Nesigailėk, kad vaikystė praėjo. Džiaukis, kad ji iš vis buvo.
Vieno daug keliavusio žmogaus aš kartą
paklausiau: „Kurie miestai yra didžiausi?“
Jis man atsakė: „Miestai, sutikti vaikystėje.“ A.Mackus
Vaikystės stogas
„tą vakarą tamsų
aš ant stogo lipau
norėjau išvysti
ką seniai užmiršau
norėjau pajusti
svaigų orą dangaus
nuo jo užsimerkt
ir saves paklaust
klausyk žmogau
klausyk nenusisuk
ko ieškai čia
vaikystė baigės juk
dar būdamas vaikas
aš užlipdavau čia
ir kojas nukaręs
svajojau nakčia
džiaugiaus kad esu
tai arti prie dangaus
kad ranką prie čerpių
galiu priglaust
tą vakarą tamsų
aš ant stogo lipau
norėjau išvysti
ką seniai užmiršau
džiaugiaus kad esu
vėl čionai
vaikystė sugrįžo
lyg seni sapnai“
Foje
Kai pavargęs užmerkiu akis, matau, kaip toli toli užsikoręs ant tvoros basas ir murzinas vaikiūkštis godžiai dairosi po gyvenimo sodą, pilną saulės, medžių, gėlių ir paukščių. O, žvaigždėtasis rytmeti!
Šiandien po ilgo laiko vėl nusišvietė saulė, nusigiedrino dangus, ir jo tolimas, žydras gilumas suspindo lietaus valkose. Rudeninė žemė, kaip sena moteris, sudėjusi ant kelių tuščias rankas, ramiai žiūrėjo į saulės sklidiną begalybę.
Ta pati gyvybės saulė nušviečia mūsų pavasarį ir mūsų rudenį.
(Justinas Marcinkevičius. Ištraukos iš knygos „Dienoraštis be datų”)