Sulaukęs dvidešimties metų, Aleksandras Didysis paprašė savo tėvo, karaliaus Pilypo, kad tas jam padovanotų žirgą Bucefalą, kurio dar niekam nebuvo pavykę prajodyti. Tai buvo nuostabios išvaizdos, bet įnoringo ir laukinio charakterio ristūnas.
– Iš visų žirgų, kurie yra, ar nenorėtum išsirinkti kokio kito, sūneli? – paklausė gerasis karalius Pilypas.
Tačiau Aleksandras norėjo prajodyti būtent Bucefalą. Tris mėnesius jis bandė prisijaukinti arklį: glostydavo jį, šnabždėdavo draugiškus žodžius, tačiau visos pastangos ėjo veltui. Aleksandrui nė karto taip ir nepavyko užšokti žirgui ant nugaros.
Tie, kurie anksčiau bandė prajodyti šį žirgą, įspėjo:
– Saugokis, Aleksandrai. Geriau paleisk jį į laisvę, kol jis tau nepadarė nieko bloga.
Vieną dieną, stebėdamas savo laukinį draugą, Aleksandras pamatė, kad žirgas labai žemai nuleido galvą, beveik paslėpė ją tarp priekinių kojų.
Švietė kaitri vidudienio saulė.
Aleksandras prisiminė, jog saulėtomis dienomis Bucefalas visuomet taip elgdavosi, tačiau niekada taip nedarydavo vakarais ar kai būdavo apsiniaukę. Be to, ir bandymai jį prisijaukinti labiau pavykdavo, kai saulę gaubdavo debesys. Staiga jam šovė mintis: galbūt žirgas bijo saulės?
Spiginant saulei Aleksandras pribėgo Bucefalui iš priešakio, energingai sugriebė jo galvą ir iš visų jėgų ją pakėlė aukštyn. Pirmą kartą ristūno akys nukrypo į saulę. Aleksandras pastebėjo, kaip ėmė blėsti jo pyktis, žvilgsnis darėsi vis švelnesnis, tarsi šypsotųsi.
Kai jaunuolis atleido tvirtas rankas, žirgo galva liko tiesi, rami, aukštai iškelta. Aleksandras sušuko iš džiaugsmo, apkabino žirgą, užšoko jam ant nugaros ir pasileido smarkiais šuoliais Makedonijos lyguma.
Bucefalas nugalėjo baimę pažvelgti į saulę. Nuo to laiko ne taip bijojo ir žmonių.
„Kartą sinagogoje buvo netyrojo demono dvasios apsėstas žmogus. Jis pradėjo garsiai šaukti: ‘Ko tau iš mūsų reikia, Jėzaus Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti?'” (Evangelija pagal Luką 4,33-34).
Šie pikti žodžiai – tai iškreipto tikėjimo ir visiško netikėjimo šūksnis: Dievas kelia baimę.
Kiek daug yra Dievo išsigandusių žmonių. Žmonių, kurie stengiasi turėti kuo mažiau reikalų su Juo, kurie Jam kalba paskubomis, nepakeldami į Jį akių, ir su palengvėjimu atsidūsta, kai tik gali nuo Jo nusitolinti, nes jiems nejauku būti Dievo akivaizdoje.
O Dievas žmogų kviečia užmegzti visiškai kitokius santykius: pasitikinčiai ir ištikimai mylėti.
Autorius: Bruno Ferrero.