnus turėjo palikti tėvo namus ir eit į karą. Gelbėdamas kitą kareivį nuo mirties, sūnus mirė pats.
Tėvas labai greit sužinojo naujieną ir be galo susikrimto.
Apytiksliai po mėnesio, iškart prieš Kalėdas, kažkas pasibeldė į duris. Jaunas vyras su milžinišku paketu rankose stovėjo šaltyje:
“Sere, jūs manęs nepažįstate. Aš esu tas, kurį gelbėdamas jūsų sūnus žuvo. Tą dieną jis išgelbėjo daug gyvybių ir jis mane, paskutinįjį, nešė link slėptuvės, kai priešo kulka perskrodė jo krūtinę, kliudydama pačią širdį. Jis man dažnai pasakodavo apie jus, ir apie jūsų polinkį į meną. Galbūt nesu žymus dailininkas, bet manau, jog jūsų sūnus norėtų, kad tai turėtumėte.“
Tėvas atidarė paketą. Tai buvo jo mylimo sūnaus portretas, nutapytas jaunojo nepažįstamojo. Tėvas be galo susijaudino ir ašaros pasirodė jo akyse.
Jis padėkojo jaunuoliui ir pasiūlė jam užmokestį už paveikslą. Jaunuolis neėmė pinigų. Jokie pinigai negalėjo atpirkt to, ką dėl jaunojo svečio padarė sūnus.Tai buvo dovana tėvui.
Tėvas portretą pasikabino pačioje matomiausioje vietoje ir visus svečius, atvykusius pažiūrėti jo sukaupto turto, visų pirma vesdavo prie sūnaus portreto.
Po kelių mėnesių, vyras mirė. Buvo paskelbtas didžiulis aukcionas jo sukauptai kolekcijai. Daug įžymių svečių susirinko pasigrožėti meno šedevrais ir galbūt įsigyti vieną sau. Ant platformos stovėjo sūnaus portretas. Aukciono vadovas tarė:
“Pradėsime nuo šio paveikslo. Kas siūlo sumą?”
Tyla. Pasigirdo garsas iš salės vidurio:
“Mes norime žymių darbų, o ne jo sūnaus portreto! Praleiskite šitą!“
Aukcionatorius tęsė:
„Kas nors siūlykite sumą už sūnų. 100?200?“
Minia pašėlo. Visi vienas per kitą šaukė, kad Sūnaus jiems nereikia. Jiems reikia tikrųjų lobių.
Pasigirdo tylus balsas iš salės galo.
„Duosiu 10 dolerių už sūnų“.
Visi atsisuko. Salės gale stovėjo senas vyras, kažkada dirbęs tuose namuose sodininku ir pažinojęs tėvą su sūnumi. Aukcionatorius pratęsė:
„Pirmas siūlymas – 10 dolerių. Kas duos 20?“
Minia neatsakė. Visi niršo dėl paveikslo, kuris nė vieno nesudomino. Pagaliau Aukciono vedantysis nusprendė – parduota sodininkui. Žmogus, sėdėjęs minioje apsidžiaugė:
„Dabar galime eiti prie tikrai vertingų kūrinių!“
Aukcionierius nuleido galvą ir pasakė:
„Atleiskite, tačiau šiandien aukcionas baigtas“.
Minia ėmė klausinėti kaip bus su kitais paveikslais.
„Kai mane pakvietė vesti aukcioną, supažindino su slaptomis mirusiojo testamento detalėmis. Negalėjau atskleisti jums paslapties iki dabar. Tik sūnaus paveikslas buvo pardavinėjamas. Žmogus, nupirkęs sūnaus paveikslą, paveldi viską, ką vertingo turėjo sukaupęs kolekcininkas.“
Dievas atidavė savo sūnų mums prieš daugiau nei 2000 metų. Sūnus už mus mirė ant kryžiaus. Panašiai kaip aukcione, jo žinia mums yra tokia:
„Kas ims sūnų?“
Nes kas pasiima Sūnų, gauna viską.