Norime to ar nenorime, tačiau savo vaikams turime pačią didžiausią įtaką, tiek gerą, tiek blogą. Labiausiai juos veikia tėvų jausmai. Už kiekvieno impulsyvaus veiksmo slepiasi jį išprovokavęs jausmas. Nedėmesingi savo jausmams tėvai sunkiai suvokia vaikų elgesio ištakas, ypač kai jie elgiasi ne taip, kaip tėvai moko ar iš jų tikisi.
„Nematomų“ jausmų poveikis
Anot vaiko raidos specialistų, kiekviename vystymosi etape yra jautrusis laikotarpis tam tikram jausmui reikštis, jo mokytis. Pavyzdžiui, 2 mėn. kūdikis pradeda šypsotis. 6 mėn. džiaugiasi mama, pradeda išskirti ją iš aplinkinių, jai daugiausia šypsosi. 8 mėn. stiprėja baimės jausmas. 10 mėn. mažylis pradeda domėtis kitais vaikais. 8-15 mėn. didėja nerimas, kai nėra mamos. 18 mėn. kūdikis būna labiausiai prisirišęs prie mamos, nenoriai ją palieka ir ilgai liūdi, kai šios nėra. 20 mėn. bijo kitų vaikų. 30 mėn. nori žaisti su kitais vaikais. Šiuos pagrindinius etapus išgyvena visi vaikai, nepriklausomai nuo lyties ar etnokultūrinių skirtumų. Kas jam nutinka tais laikotarpiais, su kokiomis tėvų reakcijomis susiduria, to labiausiai ir išmoksta. Jei mama gerai jaučiasi, dažnai šypsosi, o nukritus puodeliui sako: „Atsitiko bėda. Sutvarkysim“, vaikas, ką nors netyčia padaręs, ramiai pradės tvarkyti. Bet gali atsitikti taip, kad puodelį su karštu vandeniu sudaužė vos pradėjęs vaikščioti vaikas. Neabejotinai natūrali mamos reakcija bus išgąstis. Vaikas pastarąją emociją užfiksuos momentaliai (jautrusis laikotarpis baimės jausmui). Šią akimirką dar sustiprins didelis netikėtumas (karštas vanduo). Galbūt panaši situacija daugiau niekada nepasikartos, mamos išgąsčio nebeteks matyti, tačiau įvykus netikėtumui ar kam nors sudužus vaikas išsigąs. Panašiai vyksta ir su kitais jausmais.
Neteisūs tie tėvai, kurie psichologui konsultacijoje teigia, kad jų šeimoje niekas nesipyksta, nesimuša, nors jų vaikas – pats didžiausias klasės peštukas. Galbūt jam ir neteko stebėti ar patirti mušimo – dažnai vaiko elgesys tik atspindi namuose tvyrantį nepasitenkinimą ar net kylančią agresiją, ypač tada, kai šeimos nariai slopina jaučiamą nepasitenkinimą vieni kitais ir kariauja žodžiais. Nesiruošiu paneigti to fakto, kad vaikai elgiasi taip, kaip išmoksta iš tėvų namuose. Tik remdamasi savo praktika noriu atkreipti dėmesį, jog tėvai, kalbantys apie jausmus, apie tai, ką jie išgyvena ir kaip su tuo tvarkosi, realiai lengviau išsprendžia kylančias problemas. Jų vaikai atviresni kylantiems sunkumams, o prireikus randa psichologo pagalbą. Tačiau jei šeimoje šnekama tik apie tai, kas ką daro ir ko nedaro, net ir konsultacija būna tik aptariamojo pobūdžio.
Nėra jokios tikrai patikimos vaikų auklėjimo formulės, o kiekvienas atvejis – atskira istorija. Jei tėvai mano, kad yra empatiški, supratingi, atliepiantys, draugiški, mylintys, tai nereiškia, jog susierzinę jie moka valdyti savo pyktį. Gali būti, kad tėvai tik neigia, jog jaučia pyktį. Susierzinę jie net nepastebi, kaip apšaukia savo atžalą ar iškoneveikia jo interesus. Tai patvirtina istorijos, kai gerų tėvų geri vaikai blogais keliais nueina. Jausmas yra tai, ką mes iš tikrųjų jaučiame, o ne tai, ką norime parodyti (juk net ne kiekvienu profesionaliu aktoriumi tikime!). Jausmai – tai mintys veiksme.
Jausmų kalba
Jei palikdama vaiką darželyje mama sako: „Aš tave myliu!“, ji manipuliuoja šiuo jausmu ir to moko savo atžalą. Juk tuo momentu mama nebūtinai jaučia meilę. Neretai ji jaučia gailestį, liūdesį, gal net ir pyktį (paklauskite savęs, ką jaučiate, kai dėl vaiko krapštymosi ar užsitęsusio atsisveikinimo vėluojate į darbą). Apie tai mama ir turėtų šnekėti: „Labai gaila, kad dabar turime išsiskirti. Bet man svarbu nueiti į darbą. Šiuo metu turiu važiuoti ten. O po pietų miegelio mes vėl pasimatysim ir būsim kartu.“ Kai vėl susitinka, mama turėtų šnekėti, kad dažnai galvodavo apie vaikelį, mintimis linkėjo jam geros kloties, labai pasiilgo per visą dienelę. Visų pirma, taip vaikas mokosi kalbėti tai, ką jaučia tuo metu. Antra, sužino, kad jausmai yra visokie – ne tik meilė, baimė, pyktis. Trečia, vaikas žinos, jog ir suaugusieji jaučia panašius jausmus, mokysis juos įvardyti, būti atviras jiems ir jais dalintis. Jei mama nuolatos klaidingai įvardija savo jausmą, yra pavojus, jog užaugęs vaikas meile gali palaikyti gailestį ar net pyktį (užaugusi mergaitė gali priimti vaikino dėmesį, tikėti, kai jis sako jog myli ją, bet yra užsiėmęs, tačiau dažnai būti viena ir susitikinėti iš tikrųjų tik dėl seksualinių santykių).
Tėvai taip dažnai nori matyti vaikus laimingus, jog daro viską, kad jie neišgyventų liūdesio, susierzinimo, nusivylimo, netekties, sielvarto. Jie sako: „Neverk, nupirksiu tau kitą šuniuką“, bet ar tai padeda išgyventi mylimo augintinio netektį? Geriausia tėvų pagalba – leisti vaikui jausti tai, ką jis jaučia, ir būti tuo momentu šalia. Tai padaryti galima atspindint (įvardijant), ką vaikas jaučia: „Tau labai trūksta Rekso. Jautiesi, lyg iš skausmo būtų plyšusi širdis. Šią minutę pasaulis gali atrodyti labai neteisingas. Žinau, kas tai yra.“ Kai vaikas nusibalnoja alkūnę ar įsipjauna į pirštą, tėvai panaudoja antiseptinį kremą, binto gabaliuką ir viską palieka laikui. Tas pats ir su sielos žaizdomis. Artimieji gali suteikti pirmąją emocinę pagalbą, bet „gijimo“ procesui reikia laiko. Mylimai dukrai galima pasakyti: „Geriausios draugės išdavystė po ilgų draugystės metų iš tiesų labai skaudina. Suprantu. Galbūt jautiesi vieniša šioje žemėje ir atrodo, kad šio skausmo niekas negali suprasti.“ Šie ar panašūs žodžiai leidžia vaikui jausti tai, ką tuo metu jauti, ir suvokti, kad kitiems tai yra suprantama ir kad galima tai iškęsti.
Kai apie jausmus nekalbama
Į konsultaciją atvyko aukštas šviesiaplaukis, švelnių veido bruožų vienuoliktokas. Kuo jis skundėsi? Beveik niekuo. Gerai mokėsi, buvo mokyklos pažiba, nes atstovaudavo mokyklai visur ir visada. Išties mandagus ir taktiškas vaikinas. Su juo lengva diskutuoti bet kokia tema. Tačiau bendraklasiai jo nemėgo. Vieną kartą budėdamas mokyklos koridoriuose pirmą kartą gyvenime sukėlė muštynes (siekė tvarkos ir buvo išprovokuotas). Nukentėjo jis pats, keli vaikai ir mokyklos turtas. Administracija į įvykį pasižiūrėjo vienareikšmiškai – dėl visko kaltas šis šviesiaplaukis. Mokyklos žvaigždės aureolė ištirpo. Dėl daromo spaudimo jis buvo priverstas pakeisti mokyklą. Praėjo metai. Viskas lyg ir užsimiršo. Psichiatrė padėjo sureguliuoti miego sutrikimus. Tačiau naujoje aplinkoje išryškėjo tas pats dalykas – vaikino nemėgsta bendraklasiai, nors jis yra protingas, draugiškas ir paslaugus, neišsišoka.
Po ilgai trukusių konsultacijų paaiškėjo, kad jaunuolis labai mažai tenutuokia apie jausmus, t. y. ką jaučia pats ir kaip jaučiasi kiti. Jam atrodė, kad tai visiškai nereikšmingi dalykai, ir tik atlikus daugybę savistabos užduočių pavyko atrasti, jog kartais jis bijo, o kartais džiaugiasi. Iki tol sakydavo, kad nieko nejaučia. Ar žmogui taip gali būti?! Po pokalbio su mama buvo aišku, kad išsilavinę, labai protingi tėvai nuo pat mažens ignoravo sūnaus jausmus ir išgyvenimus. Jie nuolat kartodavo: „pykti kvaila“, „dėl to neverta liūdėti“, „nesijaudink, tai nereikšminga“. Kai septintoje klasėje vaikinukas grįžo iš mokyklos apimtas įsiūčio, mama net neketino su juo šnekėti, kol jis „nesusitvarkys“, tai reiškia – nebejaus įsiūčio. Juk reikia elgtis protingai… Tačiau žmogus, juo labiau laimingas žmogus, nėra vien tik viską valdantis protas.
Jausmų raiškos galima mokytis
Jausmų ugdymas prasideda namuose, jau nuo pirmojo santykio su vaiku ir jo poreikių tenkinimo, kai visiškai ar iš dalies patenkinamas meilės ir saugumo poreikis. Kiekvienas šiuo klausimu turime savo istoriją, kuriame ir formuojame savo vaikų sėkmingo gyvenimo pagrindus. Kokios šiame kelyje galimos klaidos?
- Pirmoji tėvų klaida – vaiko jausmų ignoravimas. Tokią klaidą darantys tėvai yra per daug susirūpinę savimi ir savo reikalais, todėl net nežino, kada ir kaip jų vaikas jaučiasi.
- Antroji tėvų klaida – leisti vaiko jausmams lietis kaip viską skandinančiai lavinai. Beatodairiškai leisdami išreikšti savo jausmus tėvai leidžia vaikams būti blogiems, kurstyti savyje kerštingus jausmus, kurti griaunančius tarpusavio santykius. Vaikai neišmoksta įveikti sunkumų konstruktyviai. Įprastai tokie tėvai bando kažkuo papirkti supykusį ar nuliūdusį vaiką.
- Trečioji tėvų klaida – drausti vaikams jausti savo jausmus. Taip elgiasi griežti, nuolatos pikti ir pasipūtę tėvai, negerbiantys kitų žmonių, o kartu ir savo vaikų. Tokie rėkia: „Nedrįsk atsikalbinėti!”, kai vaikas bando išsakyti savo nuomonę, pavyzdžiui, jog bijo tos kaimynės, pas kurią yra siunčiamas pasiskolinti druskos.
Kaip ugdyti savo vaikų jausmus? Tarkime, kai vaiko amžius iki devynerių metų, labai pravartu nors kelias dienas per savaitę žaisti kartu ir neutraliu tonu pabandyti įvardyti, ką vaikas ar žaidimo herojai jaučia. Pavyzdžiui: „Matau – šitas arkliukas labai supyko ant drambliuko, kuris stovėjo ant kelio ir nenorėjo praleisti. Jo pyktis užaugo toks didelis, kad arkliukas nepabandė gražiai paprašyti, jog jį praleistų, ir stumtelėjo savo draugą.“
Su vyresniais vaikais, ypač paaugliais, sunkiose situacijose visada gelbsti humoras arba galima sukurti kitą nuotaiką. Jei, pavyzdžiui, pykstatės, kai vaikai atsisako valytis dantis, ant vonios durų galite pakabinti piešinuką su pajuodusiais dantimis ir užrašu: „Niekas mūsų nemyli. Sugesime ir iškrisime!“ Kitoje durų pusėje gali būti paveiksliukas su baltais blizgančiais dantukais ir užrašu: „Ačiū, kad nepamiršai, mes tarnausim tau ilgai!“
Kai tėvai patys pradeda pastebėti, įvardyti savo jausmus, bando keisti bendrą nuotaiką, jie ima mokytis jausmus valdyti. Savo pavyzdžiu tėvai moko ir savo vaikus.
Savistabos klausimai tėvams:
1. Ar dažnai draugams ar giminaičiams skundžiatės savo vaikais?
2. Ar pamirštate ištesėti pažadus?
3. Ar esate nusivylęs savo charakteriu ?
4. Ar dažnai jaučiate nevaldomą pyktį?
5. Ar dėl susidariusių sunkumų jūsų gyvenime kaltinate kitus?
6. Ar jūsų nuotaika dažniausiai bloga, mėgstate bambėti?
7. Ar vaikus auklėti turi tik mama?
8. Ar manote, kad tik kvailiai sąžiningai užsidirba pinigus?
9. Ar būna, kad skundžiatės vaikams savo sutuoktiniu?
10. Ar esate nusivylęs savimi?
11. Ar apsunkina jūsų gyvenimą vaikystėje ar paauglystėje įgytos nuostatos? (Tokios nuostatos pavyzdys galėtų būti įsitikinimas, kad pasakoti apie save tiesą – žudantis reikalas.)
12. Ar jums sunku įvardyti, ką jaučiate?
13. Ar dažnai skundžiatės savo viršininkais?
14. Ar vaikus auklėjate kaip papuola (priklausomai nuo nuotaikos)?
15. Ar praradote Dievo tikėjimą?
16. Ar yra žmonių, kurių turite atsiprašyti?
17. Ar mintis apie permainas jus gąsdina?
18. Ar ignoruojate tas problemas, su kuriomis susiduriate?
19. Ar mintis geriau pažinti save jus gąsdina?
20. Ar bijote, kad vaikai paveldės jūsų charakterį?
Jei mažiau nei į pusę šių klausimų atsakėte teigiamai, tikėtina, kad jūsų ir jūsų vaikų gyvenimas emociškai spalvingas, turite daug galimybių jaustis laimingi.
Ramunė Žumbakienė