Užklupus siaubingai audrai, sudužo laivas. Vienas nelaimingasis, pasičiupęs sijos nuolaužą, vargais negalais nusikepurnėjo iki negyvenamos salos kranto. Sala buvo ne ką didesnė už jūroje kyšančią uolą, nesvetinga ir dyka.
Vargšelis puolė melstis. Iš visų jėgų prašė Dievą,.kad jį išgelbėtų, ir kasdien akylai stebėjo horizontą, ar neatvyksta pagalba. Deja, jūros platybės buvo tuščios.
Po dienos kitos jis ėmėsi veikti. Nusiplūkė iki devinto prakaito, kol pasidirbo šiokį tokį įnagį medžioklei ir žemdirbystei. Galutinai nusikamavo, kol įžiebė ugnį, susirentė palapinę ir užtvarą nuo siautulingų vėjų.
Praėjo keli mėnesiai. Žmogus ir toliau meldėsi, bet pagalbos kaip nebuvo, taip nebuvo.
Vieną dieną laužo žiežirba nukrito ant šiaudų čiužinio ir šis akimirksniu užsiliepsnojo. Tiršti dūmai kilo į dangų. Visas mėnesių triūsas per kelias minutes virto pelenų sauja.
Žmogus, veltui bandęs gesinti gaisrą, raudodamas sukniubo ant smėlio:
– Kodėl, Viešpatie? Kodėl dar ir tai?
Maždaug po valandos netoliese sustojo didžiulis laivas. Jūrininkai valtele atskubėjo gelbėti žmogaus.
– Iš kur sužinojote, kad aš čia? – paklausė žmogelis, netikėdamas savo akimis.
– Pamatėme kylančius dūmus, – atsakė jūrininkai.
Tavo šiandienos sunkumai – tai kylantys dūmai, pranašaujantys Dievo malonę. Dievas ateis tavęs išgelbėti.
– Koks pats trumpiausias kelias sutikti Dievą?
– Gyventi invalido vežimėlyje, – atsakė kojų neturintis žmogus.