Žmogus ir gyvata

Ištrauka iš Vydūno knygos „GIMDYMO SLĖPINIAI“ (kalba sušiuolaikinta, stengiantis išlaikyti prasmę ir vydūnišką stilių, laukiama jūsų nuomonė)

Gyvenimo prasmė

Iki šiol kalbėdami apie gimdymo slėpinius, kartais giliau žvelgėme į gelmes ir atidengėme gyvybės ga­lias, bet taip darėme tik progai pasitaikius. To neuž­tenka aiškiam, nors ir ne pilnam atsakymui į visus iš­kilusius klausimus apie gimtį. Todėl reikia dar kartą pažvelgti į žmogų ir į jo santykius su visa esamybe, su regimąja gyvata.

Sakėme, kad žmogus yra sudėtinga sąranga. O tai reikia gerai suprasti. Žmogaus kūnas yra sau dalykas, kuris žmogui tarnauja. Kūnas yra pradedamas ir gimdomas; jis minta ir auga, silpnėja ir pranyksta. Visa tai žmogus ­jaučia, bet tikrų, aiškių ir tiesioginių žinių apie tai jis ne­turi. Kūno gyvenimas pasilieka jam patamsyje.

Tačiau žmogus visada supranta, ar kūnas galin­gas, ar silpnas, ar jis sveikas, ar ligotas. Ir visus kūno linkimus bei norus žmogus šiek tiek žino. Kū­nui reikalingas oras, valgis ir gėrimas, toliau – judėjimas bei poilsis, o nuo tam tikro amžiaus kūnas patiria malonumą, jei atiduoda sėklą naujam kūnui pradėti.

Bet yra skirtumas tarp moters ir vyro kūno. Vyrui šis kūno linkimas tetrunka labai trumpai, lyg akies mirks­nis. O moters kūnas linksta prie galingai sukylančios pradžios, o tada prie ilgų mėne­sių viltingo, bet labai slėpiningo džiaugsmo.

Tik reikia gerai suprasti, kad tai tėra tik kūno linkimai, kurie pritraukia žmogaus dėmesį, o žmogus patiria jausmus, kurie nėra aiškūs ir tikrai žinomi. Kūnas su savo gyvenimu ir su savo reikmėmis yra atskira gyvata, tarsi tikras gyvis šalia žmogaus. Kūnas labai panašus į augmenį. Kaip augmuo dygsta, auga, maitinasi ir veisiasi, taip auga bei tarpsta ir žmogaus kūnas.

Nuo kūno reikia atskirti geismingąją gyvatą. Joje kyla jausmai, geiduliai ir visokios aistros. Ir toji geismų gyvata, kurią galima vadinti vėle, ypatinga tuo, kad joje glūdi noras jausti gyvybę ir todėl ji nori būti dirginama, erzinama. Vė­lėje žmogus priima gyvenimo arba aplinkos dirgiklius, džiuginančius ir skaudinančius. O žmogui atro­do, kad tai ir yra gyvybė.

Jeigu vėlė nepatiria jokių dirginimų ir erzinimų, žmogui darosi nuobodu ir nyku, tarsi gyvenimas būtų be turinio ir be prasmės.

Šią geismingąją gyvatą labiausiai dirgina ir jaudina kūno gy­venimas, tai yra maistas, gėrimai, augimas, tarpimas ir gyvybės pratęsimas. Gimtis geismingajai gyvybei labai daug reiškia. Ji gali tapti tokia svarbia, netgi vienintele, gyvybės pajautimo vers­me, kad žmogus pamiršta visas kitas gyvybės ir gyvenimo patirtis. Ši žmogaus asmens gyvybės sritis yra tokia, kuo ir kaip ji maitinama.

Apie ją žmogus daug daugiau numano, negu apie kūną. Vėlė yra beveik žmogaus sąmonės šviesoje. Ge­rai pamąsčius pasirodo, kad, pasiduodami geis­mams, mes visuomet temdome savo išmanymą. Tik pa­prastai žmonės to nežino. Ir gyvena beveik vien jausmų-geismų sūkuryje. Dažniausiai žmogaus elgesys ir veiksmai kyla iš geismingosios gyvatos, iš jo vėlės. Kai geismai veržiasi į priekį, žmogus net kūno poreikius pamiršta.

Kaip žinome, geidulių varomi žmonės daro net ir tai, kas kūnui kenkia. Jie beveik visuomet griauna kūno sveikatą ir jį žudo. Geismingoji gyvata yra nepasotinama. Ne­s geiduliams nereikia maisto, kaip jo reikia kūnui, jie nori būti tik dirginami, erzinami, kol jie yra. Todėl jie neturi saiko. Ir žmogus, ne­patyręs kitos, pilnesnės gyvybės, tiki, kad ji yra vien geis­muose. Todėl jis tampa grobiku, kurs norėtų susikrauti viso pa­saulio „gėrybes“ savo gyvybės pajauti­mui penėti. Tačiau taip elgdamasis jis nieko tikro nepelno. Vis vien jis lieka alkanas ir ištroškęs, nes žmogaus tikroji gyvybė slypi kitur. Bet, to nežinodamas, žmogus tampa tikru savanaudžiu.

Kitas žmogaus asmens gyvenimo skyrius yra jo minčių gyvata. Ji taip pat gali būti vadinama atskiru gyvybės vienetu. Ji dygs­ta, auga, gimsta, tarpsta, kaip ir visa, kas gyva. Tik ji, kaip ir vėlė, nėra regimojo pasaulio dalykas. Tačiau ji gana ryškiai jame veikia. Čia ji yra bene didžiausioji galia. Min­tys kuria daiktus ir juos tvarko. Jos tampa jausmų-geismų prasme ir siela. Mintys nori vyrauti visame gyvenime. Iš minčių kyla valdymo ir pajungimo galia. Žmogus, apimtas kurios nors minties, nori ją primesti visiems žmo­nėms. Iš tikrųjų jis pats to nenori, bet taip apsireiškia jo minčių gyvybė, susijungusi su geismais.

Ir minčių gyvenimas nėra atskirtas nuo vėlės ir kūno gyvenimo. Kūnas ir vėlė veikia mintis, o jos jiems dažnai tarnauja. Tačiau mintys visuomet aiškiai pasirodo esančios kitokios rūšies gyvybe. Dažnai žmogus tiki, kad jo esmė yra mintyse. Jose žmogaus sąmonė šviečia skaisčiau­sioje šviesoje. Todėl niekas taip labai žmogaus neužgauna, kaip jo minčių gy­venimo griovimas.

Kadangi minčių gyvata yra susieta su geismų ir kūno gyvatomis, tai ir mintys priklauso nuo gimties. Todėl vyrų ir moterų mintys gana aiškiai vienos nuo kitų skiriasi. Jos turi ypatingas savo varsas. Ir niekuomet moteris negali mąstyti taip, kaip mąsto vyras, ir antraip. Tik iškilus iš paprasto asmens lygmens, randasi abiems gimtims panašus mąstymas.

Visos lig šiol minėtos žmogaus asmens gyvybės sritys yra atskiros gyvatos ir vyrauja tai viena, tai antra arba trečia, arba visų jų apraiškos persipina. Tačiau tame dar nėra žmoniškumo. Jei gyvąjį kūną lyginame su augmeniu, tai apie geismingąją ir minčių gyvatas galima pa­sakyti, kad jomis per žmogų reiškiasi gyvulio esmė (gyvuliškumas).

Žmoniškumas yra visai kitas dalykas. Jo branduolys yra žmogaus Aš, kuris visuomet atsiranda tik ten, kur yra dvasia-siela. Aš yra jos apraiška. Per jį pasireiškia ir sąžinė. Iš dvasios-sielos kyla teisingumas, dora, malonumas, skaistybė, išmintis, kantra, valia ir tvirtybė, dvasios galia, dvasinė žmogaus grožė ir pan.

Žmogaus žinojimas apie save, kuris apsireiškia savuoju Aš, nekyla iš to, kad jis yra atskira asmenybė, bet iš to, kad jis jaučia ryšį su esaties pagrindu, kurs vienintelis tėra tikrasis Aš. Kai kurie mąstytojai žmo­gaus Aš kildina iš kūno arba jausmų-minčių gyvatos. Bet tai yra klaida, kuria tikima, kai žmogus dar nėra susivokęs, dar nesijaučia savo esmėje, kuri dar tik labai silpnai veikia regimame pasaulyje.

patyrinėkime žmonių elgesį, visus jų veiksmus! Labai retai juose pamatysime spindintį patį žmogų. To­dėl dažniausiai žmonių teisingumas, iš­manymas, jų dora, grožė ir t. t. yra labai silpni. Todėl mažai tėra žinoma apie tai, kas yra žmogus, kas jo asmenybė, kaip jis patenka į šį pasaulį, į regimybę, kas yra gyvenimo prasmė ir kam, apskritai paėmus, žmogus gyvena.

Kai kas apie patį žmogų yra susidarę ypatingą nuo­monę. Mat mokslininkai, gerai skirdami vieną nuo antros čia minėtas žmogaus gyvatas, sako, kad jos kylančios viena iš kitos, o kūnas yra pradžia, iš kurio randasi jausmų-geismų ir minčių gyvenimas. Kitko visai nėra, o dvasia-siela yra minčių ir geidulių gyvybė.

Tik pastarųjų 30 metų bėgyje* *Vydūnas šią knygą rašė XX a. 2-me dešimtmetyje. išmintingesnieji gamtos mokslininkai ir smegenų žinovai, tokie kaip garsusis V. Vundtas, aiškiai ir griežtai teigė, kad negali iš kūno atsirasti sąmonė ir jos turinys, būtent jausmai, geismai ir mintys. O kur dar žmogaus Aš, jo sąžinė, kurioje slypi sąmonės šviesa!

Todėl ne vienas išmintingas žmogus aiškino šį dalyką sakydamas, kad visuma yra to paties gyvumo, kaip ir žmogus, ir kad žmogus su atskiromis savo asmens gyvatomis yra kilęs iš pilnosios visumos. Visuma apima savyje erdvėje ir laike besireiškiančią gyvatą – regimąją gamtą, kuri nuolat gimdo gyvus pavidalus ir iš kurios žmogus gauna kūną, tai yra savo prigimtį. Todėl prigimtis yra visos gamtos dalelė.

Gamta, kaip ir žmogaus prigimtis, randasi iš ma­terijos, kuri beveik neapčiuopiama ir vadina­ma eteriu. Jis yra jūra, iš kurios kyla augančioji gy­vybė.

Visai kitoks visumos skyrius yra geismų pasau­lis. Iš jo kuriasi geismingoji žmogaus gyvybė arba vėlė. Žmogui apleidus kūną, tai yra jam pasimirus, vėlė tampa jo pavidalu, kurį kai kas gali pajausti ar net pamatyti. Todėl žmonės ir kalba, kad kartais vėlės pa­sivaidenančios.

Dar kita visumos sritis yra minčių pasaulis. Ja­me žmogus gyvena mąstydamas.

Visi šie trys pasauliai glūdi toje vos suvokiamoje Di­dybėje, kurią galėtume vadinti Amžina Šviesa arba Pačia Gyvata. Apie ją negalima pasakyti, kad ji kur nors arba kada nors yra. Tiktai gimdami mes patenkame į erdvės ir laiko pasaulį ir būdami kūne tampame erdvinėmis ir lai­kinomis asmenybėmis.

Bet tai paprastam žmogui išmanyti nėra lengva ir ne­labai reikalinga. Daug svarbiau yra tuo tarpu suprasti, kad minimi visumos skyriai arba lygiai nėra vienas šalia kito, bet vienas kitame, kad jų kiekvienas yra tiktai kita esėjimo (buvimo) rūšis, ir kad žmogus nuolat gyvena kartu visuose tuose visumos lygiuose. Bet jis gali kartais gyventi tai daugiau kūnu, tai vėl daugiau jausmais-geismais, tai daugiau mintimis. Žmogus savo pasijautimu kilnojasi iš vieno gyvenimo skyriaus į kitą. Bet apie tai rašyta daugiau kitur.

Patsai žmogus, tai yra jo dvasia-siela, yra Šviesos Pasaulio gyventojas. Iš jo jis niekada neišeina. Tik jis to nesuvokia ir gyviau gyvena žemesnėse srityse: minčių, geismin­goje bei kūno. Mirdamas jis palieka kūną regimame pasaulyje, dar po kiek laiko palieka ir savo vėlę – geismingumo gyvatoje, kol pati nuoga dvasia-siela susivokia šviesos Gyvatoje.

Iš ten žmogui krypstant į erdvės ir laiko sritis, jam iš lengvo randasi minčių gyvybė iš atitinkamo didžiojo vi­sumos skyriaus, tada geismingoji gyvata ir pagaliau kū­nas – iš regimosios gamtos. Taip atskiros asmens gyvatos susipina į vieną asmenį, ir žmogus gyvena erdvėje ir laike.

Nesuardomi dėsniai valdo žmogaus atėjimą į šį pa­saulį ir jo išėjimą iš jo. Matome, kaip gamtoje nuolatos randasi gyvi pavidalai ir vėl dingsta iš jos, o vietoj jų nauji ateina. Taip yra ir atsitinka augmenijoje, gyvijoje ir žmonijoje.

O žmonijoje ypač aiškiai regime, kaip viena karta seka paskui kitą. Tėvai pradeda vaikus, vaikai užauga ir vėl pradeda savo pasekėjus, ir taip gyvybė ir gyve­nimas eina per amžius. Tai nuostabus ir neišmąstomas dalykas!

Patsai žmogus yra tarsi sėkla, sodinama į gamtą. Bet jis pats nėra gamta, kaip ir grūdas, dėtas į žemę, nė­ra žemė. Tačiau dirva parenkama priklausomai nuo to, koks yra grūdas. O tą parinkimą valdo esaties dėsniai. Koks yra patsai žmogus, tokie jam tenka tėvai ir iš jų jo prigimtis. Esaties dėsnių vedamas, žmogus tampa gyvas tai viename, tai kitame visumos skyriuje, kol pagaliau pasiekia erdvės-laiko gyvenimą, tai yra regimąjį pa­saulį. Jame jis gimsta ten, kur žmonės, aplinkybės ir visos erdvės pasaulio aplinkybės jam geriausiai tinka.

Jeigu gyvybę pradedantiems žmonėms nėra jiems giminingos asmenybės, kuri iš jų galėtų gimti, tai apsivaisinimo nebūna, nors tie žmonės ir būtų visiškai sveiki ir be jokių trūkumų. Jie nesusilaukia vaikų. Kur jų yra, čia jie visuo­met prilygsta tėvams, o labiausiai pagal savo vėlės-dvasios-sielos būtį. Iš to išeina prigimties panašumas. Išmintingieji sako, kad vaikai ne todėl panašūs į tėvus, kadangi jie yra jų vaikai, bet kad jie tapo jų vaikais, būdami panašūs į tėvus.

Tačiau atsitinka ir taip, kad vaikai yra visiškai kitokie, negu jų tėvai. Tai galima taip paaiškinti. Kur žmonės vien prigimtimi gyvena ir nieko šiaip neapreiškia, ten nėra didelių skirtumų. Tiktai, kaip jau sakyta, kartais vaikuose pasireiškia tai, kas tėvuose buvo paslėpta. Didesnis skirtu­mas būna ten, kur geismų gyvata stipriau apsireiškia. Vaikai dažnai turi kitus geismus ir norus. Bet iš tikrųjų čia nėra skirtumų, nes geismus reikia skirstyti ne pagal tai, ko jie trokšta, o tik pagal tai, kiek jie yra stiprūs ir kiek jie valdo žmogų. Geismų galingumas be­veik visuomet bus toks, kaip ir tėvų.

Ar vienas yra vagis, ar kitas apkalbinėtojas, iš esmės yra tas pats. Vis vien jie abu yra plėšikai. Jei tėvai yra piktaliežuviai, o vaikai – vagys, jie labai gerai vieni kitiems prilygsta. Tikslus geismai pasirenka pagal aplinkybes. Iš tėvų paveldime vien tik geismus. O kaip yra bloguose, taip yra ir geruose dalykuose.

Pagaliau būna ir taip, kad vaikai parodo ypatingus gabumus, kurių nėra tėvuose. Tai yra suprantama žinant, kad visi dvasiniai gabumai yra žmogaus asmenybės ypa­tybės. Kiekvienas žmogus, kaip jau turbūt suvokėme, yra dieviškos kilmės ir todėl genialus. Tik nėra vienodi žmo­nių atsilukštinimo* laipsniai. Ir dėl tos priežasties žmonės yra nelygūs. Bet sveikos ir skaisčios prigimties tėvams, kurie dorai gyvena, veikiau gali gimti genialūs vaikai, juose rasdami tinkamas ir reikalingas sąlygas savo gyve­nimui. Atrodo, kad tuomet vaikai neprilygsta savo tėvams. Ta­čiau jie vieni kitiems bus giminingi. Giminingumas randasi iš skaistybės. Ji yra būtina, kad genijus galėtų apsireikšti.

* Atsilukštinti, atsilukštinimas – neįprastas, bet vykęs Vydūno žodis, tačiau iš pradžių sunkiai suprantamas. Norint jį suprasti, reikia žmogų suvokti vydūniškai. Jo paaiškinimui gerai tinka, berods paties Vydūno naudotas vaizdinys – lazdyno riešutas. Riešutas susideda iš lukšto, kevalo ir branduolio. Taip, kaip lukštas, kevalas ir branduolys yra tarpusavyje vieningai suaugę, taip susiję yra ir žmogaus kūnas (lukštas), jausmų-minčių gyvybė arba vėlė (kevalas) ir dvasia-siela (branduolys). Riešutui augant pirmiausia jame pamatome lukštą vėliau, kevalą, o vėliausiai branduolį. Augdamas ir bręsdamas riešutas pamažu atsilukština. Jei vasaros viduryje perkąsime riešutą, tai minėtos trys dalys bus neatskiriamai suaugę, o branduolys tebus mažytė užuomazga. Tačiau rudenį kevalas jau pats iškrenta iš lukšto, o branduolys lengvai atsiskiria nuo kevalo. Taip ir žmogus pamažu pribręsta atsilukštinimui (atsiskyrimui) nuo kūno, vėliau nuo vėlės, kad pilnai susivoktų savo branduolyje – dvasioje-sieloje. Galima būtų vietoj šio žodžio vartoti subręsti, subrendimas, tačiau tai būtų siauresnė prasmė, nes brendimą paprastai suvokiame gerokai siauriau.

Taip mąstant tampa aišku, kad gy­venimas turi gilią prasmę. Pabandykime dabar, po visų šių išguldymų, ją trumpai nusakyti. Žmo­gaus apraiškos yra įvairios. Per jį reiškiasi kūno gyvybė su visais jo poreikiais ir linkimais, toliau – įvairiais jausmais, geismais ir pasibjaurėjimais, mintimis ir mąstymu. Ir dažniausiai visose šiose apraiškose mažai tėra žmo­niškumo.

Be abejonės, žmogus gimsta tam, kad neštų žmoniškumą į šį pasaulį. Kiekvieno žmogaus gyvenime turi reikštis žmoniškumas ir tapti galingiausiuoju veiksniu tarp visų regimosios gamtos skyrių, būtent naugijos*, augmenijos ir gyvijos. * Tai, kas neauga, t. y. negyvoji gamta. Tuo tarpu žmoniškumo dar mažai tematyti. Kur žmogus mūsų laikais ištiesia ranką, ten jis beveik visuo­met padaro žalos. O žmoniškumas, kaip ži­noma, turėtų pasauliui atnešti tikrą pa­laiminimą.

Iš viso to išeina, kad žmogus gimsta šiam pasauliui dėl to, kad žmogumi taptų, kad jo žmoniškumas stiprėtų bei di­dėtų, ir kad jis juo apšviestų, skaidrintų ir grožintų visą gamtą, visą pasaulį.

Šiai gyvenimo prasmei vykdyti kaip tik dera gimtis. Dėl to gyvenimo prasmė yra tampriai susieta su gimtimi. Ir todėl gimtis taip labai traukia žmogų. Ji rodosi kupina slėpinių, kadangi joje slypi ir paties gyvenimo prasmė.

Du gimties uždaviniu

Pradžioje sakėme, kad per pradėjimą ir gimdymą žmogus gauna kūną ir ateina į regimąjį pasaulį. Iš gimties randasi žmonių kartos. Ir taip tęsiasi žmonijos gyvenimas ant žemės. Žmonija išnyktų, jei žmonės nepratęstų gyvybės. Bet žmonės dažnai nenoromis tai daro. Tačiau juos verčia kū­rybos galios. O ir jie patys, augindami sa­vo geidulius, dar stiprina paskatas, paeinančias iš tų galių.

Norėdami gyvybės ir sąmonin­gumo, žmonės yra geidulingi. Sakoma, kad jie ieško palaimos. Ji yra visų gyvų būtybių siekinys, tai, ko visi ilgisi. Palaimos trokš­dami, visi gyviai vargsta, gyvena ir miršta. Bet palaima nepasiekiama. Todėl daug apie tai yra dejavę mąstytojai ir dai­niai raudoję! Tačiau jiems taip ir nepasidarė aišku, kas toji taip labai geidžiama palaima būtų.

Paklausus apie ją atskirų žmonių, tenka net stebėtis. Vienam palaima atrodo tai, kas kitam yra tikra ne­palaima. Mat žmonės nelygūs. Jų skirtumai matyti kūno, geismų ir minčių gyvybėse. Bet rūpimam dalykui už visus svarbesnis yra tas skirtumas, kuris kyla iš di­desnio arba mažesnio žmogaus dvasios-sielos budrumo. Todėl palaima rodosi esanti tai viename, tai kitame da­lyke.

Bet gerai apmąstant pasaulio kūrimo laipsnius ir žmo­nijos gyvenimą bei atsilukštinimą, aiškėja, kad palaima visuomet patiriama, kai daugiau sušvinta sąmonė ir skaidrėja sąmoningumas. Trumpai sakant: palaima yra sąmoningumo giedrėjimas, giles­nis gyvybės pajautimas. Kas sąmonę niaukia, yra nepalaima, o kas ją šviesina – palaima.

Deja, labai dažnai žmonės kažin kur nuklysta, norėda­mi skaidrinti sąmoningumą, gyvybę giliau pajausti. Jie tikisi palaimą patirsią labai užkaitindami kraują ir sudirgindami geismingąją savo gyvatą arba sužadindami daug minčių. Berods sąmonė tada labai sušvinta ir atrodo, tarsi daugiau švies­tų. Bet netrukus žmoguje darosi tamsiau negu pirma bu­vus. Vos pakenčiama tada yra tuštuma, kuri jaučiama kartu su tamsa.

Tikrasis sąmonės giedrėjimas įvyks­ta tiktai žmogui savo asme­nybės branduolyje kaupiant visas dvasios-sielos galias ir jas reiškiant linkimais, manymu, mintimis, žodžiais ir vei­ksmais. Pavyzdžiui, žmogaus sąmonė skaidrėja, kai žmogus sako tiesą, kaip jis tą ar kitą dalyką supranta. Taipogi žmogaus sąmonė šviesėja, kai jis yra skaistus, teisingas, tvirtas, kilnus. Bet pirmiausia reikia susivokti savo asmenybėje, būti pilnai vientisu.

Palaima, kuri tuomet jaučiama, pradžioje yra visai švelni ir trapi, tokia, jog vos jaučiama kaip palaima. Tačiau pra­nykusi ji niekuomet nepalieka tuštumos, tamsos ir nuobodumo. Priešingai, ji gyvai atsimenama ir atrodo buvusi tikroji palaima. Ji iš lengvo didėja ir pasidaro aiškesnė. Tada jokia tariama palaima negali lygintis su ja. Tikrąją palaimą pažinęs, žmogus negali abejoti tuo, kas yra palaima, o kas tik jos šešėlis.

Ypač svarbu žinoti, kas yra palaima, atsižvelgiant į abiejų gimčių santykius. Niekas tiek palaimos nežada žmo­gui, kaip antroji gimtis. Tačiau niekas kitas jam nesuteikia tiek kančių ir skausmo bei liūdesio. Kodėl taip yra, pasidaro aišku apmąstant, kam gimtis skirta ir koks yra jos uždavinys šiame gyvenime.

Turėkime omenyje tai, kad žmogus yra dvasia-siela, tai yra sąmoningas Aš, kuris į šį pasaulį ateina, taip sakant, dviem žingsniais. Pirma, tėvams padedant pradėjimu, žmogus rasdina savo kūną šiame pasaulyje. O toliau pasaulyje jis įsigali su savo žmoniškumu. Taip tu­rėtų būti.

Pirmasis jo žingsnis atsitinka tarsi be jo noro, vien valdant kūrybos dėsniams. Antrasis, rodos, teįvyksta tik jo paties pasiryžimu. Bet taip nėra. Ir pirmasis žingsnis kyla iš žmogaus asmenybės. O antrąjį ruošia ir likimas, tai yra kūrybos dėsniai. Reikia tik atsiminti, kad žmogaus asmenybė kyla iš esaties gelmių, kad ji yra, kaip rašyta, Dievo alsavimas. Iš kitos pusės matome, kaip žmonės, rodos, ir be savo noro verčiami žmoniškais būti. Tik žmogus, kurs iš laisvos valios žmoniškai gyvena, yra ki­toks. Regimai iš jo spindi vaiskumas ir apšviečia visą jo gyveni­mą.

Minėtus du žingsnius žengti žmogui padeda gamtos galios ir priemonės bei įtaisai, iš kurių pirmiausia minėtina gimtis.

Aišku, kad iš jos randasi žmogaus kūnas. Jį pradėti kaip tik yra jos uždavinys. Bet su žmogaus kūno užgimi­mu žemėje plečiasi, daugėja sąmoningumo. Žmogaus Aš paprastai susietas su savo kūnu. Todėl dažnai gimimas atneša tiek palaimos. Ir toji palaima, kurios tikisi dvi gimtys viena iš kitos, yra, be abejonės, iš pat pradžių nujautimas to, kad iš jųdviejų gali daugėti sąmoningumo.

Tačiau reikia ir dar kai ką išmanyti. Ir augmenijai, kaip ir gyvūnijai, veisiantis randasi daugiau gyvybės. O gyvybė yra sąmonė. Bet vien žmonės pilnu gyvumu jaučia palaimą, kai jiems gimsta kūdikis. Nes taip ne tik že­mėje padaugėja sąmoningumo, bet jis tampa ir giedresnis, kadangi žmogus pradeda reikštis gyvenime.

Iš viso to jau galima spręsti, kad gimties uždavinys gyvenimo kūrime nėra tiktai paviršinis dalykas ir nėra vienas. Būdama priemone žmogui ateiti į šį pasaulį, gimtis skirta dar ir tam, kad jis ga­lėtų pasauliui teikti žmoniškumą.

To uždavinio sprendime dalyvauja ir vyras, ir moteris. Apie tai jau gana aiškiai buvo pasakyta. Tačiau svarbu pastebėti dar ir kitus abiejų gimčių skirtumus bei ypatingumus.

Moteris savo kūno gyvenimu yra daug tvirčiau surišta su erdve ir laiku ir daug giliau panirusi gamtos galių sro­vėse negu vyras. Tos padėties niekas negali pakeisti. Todėl ir gimstančiam žmogui iš moters tenka daugiau kūniškumo negu iš vyro. Moteris yra tiesiog gyvenimo vartai, pro kuriuos žmogus turi praeiti, ateidamas į šį pa­saulį. Šiuose vartuose jam nuaudžiama priemonė, būtent kūnas, dėka kurio jis gali gyventi ant žemės.

Vyras su visomis savo ypatybėmis stovi daugiau gy­venimo paviršiuje ir verčiamas kreiptis į dvasinę gy­venimo pusę. Nebūdamas taip tampriai kaip mo­teris sujungtas su gam­tos gyvenimu su jos veiksmais ir jos bangomis, jis neturi ir tiek rimtumo savyje, kol nėra pasiekęs tikrosios žmogaus kilnybės. Todėl paprastai jis linksta tai daugiau į kūniškus, tai daugiau į dvasinius dalykus.

Todėl moteris gyvenimo srovėje yra patvaresnė už vyrą. Joje ryškiau matoma ne tik giminė, tauta bei padermė, tai yra žmonių kūno ypa­tingumas, bet ir vėlės srityje bei minčių gyvenime ji yra vidutinė arba ramioji padėtis, kitaip sakant, visuotiniškumas. Visame žmonijos gyvenime ji yra ta, kuri sulaiko, kaupia turtus ir juos da­lina. Vyras paprastai juos daugina arba eikvoja.

Dėka gimties skirtumų, du gimties uždaviniai padalinti abiems. Iš mo­ters būsimasis žmogus gauna didžiąją dalį kūno ir jausmų-geismų bei minčių gyvybės. O tai reiškia, kad ji suteikia vai­kui visą savo giminės, tautos ir padermės praeities turtą. Vyras gi žadina esamas galias veikimui ir turėtų budinti vaikų pastangas žmoniškumui auginti, o moti­na – išlaikyti vaikus skaistybėje.

Taip turėtų būti. Bet gaila, kad mūsų laikais to beveik nebėra. Iš to, kas jau pasakyta, turbūt aišku, kaip labai moteris, ne­saugodama žmonijos turto ir nykdama doroje, nutolo nuo savo uždavinio. Ir vyras didžiai nusikalsta, nesistengdamas auginti tikro žmonišku­mo. Abiejų palaimos stoka yra geriausias jųdviejų nusidėjimo matas.

Su šiomis mintimis jau priėjome vietą, iš kurios kitu kampu reikia žvelgti į du gimties uždavinius. Gimstančiam žmo­gui gimtis teikia kūną bei gyvenimą, tuo pačiu ir galimybę atsilukštinti*.

Ne tik gimstančiam, bet ir suaugusiam žmogui gimtis taipogi yra svarbi. Todėl ji nelieka apskritai gyvenimo dalyku, bet tampa žmogaus asmens galia. O tuo būdama, ji taipogi turi du uždaviniu. Kiekvienam atskiram žmogui jo gimtis turėtų derėti ne tik kū­no stiprėjimui, bet ir žmoniškumo auginimui.

Tačiau to, ką čia gana plačiai išguldėme, paprastai nė­ra. Todėl gimtis, iš kurios tikimės daugiausia palaimos, žmonėms atneša daugiausia nelaimių. Ir tuo Apvaizda tarsi primygtinai žmonėms sako, kad jie gimtį naudo­ja ne tam, kam ji yra skirta. Sakoma, kad alkis ir gimtis valdo pasaulį. Bet dėl to, kad gimtis žmones verčia į vargo duobę, kaltas patsai žmogus.

Įprasta sakyti, kad moteris yra atsakinga už žmonijos nelaimes. Net Biblijoj tai aiškiai pasakyta. Tačiau joje parašyta ir tai, kad per moterį žmonija bus ir iš­vaduota, kaip per ją nuodėmė atėjo į žmoniją. Giliai tame glūdi teisybė. Ji labai artimai siejasi su dviem gimties už­daviniais ir su jos tikslais.

Mūsų laikais, suprantama, toji tiesa nesuvokiama. Labai paviršutiniškai kalbama apie moterų ydas, – kad didžiausias jų rūpestis tesąs, kaip sau vyrą sumedžio­jus, kaip tam tikslui vyruose visokiais būdais sukėlus gim­ties troškimus, kaip visą savo aprangą, savo pasipuo­šimą, pagaliau visą savo gyvenimą tam paskyrus.

Iš tikrųjų pradinis moteriškos gimties uždavinys yra gimdyti, o tam būtinai reikalingas vyras. Tačiau šis gimties linkimas yra minėtų moterų visiškai sudarkytas. O net jei kai kurios ir sako norinčios tik vaiko, jų noras aiškiai reiškia gašlumą. Ir todėl anie vyrų kaltinimai nėra be pagrindo.

Vėlgi moterys skundžiasi vyrais. Jos sako, kad vyrai yra kalti dėl gimties gyvenimo pagedimo, kad gimties da­lykuose jie elgiasi beveik kaip gyvuliai, nežino laiko ir nepažįsta sai­ko, neatsižvelgia į moterų ypatybes, į jų padėtį, į gims­tantį kūdikį ir t. t.

Be abejo, ir vienų, ir antrų skunduose yra tiesos. Yra visokių vyrų ir visokių moterų. Bet, kaip rodos, moterys turi daugiau priežasčių kaltinti vyrus negu vy­rai moteris. Vyrai jau iš prigimimo nėra tokio tvirto būdo, kaip moterys. Jie daug greičiau svyruoja doroje. Tai pasišvenčia aukštiems dalykams, tai vėl, visa pamiršdami, braidžioja po purvus. Moterys veikiau pasi­lieka tame, kas joms prigimties, papročių ar šiaip nust­atyta.

Tai, kas apie moteris pasakoma pasmerkiančiai, nekyla iš gilaus išmanymo. Visuomet moteris daugiau apkalba tie vyrai, kurie paleistuvaudami jas žemino, žiūrėdami į jas vien kaip į priemonę savo geiduliams ir troškimams patenkinti. Vėlgi blogai apie moteris kalba ir tvirtos doros neturintys vyrai, kurie ištvirkusios moters buvo sugundyti.

Iš viso to tarp vyro ir moters kyla beveik neapykanta. Ir tai suprantama. Turėdami vienas antram būti paskatinimu tikrajai pažangai, žmogaus vaiskumui auginti, jie vienas kitam buvo arba yra, jeigu ne kūno, tai tikrai dva­sios silpnėjimo priežastimi. Nusižengda­mi prieš gyvenimo dėsnius ir nepa­siekę aukštojo gyvenimo tikslo, kuriam tarnauti kaip tik skirta gimtis, jie kaltina vienas kitą.

Santykiai tarp vyrų ir moterų, berniukų ir mergaičių visuomet yra kitokie ten, kur žmonės stengiasi būti žmoniš­kais, kur jie gyvena pasinaudodami gimtimi žmoniškumo atsilukštinimui. Tada jie žiūri vienas į antrą kaip į tikriau­sią savo geradarį. Čia moters ir vyro gražumas vienas kitam reiškia visai ką kitą negu priemonę kraujui įkai­tinti.

Antrosios gimties grožė yra ypatingas slėpinys. Ji labiau susieta su pačiu žmoniškumu ir jo augimu, negu su kūniškais gimties tikslais. Vyras ir moteris vienas kitam gražus yra dėl to, kad vienas antram būtų kuo įsakmingesnė žmogaus ap­raiška ir atitinkami žadintų ją antrame žmoguje. Todėl mylintieji regimai vienas kitą grožina. Iš tikrųjų meilė visuomet turėtų žmogų aukštinti.

Yra skirtumas tarp vyriškos ir moteriškos grožės. Kaip jau kartą sakėme, žmonių grožė taip labai sujungta su skaistu­mu, kad negalima jų atskirti. Bet, lygindami mergaitės grožę su vyriškąja, pastebime dar ką kitą. Moteriškoji grožė yra šventa, o vyriškoji kilni. Vyras moteriškąją grožę pilnai tesuvokia pasilikdamas kil­niu, o mergaitė vyriškąjį gražumą, – pasilikdama šventybės jausme. Be kilnumo ir šventumo, gro­žė kaip ir kiti panašūs dalykai, – kūno tikslingumas ar koks išskirtinis požymis, – greitai pritraukia ir labai greitai vėl atstu­mia

Skaistūs žmonės susitikę tokius dalykus nelabai pastebi. Du skirtingos gimties žmonės pradžioje jaučia vienas antro šventumą arba kilnumą. Todėl paprastai nekaltų jaunųjų meilė yra lydima labai gilaus tikybos pajautimo. Ir tik palengva jis dingsta, abiem daugiau gyvenant kūno lin­kimais.

Tuomet minimas šventumas ir kilnumas apsireiškia tik per drovumą. Moteryje jis yra daug didesnis negu vyre, ka­dangi moteriai jos kūnas, o apskritai gimties ir gyve­nimo klausimas, reiškia daug daugiau negu vyrui. Todėl moteris savo kūną taip saugoja ir nori tik prie to žmogaus prisiglausti ir tik su tuo gimties slėpinius pa­tirti, kurį aukščiausioje garbėje laikytų ir su kuriuo visą amžių praleisti galėtų.

Tekdama tai vienam, tai antram ir dar kitam, ji tarsi praranda savo gimtį. Jos kūnas tarsi dalimis ištąsomas ir išnešiojamas po visas šalis. Ir ji nebegyvena gyvybės gilumoje, bet guli kaip kokia visiems šunims padrėbta mė­sa. O tai jausdama, ji silpsta ir dvasioj-sieloj.

Sveika moteris nujaučia tokią nelaimę ir nenori artimiau susieiti su tokiu, kuris nepasilieka visam amžiui. Draugavimas su kitu vyru jai būtų galimas tiktai kitu kūnu. O tam reikia mirti ir naujai gimti. Mergaitė, tekusi vyrui, paprastai jo nebenori paleisti. Bet ne todėl, kad vyras jai geistinas, bet kadangi ji tam vyrui savo gimtį, tai yra priemonę žmoniškumo auginimui, yra įteikusi.

Atsidavimas vyrui yra didysis moters atsilukštinimo, bet ir jos žlugimo žygis. Ir dabar nuo vyro priklauso, kam tiks jos gyvenimas. Mo­ters gyvenimas daug daugiau negu vyro, priklauso nuo gimties. Kaip gimdymas, taip ir gimtis, yra beveik vien moters dalykas. Nelyginamai daugiau negu vyras, ji yra gimties asmenybė. O, kad vyrai tai nujaustų ir brangintų! Iš to kiltų abiem gimtims gyva galia žmo­niškai gyventi.

Vyrui gimtis visai ką kita reiškia. Jam sueitis yra beveik tik akimirkos patirtis, jeigu jis dar nepaskendęs gašlume. Sveikas vyras jaučia tu­rįs dirbti, veikti, kad daiktams ir visam gyvenimui suteiktų žmoniškumo antspaudą. Drova jam yra ragi­nimas atsilaikyti, kol nėra sutikęs tokios moters, kurios skaistu­mas jame žadintų šventumo pajautimą ir kuri didintų jame pasitikėjimą savo kilnumu. Jis ieško draugės, kuri padėtų jam vykdyti gyvenimo prasmę, kaip moteris sau ieš­ko draugo, kad su juo pasiektų savo tikslą. Visiškai su­silaikyti nuo sueities vyrui reiškia tiek, kiek moteriai pilnasis pasidavimas vyrui, kaip jau tai buvo pasakyta.

Paprastai tikima, kad gimtis yra vien tik giminės ir žmonijos pratęsimui. Iš viso, kas lig šiol pasakyta, rodos, pasidarė nors numanu, koks lėkštas yra toks supratimas. Jis ir pagimdė tą mintį, kad vienintelis moters uždavinys esąs būti motina. Motina netapus, ji nesanti žmona. Bet kodėl nesakoma, kad vyras, netapęs tėvu, nėra pilnas žmogus? Aišku, kad čia glūdi keli nesuprasti dalykai.

Be abejonės, gimties uždavinys tęsti žmonių giminę. Bet patys žmonės beveik nieko nepadaro. Čia veikia vien jų prigimtis. Visa tai atsitiko tarsi toli nuo jų, šalia jų sąmonės skritulio. Gimtis abiems susiėjusiems, būtent moteriai ir vyrui, tapo prasminga tik tiek, kad tarp ju­dviejų stovi kūdikis, kuriam abu turi labai svarbias pareigas, kaip ir jiems gimęs kūdikis, – kurį jie šiam gyvenimui priėmė į savo kraują ir kūną bei savo gyvenimą, – yra dėkingas juodu mylėdamas. Slėpiningieji gimčių santykiai, kurie kartais tampa ir neapykanta, turi gyvenime paaiškėti ir tapti pilnai žmoniški.

Šeimos gyvenime, kaip jis kyla iš gimties, tam yra geriausios sąlygos. Šeimoje susieina žmonės, kurie savo atsilukštinimo laipsniais geriausiai vienas kitam tin­ka. Kiek šeimoj tėvas bei motina gali paaugti žmonišku­me arba ir menkėti, dar paaiškės iš tolimesnių išdėstymų, jeigu kai kurių dalykų dar nesuvokėme iš to, kas jau pasa­kyta. Čia svarbiau yra suprasti, kaip viena gimtis dera ant­rajai gyvenimo prasmei vykdyti.

Iš tikrųjų žmonės su žmonėmis tik tam ir gyvena kartu. Jie vienas kitą aukština ar žemina. Žmonės veikia vienas kitą savo kūnu, būtent jo pavidalu, jo pajautimu, slėpiningo­mis jo galiomis. Jie veikia vienas kitą ir savo jausmais-geismais, savo mintimis, įsivaizdavimais ir kt. Pagaliau vieno žmogaus dvasia-siela žadina kito žmogaus dvasią-sielą.

Paskutinysis dalykas yra svarbiausias. Bet jis nevyks­ta, jeigu dvasia-siela mažai iš žmogaus tesireiškia, kaip jau buvo aiškinta. Žmonių su gyvu, aukštu ir ryš­kiu žmoniškumu, ant žemės dar nėra daug. Bet jų dvasia-siela gali veikti tūkstančius tomis apraiškomis, kurios kokio nors meno kūrinio ar rašto pavidalu sklinda tarp žmonių. Kilnaus turinio raštus skaitydami, mes draugaujame su kilnia dvasia-siela. Taip gyvenę ilgesnį laiką, nebegalime drau­gauti su menkesniais. Garsusis vokietis Liudvikas Fojerbachas (Liudwig Feuerbach) sako: „Kuo daugiau susipažįstame su gerais raštais, tuo labiau mažėja skaičius žmonių, su kuriais draugauti yra smagu“.

Žmonių santykiuose, kaip aiškinome, ypatingą vietą užima dviejų gimčių tarpusavio sąveika bei jų sandora. Kad iš tų santykių gana dažnai išeina žmonių menkėji­mas, to priežastis glūdi žmogaus nesusivokime. Gimties už­davinys yra kitas. Žvelgdami į ilgą žmonijos kelią pastebime, kad visa žmoniškoji kultūra yra gimties ga­minta, kilusi iš abiejų žmogaus gimčių santykių.

Yra mąstytojų sakančių, kad žmonių santykiai, jų sandora arba priešiškumas randasi iš daiktų gaminimo ir tų gaminių pasidalinimo. Rimtesnis žmonijos istorijos tyrinėjimas ir gilesnis jos apmąstymas parodo, kad toks manymas nėra užbaig­tas ir nėra pasiekęs esamybės gelmių. Kai tik pradeda­me geriau tyrinėti kultūros klestėjimo kelią, žingsnis po žingsnio vis aiškiau matome, kad gimtis visuomet bu­vo ir yra svarbiausias veiksnys.

Tai pasidaro aišku vien tik žvelgiant į did­vyrių darbus ir jų veikalus. Visuomet jie yra kilę iš dviejų gimčių sąveikos. Ir tam nebuvo svarbus pats gimties gyvenimas, bet vienos dvasios-sielos apsi­reiškimas antrajai. Kur kalbama apie dvasios-sie­los įsigalėjimą pasaulyje, kūno reikmės atlieka tik patarnautojo vaidmenį. Aukštesnysis gimties uždavinys tegali spręstis, kai žmona (mergelė) žmogui (berneliui) yra grožės-skaistybės-šventumo, o jis jai – kilnumo-manymo-vaiskumo apraiška.

Bendruomeninės sandoros arba tvarkos, iš kurios išaugo didžiųjų valdžių galia, pamatas buvo abiejų gimčių santykiai, kuriuos kūrę moterys stengėsi su vienu vyru visą laiką gyventi. O kad tai kyla ne vien tik iš kūno poreikių, bet ir iš dvasios-sielos galių, matyti jau iš to, kad toji moters pastanga, apsireiškusi žiliausioje senovėje ir nekultūringiausiose giminėse, išliko per visus amžius ir vis iš naujo yra svarbi žmoni­jos klestėjimui. Taip ir mūsų laikais, kai santykiai tarp abiejų gimčių yra labai pakrikę.

Kadangi moteris yra visai kitoks žmogus negu vyras, greičiau galima vienas kitame numanyti žmogų ir jo asme­nybę. Dar garsiau ją išreiškia abiejų gimčių kasdieninės apraiškos. Tuo labiau, jei abu gyvena gyvais žmoniškais pasistengimais. Tuomet tiesiog abiems iš vienas kito skamba žmoniškumo gaidos, kokias tik pačios dva­sios-sielos giedoti gali. Ir žadina kiekvienas kitame kilnųjį atgarsį.

Tam pagrindinė sąlyga yra skaistumas. Nega­lint jo išlaikyti, abiejų gimčių draugavimas pasidaro abiems asmenims tiktai kenksmingas arba, geriausiu atveju, jis virsta pradėjimu ir gimdymu. Tada ir iš šeimos gy­venimo tėvams kyla paskatos žmoniškai gyventi.

Yra žmonių, kurie sako, kad negalima likti skaistume, draugaujant abiems gimtims. Suprantama, kad skaistumu negali tikėti tas, kuris pats nėra skaistus. Todėl tokie žmonės visada pašiepia vyro ir moters draugystę. Bet be reikalo. Reikia gyvenimą ir jo dės­nius gerai suprasti ir nežiūrėti į jį geismingai ir per plačiai paplitusius papročių nešvarumus.

Jau ir kaimo mergaitė bei berniukas gali vienas su kitu draugauti ir sukelti vienas antram visa, kas žmogų daro gražiu, maloniu, išmintingu. Bernelis, draugaudamas su skaisčia mergaite, pasidaro palankesnis, protingesnis, tvirtesnis, švaresnis ir net regimai dailesnės išvaizdos. O mer­gaitė tikrai pražysta kaip koks gražus, kvapus žiedas. Vien tik pasimatymas ir rankos padavimas gaivina ir jųdvie­jų kūnus.

Bet visi tie dalykai yra antriniai. Visų svarbiausia, kad abu nujaustų savo santykių šventumą. Tik tada jų gyvenime sprendžiasi abu gimties uždaviniai. Bereikia gyventi vien taip, kad šis šventumas išliktų, kol juo­du gyvena žemėje. Ir ne tik išliktų, bet ir di­dėtų. Tada iš to išauga žmogus su visomis žmoniškomis galiomis, kaip palaimi­nimas pasauliui.

Meilė

Kalbant apie priešingas gimtis, labai dažnai prisimenama meilė, tarsi ji būtų kasdienybės dalykas. Tačiau taip nėra. Kalbėdami apie meilę žmonės mintyje turi ką kitą: moterys – įsimylėjimą, o vyrai dažniausiai – geismą. Meilės jie beveik visai nepažįsta. Ji yra retas svečias pasaulyje, o įsigeidimo ar įsimylėjimo apstu.

Įsigeidęs ar įsimylėjęs nori kitą sau turėti, nori iš jo naudos, malonumo, pasimėgavimo. Jausdamas savyje trūkumą, žmogus tiki, kad kitas jį papildys. To ypač viena iš kitos tikisi skirtingos gimtys. Vyras geidžia merginos, kad ji taptų jo turtu, jam „tektų“, jam atsiduotų. Įsigeidimas yra savanaudiškas, bet jis reiškia ir ką kitą. Geidžiantysis antros gimties, jaučia tarpą bei skirtumą tarp savęs ir geidžiamojo, todėl regimasis pasaulis jam yra pilnas atskirų vienetų, kuriems lemta vienatvėje gyventi. Todėl jis ir negali suvokti kas yra meilė.

Tie, kas tikrai myli, vienas iš kito nieko nenori ir nelaukia. Tesirūpina tik tuo, kaip jam ar jai savo meilę parodyti. Meilė sau nieko nereikalauja, o tik dalina, ką ji turi, nes mylinčiajam lengviau meilę teikti, bet ne jos norėti.

Todėl meilė nepavydi. Kas tikrai myli, nepažįsta nepasitikėjimo. Jis myli taip pat, nepaisant to, kaip mylimoji ar mylimasis į tai atsiliepia. Yra toks gyvenimo dėsnis: tikroji meilė ir kitame pažadina tokią meilę.

Norint žinoti, kas ji yra, reikia pažvelgti į esaties gelmes, reikia žmogų pamatyti, kaip jis jose glūdi ir kokiuose santykiuose jis gyvena su visu tuo, kas esti. Meilė kyla iš žmogaus branduolio. Nepažindamas savęs, žmogus nežino ir kas yra tikroji meilė.

Papročiai ir įpročiai žmogų daro aklu. Jam atrodo, kad jis kilęs iš tėvų, kad jis tokia pati asmenybė, kaip jo broliai ir seserys, nes jie yra to paties kraujo, kad gimtasis kraštas yra jo tėvynė, o jis jos dalelė. Tačiau dvasinė žmogaus asmenybė neleidžia jam pasilikti prie tokio gyvybės supratimo.

Parimdamas savo viduje, jis palengva, bet vis aiškiau jaučiasi asmenybė, gyvenanti visai kitu būdu. Nuo pat savo medžiaginės gyvybės pradžios, jis jautėsi augantis ir tarsi pasaulis besipildantis gyvybe ir gyvybės pavidalais. Nuolat daugėjo patirčių, jausmų, geismų, vaizdinių, minčių, sąvokų, norų. Aplink jį skleidėsi ir turtėjo regimasis pasaulis, o kartu augo ir turtėjo jo asmenybė bei josios pasaulis, tačiau jis liko atskirtas nuo ano vidinio savęs suvokimo.

Kai tik patirdavo kokį nors skaudulį ar jo buvimui iškildavo koks nors pavojus, jis jausdavosi visų apleistas. Visa jam teikiama pagalba tik primena jam tikrąją jo padėtį ir suvokimą, kad jo asmenybės šaknis negali būti tame, ką mato jo akys. Jo skausmas visuomet lieka tik jo dalyku, savo rūpesčius ir vargus jis patiria tik vienas. Niekas kitas negali pajausti to, ką jis kenčia ar kas jam kenkia. Nors paviršutiniškai sprendžiant ir kitaip atrodo, bet giliau pajautus tampa aišku, kad žmogus su savo skausmais visuomet yra vienas.

Taipogi ir jo džiaugsmas, dvasios pakilimas, jo sielos gyvybė, išmanymo sušvitimas, jausmų ar norų suskambėjimas, visa tai lieka tik jo patirtimi, jo vidine patirtimi. Nors jis vaizdžiai ir gyvai apie tai kalbėtų, nors sukurtų kažkokius meno kūrinius, vis dėlto jis jaustų, kad negali su kitais pasidalyti savo asmenybe, savo gyvybe, savuoju pasauliu.

Iš viso to kyla tikrasis, giliausias ir gal skaudžiausias vienatvės pajautimas. Save ir pasaulį pažinęs žmogus, kuris yra iškilęs virš to, kas gyvenime yra įprasta, visai aiškiai jaučia savo vienatvę. Visa, kas jam iš tiesų yra gimininga, artima ir sava, slypi tarsi už geležinių vartų. Visa, kas tikrai tikra, jam yra neprieinama. Visose gyvybės apraiškose jis visuomet lieka vienas. Nors šalia jo būtų žmonės ir jį globotų, nors kreiptų į jį savo širdis, jo nepasiektų. Jie paliestų tik jo vienatvės pakraščius, bet ne jį patį.

Tikrai save pažinęs žmogus, gyvai jaučiantis savo asmenybę ir jos ryšius su viskuo, kas yra, žino, kad yra vienas, vienui vienas. Jei žmogus to nesuvokia, kaip dažniausiai būna, ir gyvena aklais įprasto gyvenimo papročiais, tai skaudžioji tiesa, – kad jis yra vienui vienas, – apsireikš jam mirties valandą.

Didieji mąstytojai yra kalbėję apie apleistąjį žmogų, ir garsieji poetai graudžiomis eilėmis yra rašę, kad tarp tiek įvairios gyvybės tik vienas žmogus yra našlaitis. O mūsų dainos raudulingai dainuoja apie mergaitę be tėvelio, be močiutės, kuriuos pavaduoja mėnuo ir saulutė. Visumos jūrose žmogus vienas plaukia savo laivelyje.

Vis dėlto žmogus turi savo ištakas, kažkur yra jo asmenybės šaknis. Jo tikrasis Aš negali būti iš niekur atsiradęs. Manyti, kad Aš yra kilęs iš kūno ir smegenų veiklos, tegali juokdariai.

Tas Aš tikrai ir skaudžiai jaučia savo vienišumą, nors jo kūnas ir smagiai leistų laiką. Žmogaus Aš, tai yra jo dvasia-siela, yra ta esaties dalis, kurioje vienintelėje su pilnu žinojimu ir šviesia sąmone gyventi galima. Tiktai šią galimybę reikia paversti tikrove. O tam geriausiai tinka, kaip jau sakyta, gyvenimas. Tam Kūrybos Galia skyrė dvi gimtis, dvi žmogaus gimtis.

Iš žmogaus vienatvės randasi ilgesys to, kas galėtų pašalinti jo vienišumą. Šis ilgesys negali kilti iš kūno. Kūnas gali tik glaustis prie kito kūno. Nekyla jis ir iš žmogaus geismingumo. Geismingumui tai nereikalinga, nes jis nori tiktai dirginimo ir taip labiau pajausti savo gyvybingumą. To ilgesio šaltinis nėra ir mintys, kurios be atvangos plaukia per žmogaus sąmonę ir jungiasi tarpusavyje. Niekuomet neišnyksta jų srovė.

Vien tik žmogaus asmenybė neturi sau lygaus. Todėl žmogaus ilgesys yra jo asmenybės ypatinga ypatybė. Tačiau kadangi asmenybė yra susijusi su minčių, geismų ir kūno gyvybėmis, tai ir iš jų reiškiasi ilgesys. Todėl kūnas nori glaustis prie kūno. Jausdamas kito, jam panašaus kūno gyvumą, jo kvapą, šilumą ir vėsumą, jo magnetines jėgas, žmogus nurimsta.

Iš šio gilaus ilgesio randasi abiejų gimčių – vyro ir moters – trauka. Šis ilgesys yra giliausias žmogaus savęs pajautimas. Kiek žmogus išlieka giliausiame pasijautime, tiek pirmosios vyro ir moters meilės laikas yra ypatingai šventas. Abi asmenybės dar nepermirkusios kūno ir geismų norais bei troškimais, bet tarsi staiga nušviestos, jaučia tą dvasinę gyvybę, kuri yra visų mūsų tėvynė.

Šį pajautimą beveik galima vaidinti meile. Tuomet išnyksta apleidimo jausmas. Žmogus yra sutikęs kitą visumos gelmių apraišką ir iš jos girdi nuolatinę gaidą skelbiančią, kad nėra apleidimo, kad nėra vienatvės, kad yra vienybė, kad „abu esame du spinduliu vienos žvaigždės“.

Tada visas gyvenimas yra skambus vienos gyvybės apsireiškimas. Amžinybės dvelksmas apgaubia mylinčius. Pražysta visas žmogaus asmuo ir krykštauja visos jo galios. Kvepia minčių dvasia, džiugina jausmai, o kūnas spindi malonumu.

Ir kas galėtų įminti už viso to glūdintį slėpinį? Visas pasaulis jiems atrodo kitoks. Tarsi pripildytas grožės ir malonės. Tai tiesiog nenusakoma! Daug mąstytojų kalbėjo apie grožę, tačiau kas ji yra? Patyrusieji pirmąją meilę tai žino. Žino, kas yra grožė. Grožė yra meilės ir džiaugsmo šviesa, kilnumo ir gerumo vainikas.

Tačiau kas yra meilė? Aišku, kad iš meilės kyla visa tai, kas yra. Ji yra visa ko pradžia. Meilė yra patsai kūrėjas. Dievas yra meilė, – byloja šventraščiai, o išmintingieji sako, kad meilė yra vienybės sąmonė.

Tik reikia gerai tą vienybę suprasti. Vienybė pirmiausia turi būti jaučiama su tuo, iš kurio žmogaus asmenybės esmė yra kilusi, su tuo, kas yra žmogaus tėvynė. Per šią vienybę galima susiliesti su kitu žmogumi, kuris taipogi jaučiasi vieningas su visumos Šaltiniu – Dievu. Tik Jame (Dievuje) galima pilnoji vienybė su mylimuoju arba mylimąja. Nėra kito kelio. Ir tik tos vienybės sąmonė, jos pajautimas yra tikroji meilė. Todėl tokia meilė laimina ir apgaubia žmones šventumu.

Pirmoji skaisti meilė nepamirštama. Ta nepaprasta patirtis įsimenama visam gyvenimui. Tik tokia meilė neilgai tetrunka. Greitai įsivyrauja kūno ir jausmų-geismų galios. Tada glaudžiasi kūnas prie kūno, tikėdamiesi didžiausio gėrio ir malonumo. Tačiau praeina keletas akimirkų, ir visa lieka tylu, tuščia. Vėl sukyla pasiilgimas ir vėl glaudžiasi abu, bet vienybės pajautimas, kuris anksčiau taip laimino abu, pasilieka kažkur aukštybėse. Ten, kur tikisi surasti vienybę, jie jaučia tik nenugalimą skirtumą, pajaučia savo vienatvę. Tik pažvelgdami aukštyn į savo palaimos dangų, kuris kartą jiems buvo visai nusileidęs arba juodu į save pakėlęs, jie numano savo gyvenimo bendrumą.

Palengva nyksta buvęs šventumas, dingsta ir jųdviejų grožė. Bet ar gali būti, kad tai, ką jiedu patyrė, buvo tik sapnas? Tiktai nebegrįžta, kas jiems buvo taip nuostabu. Kūnai vis dar tikisi palaimos. Ir palaima čia ieškoma. Kūne ir jo ragavime ieškoma meilės ir gyvybės. Ir tik per tai jie dar jaučia bendrumą.

Gyvena vienas šalia kito, gal ir jaučiasi laimingi. Juodu myli vienas kitą, tačiau nuolat nori vienas iš kito išgirsti: „Aš tave myliu“, nori išgirsti, kad yra mylimas. Tarsi be to tuo nebūtų tikima. Ir jie dažnai sako vienas kitam: „Aš tave myliu“. Nors jie ir kartu, bet iš jų akių vis labiau spindi anas skaudusis ilgesys išeiti iš vienatvės. Jis, kuris juodu suvedė, kuris jiems dosniomis rankomis teikė didįjį meilės ir vienybės pajautimą, vėl yra pasitraukęs į jųdviejų asmenybės gelmes ir atsispindi tik akyse, tarsi iš tolo.

Vis dėlto jų gyvenimas yra laimingas. Gimsta jiems vaikai, vienas, antras. Ir kaskart rodosi, tarsi vėl atsivertų jiems dangus, tarsi įžengtų į jų bendrumą nauja vienybės apraiška. Kiekvienas kūdikis sukelia naują viltį. Tačiau netrukus aiškėja, kad kūdikiai tėra tik malonūs, gražūs, meilingi pavaduotojai to, ko jie taip pasiilgsta.

Pagaliau namai yra pilni žmonių. Gimdytojų meilė sukvietė iš Visumos gelmių sau artimas dvasias-sielas, ir juodu džiaugiasi savo šeimynėle. Pati meilė teikė jiems kūdikius. Pradėjimas jiems nebuvo gašlumo dalykas ir nebuvo užsibrėžtas tikslas, bet tarnavimas kūrybos galioms, jiems abiems ilgintis meilės.

Todėl jų namuose palaima gyvena. Malonumas čia šviečia kaip pavasario saulutė. O skaistumas dvelkia kaip švelnus vėjelis. Jų vaikai tarsi gėlės. Širdingai jie sutaria ir sugyvena. Nėra ligų, nėra nesmagumų, susierzinimų. Nepamatysi susiraukusio veido, neišgirsi pikto žodžio. Tėvai myli savo vaikus, o vaikai gerbia ir myli tėvus. Nereikia jiems įsakymų – meilė ir pagarba savaime juose gyvena.

Tokie namai yra palaima ir palaiminimas visam kraštui. Yra taip, lyg Dievas per juos dalintų savo malones. Visi, buvę tuose namuose, jaučia, kad čia galima atsigauti nuo visų vargų, pasveikti kūnu ir dvasia.

Iš tiesų meilė teikia sveikatos. Kam tenka ligotas kūnas, nešvarūs jausmai, geiduliai, neskaisčios mintys, tą meilė gali visai išgydyti. Meilė yra kūrybos galia – ji naũjina, gydo tai, kas sensta ir griūva. Jai valdant, kinta visa žmogaus prigimtis. Tačiau būtina jai visiškai pasišvęsti. Pagrindinė meilės radimosi ir jos galios sąlyga yra tobulas skaistumas. Kuo labiau žmogus skaistėja, tuo daugiau meilė jame apsigyvena ir sveĩkina (gydo) jį, jo jausmus ir visą prigimtį. Meilė yra tikriausias gyvybės eliksyras. Tas, kurio gyvenime vyrauja meilė, nusimeta iš tėvų gautą blogąjį paveldą. Tam prasideda naujas amžius, naujas ir gyvenimas.

Mūsų dienų žmonėms tai aukštas siekis. Ir minėti namai, kuriuose širdingumas laiko visus savo globoje, ir kuriuose dora šviečia iš visų pašalių, yra tikra retenybė. Tačiau tai toli gražu dar nėra tobulybė. Tikroji meilė, nors tuose namuose būtų ir dangus, vis dėlto tik iš aukštybių telydi tokių žmonių žingsnius.

Pažvelgus į jų širdis, tai visai aiškiai matosi. Tėvas su savo rimtu gerumu nuolatos kaži kuo užimtas. O jei kartais prasitaria, matosi, kad jis mąsto apie gyvenimo prasmę. Motinėlė su savo meilumu, kuris iš jos veido nuolatos šviečia, yra labai susirūpinusi dėl savo vaikų ir jų ateities. Abu, nors ir gyvena palaimingoje tarpusavio meilėje, o su savo vaikais širdingai atlieka pareigas, vis dėlto savo viduje jaučiasi atskiri.

Bėga laikas, vaikai užauga ir kiekvienas savo takais eina per gyvenimą. Jau gana aiškiai matyti jų vienatvė. O laikui bėgant, nepaisant jų gražaus sugyvenimo ir širdingumo, vis stipriau slegia juos skaudus vienišumas.

Kur dingo visa tai, ką kartą meilė ir šventumas žadėjo? Gyvenimo bendrumą jis jiems suteikė, tačiau tame bendrume jiedu gyvena kiekvienas su savo pasiilgimu ir negali pasiekti antrojo asmenybės, nors visa širdimi to norėtų, nors kartu dirba, džiaugiasi ir liūdi, kartu praleidžia dienas, naktis ir visą amžių.

Tai gal nėra išeities iš vienatvės? Ir ta jųdviejų meilė gal tik aušra be dienos? Gal gimčių trauka tik apgavo žmones ir privertė tarnauti savo tikslams? Gal nėra antrojo gimties uždavinio? Susieidamas su kita gimtimi, pradėdamas ir gimdydamas naują gyvybę, žmogus tik įsivelia į tamprius tarpusavio santykius ir kartais labai skaudžiai jaučia, kad gyvena pančiuose, kurie giliai pjauna jo širdį ir laiko vienatvėje kaip kalinį.

Ir tai yra tiesa. Bet žiūrint į žmones matosi, kad kiekvienas žmogus, kiekviena šeima yra kitokia ir gyvena skirtinguose lygiuose, kurie kartais labai skiriasi. Minėtoji šeima yra labai aukštai iškilusi virš to, kas apie gimties gyvenimą šiandien yra kalbama. Labai nelygūs yra žmonės ir jų žmoniškumo laipsniai.

Dėl to galėtume kaltinti pasaulio Kūrėją. Tačiau pasaulis nėra užbaigtas, bet gyvas vyksmas, kurio sąmoningumas vis giedrėja. O tame vyksme žmogus ypatingu būdu dalyvauja. Jis, būdamas sau Aš, savo pasiryžimu žadina sąmoningumą ir vykdo gyvenimo prasmę.

Tiktai per savo amžių mažai jis tepasiekia. Bet sena išmintis sako, kad regimasis gimimas yra nuolat pasikartojantis. Todėl žmogus, dažnai gyvendamas regimajame pasaulyje, turi progos pradėtas pastangas tęsti toliau.

Taipogi ir tiems žmonėms, kurie gyveno meilės palaimoje, bet nepasiekė jos pilnatvės, bus duota nauja proga. Jie vėl užgims šiame pasaulyje. Kol atras savo asmenybės šaltinį ir patirs vienybę su Tuo, kuris yra visa ko pradžia.

Tam žmogus ir susieina su visiškai kitokiu žmogumi. Nėra tam kito kelio. Vienas Dievas tegali šalinti iš mūsų vienatvę ir skausmą. Žmogaus ilgesys turi krypti Dievo linkui ir Jį pasiekti. Ir iš tos vienybės, iš bendros gyvybės su Juo tampa galima vienybė su kitu žmogumi, bendrumas su jo gyvybe ir neapsunkinta geismais arba skaisčioji meilė.

O tam yra skirta gimtis. Ji yra pagrindinė žmogaus pažangos sąlyga. Be gimčių nebūtų regimojo žmogaus, nebūtų be jos žmoniškumo, nebūtų pasaulyje meilės. Pirmasis meilės žybsnis ištinka susitikus abiems gimtims. Reikėtų meilę auginti. Ir taip daryti verčia žmogų gimtis. Be jos neužgimtų regimajame žmoguje žinojimas, kad jo dvasios-sielos tėvynė yra meilės ir šviesos pasaulis. Nors gimtis labai dažnai suklaidina žmogų, bet vis dėlto sužadina žmoguje meilės galią. Ir pagaliau stojasi iš visų prigimties ūkų ir tamsybių patsai žmogus, Meilės pasaulio gyventojas.

Tolimas yra šis augimo kelias. Kūno žmogus gyvena šalia kitų, mažai iš kitų telaukdamas ir mažai jiems teikdamas. Geismingasis žmogus nuolat reikalauja iš kito žmogaus gyvybės pajautimo sužadinimų. Minčių žmogus nori visiems savo supratimą primesti ir visus juo pavergti. Bet meilės žmogus yra virš viso to iškilęs. Jis žino, kad kiekvienas asmuo tik savo keliu gali pasiekti palaimą ir pilnatvišką būtį. Todėl jis visą savo amžių skiria tam uždaviniui.

Meilės žmogus yra iškilęs iš gimties valdžios. Gimtis tėra tik kūrybos priemonė, bet ne tikslas ir todėl jos reikšmė yra laikina. Žmogaus esmė, jo dvasia-siela yra virš visų gimties skirtumų. Tobulasis žmogus visuomet yra šviesaus žmoniškumo apraiška šiame pasaulyje, dieviškos meilės laidininkas viskam, kas yra žemėje.

Tuo tikslu žmogus gimsta žemėje, tam tikslui pasiekti skirta gimtis. Todėl pradėjimas ir gimdymas yra toks kupinas paslapčių. Juk čia glūdi giliausi kūrybos slėpiniai. Kas juos suvokia, išsilaisvina iš visokios vergovės. Nebėra jam įsakymų, nėra kovų su geismais ir troškimais. Tas, per kurį veikia meilė, gali daryti, kas jam tinka. Nebelinksta jis į niekus, tedaro vien tai, kas žmoniška. Nes tas, kuris pasilieka meilėje, yra gyvas Dievuje.