Ar niekada nepagalvojote, kaip išrenkamos neįgalių vaikų motinos?
Bandau įsivaizduoti Dievą, duodantį nurodymus angelams, besižymintiems pastabas didžiuliame žurnale:
– Armstrongas, Betas, sūnus. Globėjas – šv. Matas.
– Meidžor, Filomena, duktė. Globėja – šv. Cecilija.
– Rudolfas ir Karlas, dvyniai. Globėjas… tebus šv.Gerardas. Jis pripratęs prie nelabai religingų.
Galiausiai, rodydamas angelui užrašytą vardą, šypteli:
– Šitai padovanosime neįgalų kūdikį.
Nustebęs angelas pakelia akis:
– Kodėl jai? Ji atrodo tokia laiminga.
– Teisingai, – šypsodamasis sako Dievas. – Ar galėčiau padovanoti neįgalų vaiką moteriai, kuri nežino, kas yra džiaugsmas? Būtų žiauru.
– Ar jai pakaks kantrybės? – teiraujasi angelas.
– Nenoriu, kad būtų pernelyg kantri, nes paskęs sielograužoje ir skausme. Kai įveiks pirmąjį šoką ir nusivylimą, ji sugebės atlikti visa, ko reikia.
– Bet, Viešpatie, man regis, toji moteris nėra giliai tikinti.
Dievas ir vėl šypsosi.
– Nesvarbu. Viskas bus gerai. Ta moteris – tobula. Ir apdovanota pakankamu kiekiu egoizmo.
Angelas lieka be žado.
– Egoizmo? Ar tai dorybė?
Dievas linkteli galvą:
– Jei ji nesugebėtų nei minutės atsitraukti nuo savo vaiko, neišgyventų. Taip, tai moteris, kurią palaiminsiu netobulu kūdikiu. Ji apie tai nenutuokia, tačiau jai bus ko pavydėti.
Ji niekada nebus tikra, ar teisingai nugirdo ištartą žodį. Ji niekada neatrodys, kad žengti žingsnį – įprasta ir lengva. Kai vaikas pirmą kartą ištars „mama“, ji suvoks, jog tapo stebuklo liudininke. Kai aklam vaikui bandys nupasakoti medį arba saulėlydį, pati regės mano kūriniją kaip retas kitas asmuo.
Jai leisiu aiškiai matyti tai, ką matau aš – nežinojimą, žiaurumą, išankstines nuostatas- ir išmokysiu ją virš viso šito pakilti. Ji niekada nesijaus vieniša. Kiekvieną jos gyvenimo dieną, kiekvieną akimirką aš būsiu šalia, nes ji be klaidų atliks mano darbą taip, lyg pati stovėtų prie mano šono.
– O kurį šventąjį paskirsim globėju? – klausia angelas, iškėlęs rašale pamirkytą plunksną.
Dievas šypsosi:
– Pakaks ir veidrodžio.
Erma Bombeck